Požiūris į mokytojus: toli nuo tarpukario Lietuvos
Tad kas gi nutiko, kad viena gerbiamiausių tarpukario profesijų šiandien nepelnytai nuvertinta tiek finansiškai, tiek moraliai, o dėl oraus atlyginimo mokytojai turi kovoti streikais?
Pagarbą lydėjo finansavimas
Aukštas socialinis statusas, neginčytinas autoritetas - toks visuomenės sąmonėje įsitvirtinęs tarpukario Lietuvos mokytojo portretas.
Istorikų žiniomis, ir tarpukariu mokytojai nebuvo daugiausiai uždirbantys, nes pelningiausiomis profesijomis tuomet buvo laikomos gydytojų, advokatų, bankininkų bei karininkų specialybės. Visgi pradedantis mokytojas, tik baigęs mokslus, uždirbdavęs 350 litų per mėnesį, vyresnieji ir daugiau - 500 litų.
Tarpukario lito ir iki 2015-ųjų cirkuliavusio lito oficialaus perskaičiavimo indekso nėra. Tačiau atlyginimo dydį galima suvokti pažiūrėjus į kai kurias to meto kainas. Pavyzdžiui, 1939 m. pradžioje litras pieno kainavo 17 centų, kilogramas kiaulienos - 1,5 lito, geri vyriški pusbačiai - 17 litų, karvė - 166 litus. Taigi 350-500 litų atlyginimą gaunantis mokytojas galėdavo išlaikyti šeimą ir padoriai gyventi. Be to, būti mokytoju tuomet buvo garbė, nes buvo akcentuojama, kad mokyti vaikus gali ne kiekvienas.
Iškiliausi to meto mokslo, kultūros veikėjai, kalbėdami apie mokytojo misiją, pabrėžė, kad jis turi skleisti žmogiškąsias ir kultūrines vertybes. Jie tvirtino, jog mokytojas turi būti išskirtinai doras, dvasingas, išprusęs, suvokiantis savo tautinę ir kultūrinę misiją, atsakingai parinktas šiam darbui.
Rašytojas, pedagogas Matas Grigonis 1926 m. suformulavo 10 reikalavimų mokytojui, kurie skambėjo panašiai kaip 10 Dievo įsakymų. Pavyzdžiui - "Neturėk kito darbo, kaip tik mokytojo" arba "Mylėk savo darbą visa siela ir širdimi, o savo mokinius ir draugus kaip pats save. Atsimink - esi Lietuvos mokytojas".
Anot istoriko Vytauto Jokubausko, sunku pervertinti ir tarpukario lietuviškos mokyklos ir jos mokytojų svarbą antisovietiniam pasipriešinimui.
"Sovietai jau 1940 m. gavo aiškų signalą, kad tie, kurie vedė Lietuvos vaikus į gyvenimą, ves ir į kovą už laisvę. Jau po sovietinės okupacijos ir aneksijos, 1940 m. rugpjūčio 14-15 d., Kauno sporto halėje vyko Lietuvos mokytojų suvažiavimas, jo metu po "Internacionalo", kurio žodžių niekas net nemokėjo, kažkur halėje būrelis mokytojų užtraukė - "Lietuva, Tėvyne mūsų...", o tada pakilo visa tūkstantinė halė ir galingai sugiedojo "Tautišką giesmę". Tai buvo mokytojų "manifestas" ir sykiu "nuosprendis", jų laukė neišvengiama kova ir represijos. Sovietinės okupacijos išvakarėse Lietuvoje buvo kiek daugiau kaip 10 tūkst. mokytojų, iš jų beveik 3 tūkst. buvo šauliai", - "Vakarų ekspresui" yra rašęs V. Jokubauskas.
Rašyti komentarą