Pradinukams - neviltį varantys matematiniai rebusai

Štai kokias trečios klasės pradžios (rugsėjo mėn.) matematikos užduotis redakcijai atsiuntė pradinuko mama Neringa:

(48+13-1):2x2:4x2+5x6:2+(27:3x4:2+12)x2=

(27+23-25):5x9:5x2+48:6-5+(32:4x5:8x6)x2=

2/5m+3/5m=

2/3h+5/10h-1/6h=

Ar iš tiesų šiais laikais matematikos užduotys vaikams daug sudėtingesnės nei būdavo prieš 20-30 metų, ar dėl vaikų verksmų kaltos kitos aplinkybės, teiraujamės matematikos mokytojos ekspertės Vilijos Šileikienės.

Vis dažniau tenka išgirsti iš tėvų, kad jau pradinėse klasėse vaikai nesugeba perprasti matematikos užduočių. Kodėl taip yra?

Ir aš susiduriu su tokia tendencija. Esu sulaukusi ne vienų tėvų prašymo gelbėti: vaikai verkia, kad nieko nesupranta, tėvai, netekę kantrybės, pyksta, tuomet vaikai užsiblokuoja... Žodžiu - užburtas ratas.

Gal šiais laikais mokymo programos labai sudėtingos?

Vienos problemos įžvelgti nepavyks. Čia susideda labai daug faktorių. Pirmiausia paminėčiau be galo didžiulį vadovėlių pasirinkimą. Jų yra tiek daug, ir, deja, ne visi yra geri. O ir ne kiekvienas mokytojas kompetentingas atrinkti tinkamiausią vadovėlį.

Nors aš pati "Ąžuolyno" gimnazijoje mokau dešimtokus ir dvyliktokus, mano giminaičiai turi vaikų, kurie lanko 5-8 klases, ir aš matau, kad jų mokymasis priklauso ir nuo parinkto vadovėlio, ir nuo mokytojo, ir, be abejo, nuo tėvų.

Kokią įtaką gali turėti tėvai?

Ne kiekvienas tėvas gali sau pripažinti, kad jo vaikas negabus matematikai. Pedagoge dirbu jau 27 metus ir atsimenu, kad senais laikais tėvai suvokdavo, kad jo vaikas nelinkęs į tiksliuosius mokslus ir džiaugdavosi, kad iš matematikos jis gaudavo bent trejetą. Dabar situacija kardinaliai pasikeitė - tėvai reikalauja, kad vaikas mokytųsi, ir viskas, nesvarbu kokie jo gabumai.

Pažįstu dvyliktoką, kuris labai gabus dailei, bet tėvams tai nesvarbu - liepia rinktis specialybę, susijusią su tiksliaisiais mokslais. Dėl to dabar ir korepetitoriai labai madingi. Visiems tėvams atrodo, kad be jų pagalbos vaikas pats nieko neišmoks. Nesąmonė. Jei vaikas neturi gabumų ir noro, korepetitorius jam gali padėti tik trečdaliu - visa kita priklauso nuo jo paties.

O ką daryti tėvams? Suprantama - jie griebiasi paskutinio šiaudo, juk nuo to, kaip vaikas baigs mokyklą ir kokią specialybę pasirinks, priklauso jo ateitis...

Žinoma, būna, kad, atrodo, visiškai beviltiškas mokinys, pasimokęs pas korepetitorių, po kurio laiko vėl atranda norą mokytis. Pati esu turėjusi ne vieną neva "beviltišką" mokinį, kuris po kiek laiko persilaužė ir tapo vienu geriausių matematikos olimpiadose.

Tačiau aš noriu pabrėžti, kad mokytojai mokiniams padeda ir be jokio atlygio, tik ne visiems ta pagalba reikalinga. Galiu papasakoti vieną pavyzdį, kai į mūsų gimnaziją atėjo vaikinukas, labai prastai mokantis matematiką, nors jo geometrinis mąstymas idealus. Jis man prisipažino, kad labai domisi laivais ir norėtų pradėti mokytis A lygiu. Sutarėme du kartus per savaitę susitikti po pamokų ir likviduoti esančias spragas. Žinoma, nemokamai. PRADŽIA. "Kai skaičiau paskaitas būsimiems pradinių klasių mokytojams, paaiškėjo, kad tik vienas ketvirtadalis jų sugeba gerai skaičiuoti", - sako mokytoja ekspertė V. Šileikienė

Ką jūs manote - po kelių kartų jis dingo arba rasdavo įvairiausių priežasčių nesimokyti. Galiausiai dabar tėvai jam samdo korepetitorių, nors lygiai tą patį jis būtų gavęs ir nemokamose konsultacijose. Dabar yra tokias mada: esą išmokti galima tik už pinigus.

