Ramunė Gulbinskienė: "Tai ne profesija, o gyvenimo būdas"

Ši mokytoja buvo viena iš tų pedagogų, kurie sulaukė didžiausio palaikymo neseniai "Vakarų ekspreso" surengtame konkurse "Mylimiausias mokytojas". Už R. Gulbinskienę balsavo 1 925 esami ir buvę mokiniai.

Mokytoja 24 metus dirbo "Šaltinėlio" mokykloje-darželyje pradinių klasių mokytoja. Tačiau vykdant reorganizaciją jai teko atsisveikinti su šauniu kolektyvu ir keisti darbovietę. Tad jau antrus metus savo gebėjimais ir meile R. Gulbinskienė dalijasi su Sendvario progimnazijos pradinukais.

Esate viena iš tų mokytojų, kurie surinko daugiausia palaikymo "Mylimiausio mokytojo" konkurse. Jums tai netikėta ar atvirkščiai - kasdien jaučiate, kad mokiniai jus myli?

Iš tiesų mokinių dėmesį ir meilę jaučiu kiekvieną dieną. Džiugina jų rašomi laiškai, piešiniai, linkėjimai užrašyti klasės lentoje, nuoširdūs vaikų žodžiai, apkabinimai.

Kai vyko konkursas, kas nors jus perspėjo, kad patekote tarp nominantų, stebėjote balsavimą? Gal žinote, kas jus pasiūlė?

Šis konkursas svarbesnis buvo ne man pačiai, bet mano mokinukams antrokams. Pertraukų metu jie nuolat teiravosi, kaip vyksta balsavimas, ir klausinėjo "kiek mes jau turime balsų? Kelintoje vietoje esame?" Manau, kad mane šiam konkursui pasiūlė mokinių tėvai.

Jūsų profesinis bagažas nemenkas. O ar prisimenate, kodėl pasirinkote būtent šią profesiją?

Dar būdama darželinukė žaisdavau su lėlėmis mokyklą. Turiu metais jaunesnį brolį, tad visuomet jaučiau pareigą jam padėti ir mokyti. Jau nuo mažens turėjau puikų pedagogo pavyzdį šeimoje - savo tėtį. Jis buvo muzikas ir vadovavo vaikų muzikos mokykloje. Savo pasirinkimu nė karto nesudvejojau. Pedagogikos klasikas humanistas Johanas Heinrichas Pestalocis yra pasakęs: "Tik per savo širdį aš pasidariau tuo, kas esu."

Sakoma, jei nori suprasti, ko verta siekti gyvenime, paklausk savęs, ko po šimto metų reikės tavo sielai, kūnui, vaikams, draugams.

Kokios, jūsų manymu, svarbiausios charakterio savybės reikalingos mokytojui?

Manau, kūrybiškumas, komunikabilumas, nuoširdumas, šiuolaikiškumas, dalykiškumas, atvirumas naujovėms ir begalinė kantrybė.

Mokytojų darbas reikalauja neeilinių pastangų, atsidavimo ir energijos. Reikia turėti talentą, tam tikrą "pedagoginę gyslelę". Man regis, svarbiausia mokytojo darbe - užmegzti emocinį ryšį.

Kaip galvojate, kas lemia mokinių meilę? Gal turite slaptą receptą, kaip ją pelnyti?

Nuoširdus rūpestis, gebėjimas matyti visus kartu kaip kolektyvą ir kiekvieną atskirai. Pajusti ir pamatyti vaiko akyse nuotaiką, emociją, būseną.

Ar esate reikli mokytoja?

Susitarimai ir taisyklės yra svarbu, ugdant emocinį intelektą, pamatines vertybes. Kaip sakoma, "viena ranka baudžia, kita glaudžia".

Ar domitės, kaip jūsų moksleiviams sekasi vyresnėse klasėse, o gal ir būdami studentai jus aplanko, prisimena? Gal yra mokinių, kuriais didžiuojatės?

O, taip. Tikrai labai įdomu, kaip sekasi vaikams baigus pradines klases. Dabar komunikuoti yra daug įvairių būdų, tad palaikome su vaikais šiltus santykius. Žinau beveik apie kiekvieną buvusį mokinį (o jų jau penkios laidos), kur studijuoja ar dirba, ar sukūrę šeimą, ar dar ne. Didžiuojuosi kiekvienu savo mokiniu, tiek buvusiu, tiek esamu. Džiaugiuosi jų aukštais akademiniais ir asmeniniais pasiekimais, smagu žinoti, kai jie tampa perspektyviais mokslininkais, sportininkais.

Mano nuomone, pradinių klasių mokytojo indėlis labai svarbus. Sutinkate?

Kiekvieno vaiko širdyje ir atminty pirmasis mokytojas išlieka visą gyvenimą. Būtent jis pirmasis atskleidžia jų talentus ir prisideda prie tolesnės sėkmės.

Ar pastebite, kad kasmet į mokyklas ateina vis kitokia karta? Kokia yra dabartinė?

Dabartiniai pradinukai drąsūs, atviri, žingeidūs, bet vis tie patys vaikai, kuriems reikia meilės, padrąsinamo žodžio, suaugusiojo supratimo ir palaikymo įvairiose gyvenimiškose situacijose…

Ką manote apie mokytojo profesijos prestižą?

Mokytojai atlieka didžiulį vaidmenį visuomenėje ne tik mokydami, bet ir auklėdami jaunąją kartą, todėl ši profesija yra verta didelės pagarbos.

Tikriausiai niekada nekilo minčių keisti profesiją? Tačiau visgi įdomu - ar įsivaizduojate save kitokiame darbe?

Savo darbe galiu realizuoti visas savo profesines svajones - kartais tampu aktore, režisiere, gide, šokėja, gydytoja... Iš tiesų, sunku įsivaizduoti save kitur, nes mokytojo profesija įvairiapusė ir dinamiška.

Ką pasakytumėte jaunam žmogui, kuris žada studijuoti pedagogiką? Patartumėte eiti šiuo keliu?

Pasiūlyčiau "pasimatuoti mokytojo batus" ir gerai apsvarstyti savo pasirinkimo kelią, nes tai ne profesija, o gyvenimo būdas.