"Profkės" dar turi ateitį

Už reikšmingiausius pedagogikos srities darbus, visuomenės demokratinės kultūros, bendrų žmogiškųjų ir pilietinių vertybių ugdymą vakar premijos buvo įteiktos penkiems šalies mokytojams. K.Česlevičienė apdovanota už aktyvų dalyvavimą kuriant Kauno maisto pramonės ir prekybos mokymo centro bazę būsimiems barmenams ir padavėjams. Jos auklėtiniai - daugelio tarptautinių ir nacionalinių profesinio meistriškumo konkursų dalyviai ir nugalėtojai. K.Česlevičienė yra knygų, vadovėlių autorė ir bendraautorė. „Vakaro žinios“ kalbėjosi su premijos laureate apie pedagogo darbą, šiuolaikinį jaunimą ir vis dar šlubuojantį Lietuvos švietimą.

- Metų mokytojo apdovanojimas jums buvo staigmena ar tikėtas įvertinimas?

- Tai buvo didžiulė staigmena ir visiškai netikėta. Juk tokį apdovanojimą gauti yra kažkas nepaprasto. Ypač man, jaunai mokytojai, tai yra didžiulis įvertinimas. Mokytojauju dešimti metai ir aš dar jaučiuosi jaunas specialistas. Mano patirtis ir įgūdžiai dar nėra tokie dideli kaip tų pedagogų, kurie išdirbę jau 20 ar 30 metų.

- Esate lankytojų aptarnavimo profesijos mokytoja. Ne vienas turbūt pasakytų, kad padavėjo ar barmeno darbas ne toks ir sunkus, kad reikėtų net atskirų mokslų, juk į kavines eiti tokių pareigų priima ir be patirties...

- Visi mąsto, kad padavėjas yra tik tas, kuris sugeba atnešti lėkštę ir ją padėti ant stalo. Tačiau tai netiesa. Padavėjas yra įmonės veidas. Nes atėję į įmonę pirmiausia mes sutinkame padavėją. Ir pagal tai, kokį įspūdį jis mums padarė, formuosime nuomonę apie įstaigą. Tad padavėjas būtinai turi būti mandagus, gebėti kalbėti bent viena užsienio kalba, turi žinoti visus reikalavimus pradedant nuo lėkštės atnešimo iki protokolinio renginio, kur tenka aptarnauti garsius žmones ir prezidentus.

- O tapti mokytoja buvo jūsų pašaukimas ar taip susiklostė gyvenimas?

- Nuo pirmos klasės sakiau, kad būsiu mokytoja, ir apie tai karksėjau visiems dvylika metų mokykloje. Tačiau atėjus laikui pildyti dokumentus klasės auklėtoja ir chemijos mokytoja mane perkalbėjo ir aš įstojau į Kauno technologijos universiteto chemijos studijas. Nieko bendro su pedagogika. Baigusi mokslus dirbau gamyboje, o vėliau ieškodama darbo gavau pasiūlymą dirbti mokytoja. Net nedvejojau ir pradėjau dirbti tai, kas mane traukė labiausiai.

- Ar patraukli kasdienybė mokytojo, kuris šiandien priverstas streikuoti, kęsti mokinių patyčias ir neįgyvendintus politikų pažadus?

- Neįgyvendinti pažadai ir nebus įgyvendinti. Nes esame per daug skurdi šalis, kad galėtume turėti tai, ką turi kiti. Turime augti kaip visuomenė, yra daug keistinų dalykų. Taip, mokytojo gyvenimas yra skurdus, tačiau yra ir šviesioji pusė - tu dirbi, pasieki rezultatų ir tai džiugina. Eini į darbą kaip į šventę. Gal ir paburbi, bet vis tiek nusiteiki gerai.

Žinoma, kai aš buvau vaikas, mes į mokytoją žiūrėjome kitaip, dabar požiūris pasikeitęs. Bet čia jau ne mokinių problema, o tėvų. Mano mama niekuomet nesakė, kad mokytojas ką nors padarė blogai. O dabar tėvai reiškia priekaištus, nes jei mokytojas neįrašė į elektroninį dienyną, kokius namų darbus reikia padaryti, vaikas jų ir nepadarė. Taigi mokinio atsakomybės ir savarankiškumo visai nėra. Dabar vaikų teisės tokios, kad jie neturi jokių pareigų. Pareigas turi tik tėvai ir mokytojai. Taip susiformuoja atitinkamas visuomenės požiūris.

Galime po truputį kažką daryti ir tikėtis rezultato. Nes visko pakeisti iš karto yra neįmanoma. O dažniausiai kiekvienas tempia į savo pusę. Nebūna taip, kad naujai atėję politikai tęsia prieš tai buvusiųjų pradėtus darbus. Jeigu būtų darbų tęstinumas, būtų ir rezultatai.

- Koks šiandieninis jaunimas? Kupinas maksimalizmo, o gal turintis daug laisvių, suįžūlėjęs ir tingus?

- Jaunimas keičiasi. Dabar nemaža dalis ateina mokytis jau baigę universitetus. Jaunimas baigia aukštąjį mokslą, įgyja teorijos pagrindus, bet praktikos - ne. Tad jie ateina į profesines mokyklas išmokti ko nors apčiuopiamo - amato. Tad keičiasi jaunimo požiūris, didėja motyvacija. Tai labai pastebima. Kartu liūdina tai, kad didžioji dalis tokio motyvuoto jaunimo išvyksta į užsienį. Nors ir iš ten būna grįžusių ir atėjusių įgyti specialybės.

Žinoma, mokinių yra visokių. Tikrai yra tokių, kurie įsivaizduoja, kad viskas turi būti padėta ant lėkštutės, kad naujoje darbo vietoje jiems iš karto pavyks uždirbti tūkstančius neįdedant jokių pastangų. Turbūt tai yra didžiausia dabartinio jaunimo klaida. Nes iš tiesų niekas nieko už dyką neduoda, pirmiausia turi įrodyti, kad esi geras specialistas, ir tik tuomet tau bus mokami pinigai.

- Visuomenėje vis dar gaji nuomonė, esą profesinį rengimą renkasi būtent tie, kurie mažiau gabūs?

- Taip žmonės galvoja tik Lietuvoje, atvirkščiai galvoja užsienyje. Gal tai yra sovietinis palikimas, kai buvo manoma, kad profesinis - pats prasčiausias lygis. Tačiau taip nėra. Kai žmonės pamato, pakeičia nuomonę, tačiau tik tuomet, kai patys su ta profesija susiduria. Tikiuosi, kad profesinio rengimo ateitis bus tik šviesesnė, kad mokiniai bus motyvuoti ir patys nenorės kažko pasiekti. Juolab kad pokyčiai jau jaučiami.

- Iki šiol vaikams namuose diegiama, kad prestižinės studijos tik universitete. Didžiausias svertas tėvų rankose?

- Taip, daug kas priklauso nuo tėvų ir kokią nuomonę jie formuoja. Kai aš buvau paauglė, gajus buvo toks mąstymas, neva svarbu įstoti į universitetą. Bet kur dėtis baigus universitetą, jei tavęs darbo rinkai nereikia? Yra toks anekdotas apie įmonę, kurioje baigę aukštąjį dirba tik du darbuotojai: kurjeris ir valytoja. Anekdotas, bet tokia yra reali situacija. Europos šalyse 30 proc. jaunuolių studijuoja universitetuose, o 70 proc. - profesinėse mokyklose. Pas mus skaičiai yra atvirkštiniai. Nes mes neturime darbo jėgos šalyje, turime tik viršininkus.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“