Patyčios: kodėl jos dar yra?

Pasak psichologų, neretai vaikai, kurie tyčiojasi iš kitų, taip stengiasi išlieti savo neigiamas emocijas dėl problemų namuose. Patyčios būna ne tik žodinės, neretai netramdomi žodžiai tampa veiksmais - prieš silpnesnius, nedrįstančius apsiginti imama smurtauti ir fiziškai.

Ar programos veikia?

Socialinių mokslų daktarė ir privataus darželių tinklo Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje "Vaikystės sodas" įkūrėja Austėja Landsbergienė baigiamajame veiksmo savaitės renginyje teigė, kad patyčios Lietuvoje yra didelio masto reiškinys, o jį mažinant reikia pradėti ne nuo vaikų, o nuo suaugusiųjų. Pasak jos, atrodo, kad prevencinės programos veikia, tačiau poveikio nematyti.

"Lietuvoje patyčios yra tarsi norma, visuomenėje vis dar kalbame apie patyčias kaip apie kažką, kas mus sustiprina ar užgrūdina, nors tai visiška netiesa", - pabrėžė A. Landsbergienė.

Pasak vaikų psichologės Almos Želvienės, gali atrodyti, jog patyčių prevencijos programos neveiksmingos.

"Jei jų nebūtų, situacija būtų daug blogesnė. Jei tai nepadeda dvidešimčiai, bet padeda dviem, tai jau yra efektyvu", - kalbėjo A. Želvienė.

A. Landsbergienė prevencines programas vertina kritiškiau. Pasak jos, dėl kelių priežasčių jos nėra tokios veiksmingos, kokios turėtų būti.

"Mokyklos neturi resursų, neskiria pakankamai laiko, todėl programa praslysta paviršiumi. Įgyvendindami programas suaugusieji neatsižvelgia į mokyklos kultūrą - kiekviena mokykla yra vis kitokia, visur yra skirtingi dėsniai", - sakė "Vaikystės sodo" įkūrėja.

Problema - suaugusieji

"Tie, kurie tyčiojasi, nėra problema, tai reikėtų įsisavinti visiems pedagogams. Patyčios yra organizacijos atmosferos atspindys, o ne rezultatas. Pirminė ir stipriausia reakcija į besityčiojančius - išmetimas iš mokyklos - nepadės, atsiras vis kitų. Tyčiojimosi priežastis esame mes ir atmosfera, kurią sukuriame", - kalbėjo A. Landsbergienė ir pabrėžė, kad kaskart, pastebėjus patyčių atvejus, reikia to netoleruoti.

Jai antrino ir A. Želvienė, akcentuodama, jog reikia formuoti nuostatas, kad patyčios nėra norma.

"Patyčios dar yra gyvos, bet blogiausia - suaugusiųjų abejingumas. Jei mokykloje pamatę, jog yra tyčiojamasi, mokytojai ar darbuotojai sudrausmintų, praneštų auklėtojams, po truputį situacija keistųsi", - svarstė psichologė.

Kampanijos "Be patyčių" organizatoriai pateikia nemažai patarimų mokytojams, kaip derėtų elgtis kaskart pastebėjus tyčiojimosi faktą, tačiau jie tinka kiekvienam iš mūsų. Pirmiausia derėtų pastebėtas patyčias stabdyti - paaiškinti, jog toks elgesys yra nepageidautinas, paprašyti liautis.

Nereikėtų nieko iš karto kaltinti, o situaciją aiškintis geriausia ne viešoje vietoje. Pasak A. Landsbergienės, po incidento dėmesį reikia skirti ne skriaudėjui, jį barant, o aukai, paaiškinant, jog jis dėl patyčių nekaltas.

Svarbu vaikams parodyti, jog suaugusiesiems iš tiesų rūpi situacija, jog mokytojai ar tėvai reaguos į patyčias, nors vaikams tai galbūt ir neatrodo patyčios.

"Niekada negalima mokyti vaiko trenkti atgal, nors tokia praktika dar labai gyvuoja, net ir televizijos laidose, straipsniuose, visur tai išlenda ir situaciją daro lyg užburtą ratą. Reikia elgtis taip, jog smurtavęs vaikas jaustų gėdą dėl to, kad paleido kumščius į darbą. Vaikai sako: "O man tėtis sakė, mama sakė" - privalome šviesti tėvus ir keisti šitą padėtį", - kategoriška buvo A. Landsbergienė.