Ar tiesa, kad pas jus papildomai mokytis nori eilės mokinių? Mieste esate laikoma viena geriausių specialisčių.

Gandai perdėti. Manau, kad Klaipėdoje yra labai daug gerų matematikos mokytojų. Tačiau bėda ta, kad ne visi pradinių klasių mokytojai geba padėti vaikams gerus matematikos pagrindus.

Žinote, aš skaičiau paskaitas pradinių klasių mokytojo specialybę pasirinkusiems studentams ir paaiškėjo, kad tik vienas ketvirtadalis jų sugeba gerai skaičiuoti. Visi kiti net neslepia nemėgstantys matematikos ir nesisielojantys dėl to, kad jie mokys vaikus matematikos pagrindų.

Tad nėra ko stebėtis, kad jau pradinėse klasėse vaikai turi skaičiavimo spragų...

Matematika yra toks mokslas, kad čia reikia... mokytis. Nepakanka tik pasiklausyti per pamoką, kaip, pavyzdžiui, istorijos. Vaikas grįžęs namuose turi atsakingai ruošti namų darbus. O jei ko nors nesupranta - būtinai reikia kalbėtis su mokytoju. Nors, kita vertus, tenka pripažinti, kad dar yra mokytojų, kurių dažniausias atsakymas nesuprantantiems mokiniams: "Ir kas čia tau neaišku?"

O kaip tėvams susigaudyti, ar vaikas negabus, ar mokytoja neatidi?

Vienintelė išeitis - bendravimas ir su vaiku, ir su mokytoju. Iš patirties galiu pasakyti, kad labai retai tėvai ateina ir teiraujasi, kaip jie gali padėti savo vaikui išmokti matematiką. Dar daugiau - kiti tiesiog paduoda vaikui pinigų korepetitoriui ir net nepasidomi, ar jis pas jį lankosi, ar pinigus išleidžia savo reikmėms. Kalbu iš patirties, nes esu turėjusi tokių mokinių.

Kaip tėvai gali padėti vaikui, jei patys nesupranta matematikos?

Pradinukams dar tikrai gali padėti patys tėvai. Neseniai skambino mano moksleivė ir guodėsi, kad jos mažesnioji sesutė visiškoje neviltyje, nes nesupranta, kaip reikia padalinti kampu. Sakau - paberkite ant stalo dešimt saldainių, liepkite padalinti juos į tris krūveles po lygiai ir skaičiuoti, kiek liks saldainių nepadalintų...

Su tokio amžiaus vaikais mokytis reikia žaidžiant. Tačiau įsivaizduoju, kad daugelis tėvų stengiasi aiškinti labai protingai, o netekę kantrybės galų gale išvadina vaiką žiopliu. Tuo viskas ir pasibaigia.

Ar,jūsų požiūriu, matematikos pamokų pakanka tiek, kiek dabar yra numatyta programose?

O čia yra dar vienas atsakymas, kodėl vaikams vis sunkiau įkandama matematika. Pamokų akivaizdžiai yra per mažai. Senais laikais aštuntokams būdavo 5-6 savaitinės matematikos pamokos, dabar jie turi tik keturias, o, pavyzdžiui, dešimtokai - tik 3. Ir patys vaikai sako, kad jiems nepakanka tiek pamokų.

Bet tokia tvarka jau nustatyta prieš kokius septynerius metus. Dabar ir skiname tokių pakeitimų vaisius. Sovietiniais laikais nebūdavo tokių dalykų, kad vaikas nemokėtų trupmenų suskaičiuoti, o dabar vaikai kalkuliatoriais apsikrovę, o skaičiuoti nebemoka.

O gal dabar vaikai tiesiog per daug užsiėmę - nebėra kada mokytis?

Kai kurie yra paprasčiausi tinginiai. Sėdi pas mane klasėje dvyliktokai, didžiausi vyrai, su barzdom. Matau, kad kai kurių galvos auksinės - galėtų mokytis vienais dešimtukais, bet jie tingi, ir tiek. Juk nepradėsiu aš dabar barzdoto dėdės moralizuoti. Tiesa yra paprasta: matematikoje gabumų neužtenka, dar reikia daug žinių ir noro.

