Rimantas Balsys: „Etnologija - tai mokslas ne apie vyžas“

Kaip jūsų gyvenimas buvo susijęs su etnologija, folkloristika iki tol, kol pasirinkote šią mokslinę veiklą?

Manau, kad žmogus, to net nejausdamas, su etnine kultūra susijęs nuo gimimo. Jį supa tam tikra aplinka, žmonės, tradicijos, tam tikri elgsenos modeliai. Žinoma, nesusipažinęs su etnologija, ji negali suprasti tų dalykų esmės ir struktūros.

Rimtesnis mano susidūrimas su etnologija įvyko studijų metais. Šalia pasirinktos lietuvių kalbos, literatūros ir režisūros studijų programos buvau pakviestas į folkloro ansamblį „Vorusnė“, kuriam vadovavo prof. Audronė Kaukienė. Tai buvo mano „antroji aukštoji mokykla“, kurioje daugelis mūsų pasigavo etnologijos užkratą (šypsosi).

Baigęs studijas, kurios tuo metu atitiko antrosios pakopos magistro studijas, penkerius metus dirbau Kauno rajone – Raudondvaryje. Nesiėmiau darbo mieste, vengdamas pakvietimo į tarybinę armiją. Taip saugojau savo bajorišką garbę, kadangi nuo mažens juokavau, jog esu bajoras, o toks rusų armijoje tarnauti negali. Kai kūrėsi Klaipėdos universitetas, Raudondvaryje dirbau mokyklos direktoriaus pavaduotoju. Profesorė A. Kaukienė man pasiūlė grįžti į pajūrį ir prisidėti prie universiteto kūrimosi. Leido pamąstyti vieną naktį. Per tą naktį turėjau apsispręsti, pasirinkti mokyklos direktoriaus postą, kuris man jau buvo pasiūlytas, ar važiuoti į Klaipėdą ir pradėti viską nuo pradžios.

Kokius argumentus vienam ir kitam pasirinkimui svarstėte?

Argumentai buvo paprasti. Ir šiandien manau, kad žmogus, maždaug 5–7 metus padirbėjęs vienoje vietoje, didžiąją dalį savo sumanymų per tą laiką jau yra realizavęs. Po tų 7 metų reikia kažką keisti – kokybiškai arba kiekybiškai. Nusprendžiau, kad mokykloje padariau pakankamai. Kita priežastis – Klaipėda – jaunystės, studijų, gaivaus jūrų vėjo miestas. Po studijų čia liko nemažas būrys bičiulių, bendraminčių.

Grįžęs viską pradėjau nuo asistento pareigų. Iš pradžių neradau savo nišos. Tada profesorei A. Kaukienei gimė idėja steigti lietuvių filologijos ir etnografijos specialybę, kuri vėliau pervadinta į lietuvių filologiją ir etnologiją. Man pasiūlyta kuruoti etnologinę šios studijų programos dalį. Iš pradžių jaučiausi tarsi nuogas įmestas į dilgėles. Tada dar mažai buvo publikuota paskiroms etnologijos sritims ar temoms skirtų monografijų, menkai tebuvo struktūruotas pats etnologijos mokslas, stigo metodų išmanymo ir pan. Tad daugelį dalykų teko padaryti pačiam.

Esate stažavęsis užsienyje – Čekijoje ir Italijoje. Kuo tvarka ten skiriasi nuo tvarkos čia?

Tos tvarkos iš tikrųjų yra panašios. Universitetuose, kuriuose galioja demokratinė tvarka, viskas kuriama mokslo pagrindu. Pirmiausia turi būti atlikti tyrimai, skelbiami jų rezultatai, o tada naujų žinių pagrindu gali būti kuriamos ir studijos. Taip jaunajai kartai nuolat pateikiamos naujos, o ne pasenusios žinios.

Beje, tuo metu, kai stažavausi Italijoje, ten vyko administracinės pertvarkos – naikino fakultetus ir kūrė visai kitas struktūras. Nesutinkančiųjų su šia reforma ten buvo gerokai daugiau, nei jai pritariančiųjų. Paprastai taip būna ir pas mus. Ilgainiui paaiškėjo, kad niekas nuo administravimo modelio nepasikeitė.