Keliasi į internetą

Specialiosios pedagogikos ir psichologijos centro tyrimų duomenimis, 2013 m. 17 proc. vaikų teigė patiriantys elektronines patyčias. Šis procentas kasmet didėja, o elektroninės patyčios būdingiausios 6-8 klasių moksleiviams.

Tyrimų duomenimis, dar 2008 metais vyravo patyčios naudojant mobiliuosius telefonus (siunčiant trumpąsias žinutes ar skambinant), o 2013 m., kai internetas tapo lengvai prieinamas ir išmaniaisiais telefonais, didžioji dalis elektroninių patyčių persikėlė į skaitmeninę erdvę.

Pasak kampanijos "Be patyčių" organizatorių, ugdymo įstaigų darbuotojai dažnai net nežino, kad auklėtiniai vieni iš kitų tyčiojasi internete - patyčios vyksta už mokyklos ribų. Specialistų teigimu, dažniausiai patyčias tiek virtualioje erdvėje, tiek ir kasdienybėje patiria tie patys vaikai, o kai kuriais atvejais internete prasidėjusios patyčios persikelia į realybę.

"Kiek yra paauglių, kurie nusprendė sau atimti gyvybę vien dėl to, kad iš jų tyčiojosi virtualioje erdvėje. Jei mes vis dar kalbame apie patyčių egzistavimą mokyklose, kiek mums dar reikės šviesmečių suvokti virtualių patyčių egzistavimą?" - klausė A. Landsbergienė.

Kampanijos "Be patyčių" iniciatoriai pateikia ir patarimų, kaip elgtis elektroninių patyčių atveju: įvertinti grėsmę vaikui, jo sveikatai, surinkti informaciją apie tai, kas skriaudžia, kokiu būdu, kiek mokinių įsitraukę, kiek laiko patyčios tęsiasi. Svarbu išsaugoti esamus įrodymus apie vykstančias elektronines patyčias, pavyzdžiui, skriaudėjo žinutę, laišką. Galima pranešti visų įsitraukusių į patyčių situaciją vaikų tėvams.

Pabrėžiama, kad mokiniai turi turėti galimybę saugiai pranešti apie patiriamas patyčias, nebijodami ugdymo įstaigos darbuotojų nepriėmimo ar nuvertinimo. Nereagavimas į vaiko žodžius gali kurti atmosferą, jog tyčiojimasis yra normalus elgesys, o netinkamo elgesio ignoravimas gali leisti mokiniams patikėti, kad elektroninės patyčios nėra mokyklos darbuotojų priimamos rimtai.

Kreipiasi pagalbos

Psichologai pastebi, kad vaikai ima kreiptis pagalbos į specialistus, kai nebegali kentėti patiriamų patyčių.
Per praėjusius metus Lietuvos emocinės paramos tarnybų asociacija atsiliepė į beveik 340 tūkst. pagalbos skambučių. Absoliuti dauguma jų priimti jaunimui ir vaikams skirtose linijose - apie 118 tūkst. ir apie 178 tūkst. skambučių. Skaičiai iškalbingi - o į kiek dar skambučių nebuvo atsiliepta?
Kreiptasi ir raštu - per praėjusius metus buvo atrašyta į daugiau nei 2000 vaikų ir jaunimo laiškų, kuriuose buvo nurodytos jų problemos.

Prevencijos programa

Olweus patyčių ir smurto prevencijos programa yra sukurta Norvegijoje. Jos autorius - prof. Dan Olweus, daugiau kaip 30 metų nagrinėjantis patyčių ir smurto temas. Programa yra įgyvendinama mokyklose, siekiant mažinti patyčių ir kitokio asocialaus elgesio apraiškas. Programos esmė - išmokyti visą mokyklos personalą atpažinti, pastebėti patyčias ir tinkamai į jas reaguoti. Olweus patyčių prevencijos programa trunka 18 mėnesių ir yra vykdoma 3 lygiais.