KANTRYBĖ. Daugelis tėvų stengiasi aiškinti labai protingai, o netekę kantrybės galų gale išvadina vaiką žiopliu.

Puikiai mokantys matematiką į Pedagoginį nestoja

Danutė ČESNAUSKIENĖ, Klaipėdos universiteto ir Klaipėdos valstybinės kolegijos docentė, daktarė, matematikos ir jos mokymo dėstytoja:

Tenka pripažinti, kad į pradinių klasių studijas ateina jaunimas su prastesnėmis matematikos žiniomis, ir tai yra normalu: puikiai išmanantys tiksliuosius mokslus renkasi rimtesnes specialybes. Tačiau, kad mes prastai paruošiame pradinių klasių mokytojus, negaliu sutikti. Juolab kad mokyklose beveik ir nėra labai jaunų pradinių klasių mokytojų, jie negauna darbo, daugiausi dirba 45-50 metų mokytojai. Kita vertus, palyginti su sovietiniais laikais, pradinių klasių mokytojams dabar suteikiama mažiau matematinių žinių. Anksčiau jie turėdavo 4 semestrus aukštosios matematikos ir dar 2 metodikos, dabar išviso tėra 2 semestrai.

Mano nuomone, pagrindinė bėda ta, kad pradinėse klasėse nėra diferencijavimo sistemos arba ne kiekvienas mokytojas ją yra įvaldęs. Juk į pirmą klasę susirenka labai skirtingi vaikai - vienas puikiai išmano darbą kompiuteriu, o kitas net pieštuko nemoka laikyti. O mokytojai ir sutrinka - nežino, kaip dirbti su tokiais skirtingais vaikais. O pačios mokymo programos, mano požiūriu, kaip tik lengvėja, todėl lygis ir krenta.

"Kokį vadovėlį pasirinkti - ir mokyklos atsakomybė"

Linas JAŠINAUSKAS, Ugdymo plėtotės centro Veiklos analizės ir kokybės užtikrinimo skyriaus vedėjas:

Valstybė turi užtikrinti, kad leidyklų parengti vadovėliai atitiktų pagrindinius reikalavimus - derėtų su mokymo programomis ir nepažeistų įstatymų. Tačiau kokį vadovėlį pasirinkti, yra ir mokyklos bei mokytojo atsakomybė.

Mūsų funkcija - įvertinti leidyklos pateiktą vadovėlį ir pateikti apie jį išsamią informaciją, nurodyti teigiamas ir neigiamas puses. Anksčiau vadovėlius vertindavo komisijos, dabar tai daro vienas atskiro dalyko ekspertas.

2011 metais Švietimo ir mokslo ministerija patvirtino dokumentą, kuris ir reglamentuoja vadovėlių turinio vertinimą. Recenziją rašo ir leidykla, ir vadovėlį įvertinęs ekspertas. Jei abi recenzijos teigiamos, vadovėlis įtraukiamas į vadovėlių duomenų bazę. Recenzijos yra viešos, todėl mokytojai gali išsiaiškinti, kuris vadovėlis jiems tinkamesnis. Tačiau reikia pripažinti, kad kiti mokytojai pažiūri į tai pro pirštus, daugelis pasikliauja leidyklų reklama ir neskaito ekspertų recenzijų.

Negalėčiau pasakyti, kad pastaruoju metu Lietuvoje išleidžiama daug vadovėlių - krizė kaip tik sumažino jų leidybą. Pavyzdžiui, istorijos vadovėlių yra po 5-6 vienai klasei. Pernai ekspertų vertinimui buvo pateikti 34 vadovėliai, maždaug 6-7 iš jų buvo pateikti vertinti pakartotinai. Šiemet jau vertinome 22 vadovėlius. Yra buvę ir tokių atvejų, kad ekspertams kelis kartus neigiamai įvertinus vadovėlį, leidyklos atsisako jį taisyti ir nebeleidžia. Tačiau tai vienas kitas atvejis.

Sunku pasakyti, ar vadovėlių leidyba yra pelningas verslas, nes konkurencija yra didelė. Vadovėlių leidyboje dalyvauja bene 20 leidyklų.