Mokslą, mano nuomone, lemia asmenybės, kiek jos turi idėjų ir kaip moka jas įgyvendinti, kaip geba suburti aplink save kolegas ir studentus. Tai ir yra varomoji jėga. Administracija tokiems žmonėms turėtų tik talkinti, tada, mano galva, universitetas klestėtų. Pas mus paprastai viskas vyksta atvirkščiai – administracija įsako, priverčia ką nors daryti, bet tai nerezultatyvu. Jei žmogus negyvena idėja, ja nedega iš vidaus, priverstinis administravimas čia nepadės.

Ar Klaipėdoje daug tokių asmenybių?

XXI a. – tai laikotarpis, kai esame pasimetę tarp asmenybių. Galima teigti, kad visi esame asmenybės, tačiau, manau, jog asmenybėms taikomi tam tikri kriterijai. Visų pirma – atsisuk ir pažiūrėk, ar paskui tave kas nors seka. O gal tavo pėdos jau seniai užpustytos ir tu, lyg šmėkla, jau seniai klaidžioji vienas. Šis asmenybinis kriterijus yra vienas sėkmingos akademinės bendruomenės rodiklių.

Kita vertus, asmenybėms reikia sudaryti tinkamas sąlygas. Jie dažniausia nelinkę laikytis taisyklių, biurokratinės tvarkos, jiems reikia taikyti nuolaidas. Pavyzdžiui, kai Klaipėdos universitete pradėjome vykdyti lietuvių filologijos ir etnologijos studijų programą, ji buvo parašyta ant vieno popieriaus lapo ir, patikėkite, ta programa buvo puiki, nes žmonės dirbo turėdami idėją, ja tiesiog liepsnojo. Šiandien, norint įkurti naują studijų programą, reikia paruošti pluoštą dokumentų, pereiti krūvas institucijų, pradedant katedra, fakulteto taryba, universiteto Senatu ir baigiant Studijų kokybės centru. Sutikite, kad toks biurokratizmas asmenybes slopina. Idėją, jeigu ja degi, norisi realizuoti greitai. Dabar praeina beveik metai, kol planai pajuda į priekį. Esant tokiam dinamiškam gyvenimui, kartais po metų viso to jau nebereikia.

Kuo universitetas yra svarbus Klaipėdai?

Pats universitetas Klaipėdą daro ypatinga. Jam jau 26-eri. Kai šiandien valdžios atstovai svarsto, kad universiteto Klaipėdai nebereikia, man tai girdėti skaudu ir keista. Miestas ir universitetas – vieno medžio šakos, persipynusios tarpusavyje. Tiek miestas daro įtaką universitetui, tiek universitetas – miestui. Neužmirškim, kad vienokia Klaipėda buvo Sovietų Sąjungos sudėtyje (klestintis vakarinės Lietuvos dalies miestas, uostas) ir visai kitokia tapo, atsivėrus Europos Sąjungos riboms. Tačiau Klaipėdos universitetas nekaltas, kad milijonas Lietuvos gyventojų išvažiavo iš Lietuvos arba trečdalis prapuolė iš pačios Klaipėdos. Universitetas – ne atpirkimo ožys. Čia žmonės dirba nuoširdžiai nuo pat jo įsikūrimo. Mūsų universitetas turi akademikų, nacionalinių mokslo ir kultūros premijų laureatų, kurie pasaulyje yra žinomi ir įvertinti, tačiau vis tiek kalbama, kad čia teikiamos prastos kokybės studijos.

Jei Klaipėdos universitetas taps kurio nors Lietuvos universiteto padaliniu, koks scenarijus laukia Klaipėdos ir KU?

