Pokalbis su psichologe: ar tėvai gali prisidėti prie vaikų gerovės mokykloje?

Vis dėlto tėvai gali padėti daugiau nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Apie tai kalbėjome su Lietuvos psichologų sąjungos nare, Klaipėdos "Tauralaukio" progimnazijos psichologe Aurelija Ananjevaite.

Su kokiais sunkumais vaikai dažniausiai susiduria mokykloje?

Vaikai yra augančios ir bręstančios asmenybės, kurios jautriai reaguoja į kiekvieną savo gyvenimo įvykį, suaugusiojo pastabą ar bendraamžių poelgius. Todėl mokykloje mokiniai dažnai išgyvena dėl ginčų ir konfliktų su klasės draugais ar patyčių, nerimauja, jog nesupranta mokomosios medžiagos arba kaip ruošti namų darbus, bet retai išdrįsta paprašyti mokytojo pagalbos. Tuomet jie pradeda jaudintis dėl atsiskaitymų ir liūdi, jei nesiseka arba per gerai sekasi (kad ir kaip paradoksaliai skambėtų). Trumpai tariant, kiekvienas mokinys susiduria tiek su mokymosi, tiek su bendravimo, tiek su emociniais sunkumais ir vaikui ypač sunku pasidaro, kai jam nesiseka nei sutarti su bendraamžiais, nei mokytis, nei sulaukti supratimo iš tėvų. Tada mokinys tampa uždaras, nebendraujantis arba ima netinkamai elgtis tiek pamokų metu, tiek po pamokų.

Kaip vaikai bando spręsti savo problemas?

Kiekvienas vaikas siekia būti suprastas, įvertintas ir pastebėtas. Todėl, jei vaikams tampa sunku sutarti su bendraamžiais ar nesiseka moksluose, pradžioje jie ieško suaugusiojo (tėvų, mokytojų ar kito patikimo žmogaus), kuris išklausytų, suprastų, patartų. Jei tokio suaugusiojo neranda, jaunesni vaikai dažnai ima elgtis netinkamai. Nežinau, kas vyksta kiekvienoje iš jų galvelėje, bet tikrai žinau, kad tokie vaikai jaučiasi nesaugiai ir savo netinkamu elgesiu bando paruošti save blogiausiam. Paaugliai, susiduriantys su sunkumais mokykloje, ieško draugų, bendraamžių kitose vietose: kartais jiems pasiseka, o kartais susideda ir su netinkama kompanija.

Užgriuvus sunkumams mokykloje, susipykęs su tėvais ir draugais, vaikas pasijaučia vienišas, pasimetęs ir nesuprastas, todėl ima žaloti save ar mąstyti apie savižudybę, vartoti alkoholį, rūkyti ar net išbando narkotikus. Todėl iškilus bet kokiems sunkumams, vaikui svarbu parodyti, kad jis yra ne vienas.

Kokių tolesnių pasekmių bręstančiai asmenybei gali turėti negatyvi mokyklos aplinka?

Jei vaikas patirs nuolatines patyčias mokykloje, jam nesiseks moksluose ir nesulauks palaikymo iš mokytojų bei supratimo iš tėvų, gali atsirasti perdėtas nepasitikėjimas savimi, pesimistinis savęs vertinimas. Vaikas gali imti žaloti save ar kitus, neramiai miegoti, dažniau skųstis galvos, pilvo skausmais, virškinimo sutrikimais, atsiradusiais tikais ir apetito sutrikimais. O tai gali būti nerimastingumo ar depresijos požymiai. Tokiu atveju norint tinkamai padėti - būtina kreiptis pagalbos į psichologą ar kitą profesionalą.

Ar tėvai pajėgūs padėti vaikui? Kaip jie turėtų elgtis?

Šiems sunkumams tėvai gali užkirsti kelią aktyviai dalyvaudami vaiko mokyklos ir klasės gyvenime. Pastebėta, jog jei tėvai ne tik domisi vaiko mokymusi, bet ir patys dalyvauja mokyklos gyvenime, vaikai išmoksta pozityviai reaguoti į savo pasiekimus, laisviau bendrauja su bendraamžiais, gerėja vaikų savivertė, jausmų valdymo įgūdžiai, mažėja depresijos, nerimastingumo simptomai.

Be to, jei kas vakarą tėvai skirs bent 15 minučių pasikalbėti su vaiku apie jo ir savo dieną, vaikas mokysis įprasminti savo patirtį mokykloje ir popamokinėje veikloje bei įveikti įtampą, prisiimti atsakomybę už savo veiksmus, taps savarankiškesnis ir labiau pasitikintis savimi.

Kaip tėvai turėtų bendrauti su savo atžala?

Tėvai turėtų prisiminti, kad neretai vaiko nesėkmių, pasireiškiančių mokykloje, priežastys susijusios ne tik su mokykla, bet ir su vaiko savijauta šeimoje, šeimos narių tarpusavio santykiais, joje vykstančiais pokyčiais. Tėvai turėtų nuolat vaikams rodyti, kad jie yra patikimi žmonės, kurie visada palaikys, parems ir išklausys. Todėl kalbant su vaikais reikia stengtis visą dėmesį sukoncentruoti į pokalbį, rodyti susidomėjimą, siekti akių kontakto su vaiku, nepertraukinėti jo, išlaikyti pauzes ir neatsakinėti už vaiką. Svarbu stengtis vaiko žodžius priimti be moralinių vertinimų ir parodyti, jog tėvai vaiku pasitiki, leisdami jam klysti ir pasitaisyti. Kritikuodami ar girdami savo atžalą, tėvai turėtų vengti vertinti vaiko asmenybę, geriau įvardinti, koks konkretus jo poelgis jiems patiko arba nepatiko. Svarbiausia, būti kantriems ir nuosekliems, nebijoti pasidžiaugti geru vaiko elgesiu ir vertinti akimirkas, kai vaikas yra atviras.

Kalbino Girmantė BERŽONSKAITĖ