Nenorėčiau tokio scenarijaus net svarstyti. Nemanau, kad kam nors užtektų tiek nesveiko proto, kad norėtų sugrįžti į 6-ąjį dešimtmetį, kai Klaipėda buvo proletarinis jūreivių ir darbininkų miestas. Nuo pat 1923 metų, atgavus Klaipėdos kraštą ir jį prijungus prie Lietuvos, šalies inteligentija suprato būtinybę įtvirtinti čia nacionalinį mokslą, švietimą, kultūrą, politiką. 1936 m. tuometinis VDU rektorius prof. M. Riomeris taikliai pastebėjo: „Jūra – Lietuvos laisvės, jos pajėgumo ir drauge jos politinės orientacijos pamatas. Baltijos regioniniai imperatyvai turi vadovauti mūsų valstybės politikai tarptautinėje bendruomenėje.“ Jam antrino daugelis išmintingų tarpukario politikų ir šviesuolių: A. Ašmontas, K. Pakštas, A. Smetona, J. Grinius ir kt. 7-ojo dešimtmečio pabaigoje – 8-ojo pradžioje tuometiniai miesto vadovai puikiai suprato, kad norint, jog miestas visapusiškai augtų, reikia aukštojo mokslo. Įkurti Vilniaus, Kauno, Šiaulių aukštųjų mokyklų padaliniai ilgainiui sudarė sąlygas Klaipėdoje atsirasti universitetui. Viską sudėlioję chronologiškai matome, kad universiteto įkūrimas Klaipėdoje turi ilgą istoriją. Tam prireikė bemaž septyniasdešimties metų sutelktų daugelio žmonių pastangų. O sunaikinti universitetą galima per kelias akimirkas – kam nors neatsakingai pakėlus rankas ar padėjus parašą.

Birželio 22 dienos balsavimas LR Seime parodė, kad dauguma parlamentarų supranta, jog Klaipėdoje turi linkti savarankiškas universitetas. Taigi, kol kas sveikas protas dar laimi.

Kokia apskritai jūsų, kaip etnologo, misija?

Sudėtingas klausimas. Pirmiausia etnologija – tai mūsų dvasinio gyvenimo, tautos išgyvenimo istorija. Kodėl žmonės šioje teritorijoje, kurią šiandien vadiname Lietuva, sugebėjo ir vis dar sugeba išgyventi nepaisant visų istorinių lūžių: karų, marų, badmečių, tremčių ir t. t. Juk žmogus išgyvena ne tik dėl to, kad sugeba pasėti ir užauginti grūdą ar pasigauti žuvį. Jis išgyvena, nes sugeba susikurti atsvarą, kuri realizuojama per papročius, apeigas, ritualus, dievų pasaulį. Tai padeda nuo savęs nusimesti praradimų, nesėkmių naštą. Jei ji kasmet didėtų, kauptųsi, žmogus galų gale jos nebepakeltų, tai jį prislėgtų. Etnologo misija šiandien nė kiek nepasikeitė. XXI a. žmogui jo išgyvenimo prasme toks pat sudėtingas kaip ir bet kuris kitas.

O ką padaryti, kad etnologija, folkloristika patrauktų jaunus žmones? Juk, jei jaunuolis domisi etnologija, pavyzdžiui, lanko etnokultūros būrelį, jam paprastai gėda apie tai prisipažinti.

Didžiausia mūsų bėda, kad visuomenėje etnologija suprantama būtent kaip šiaudinė skrybėlė, vyžos, geriausiu atveju folkloro ansamblis, ir viskas. Šią sampratą reikėtų keisti, nes jaunimui ji tikrai nepatraukli. Būtent taip daugelis praeivių prieš porą mėnesių atsakė žurnalistui, kuris teiravosi, ar reikia į mokyklos programą įtraukti etnologijos pamokas. Kalbinta nemažai žmonių ir visi turėjo savo nuomonę. Tuo tarpu specialisto (etnologo) apie tai niekas dorai net nepaklausė. Taip visuomenėje formuojamas klaidinantis požiūris.

Mano pozicija – jei turime etnologiją, t. y. mokslą, turime naudotis ir jo vaisiais, t. y. perduoti tas žinias jaunajai kartai. Tam reikia specialistų. Taigi turėtume ir studijas. Kitaip tariant, sistema veikia kokybiškai, jei yra visos trys būtinos grandys – studijos, mokslas ir jo taikymas.

Šia grandinę pažeidus, esant kurios nors grandies trūkumui, jų vietą kaip mat užpildo diletantai, įvairaus plauko žiniuoniai, kurie neretai etnologiją pradeda aiškinti pasitelkę vyžą.