Pagrindiniai sėkmingos tėvystės principai

Tuo tarpu tik nedidelė dalis suaugusiųjų iš anksto ruošiasi tėvystei. To nemoko mokykloje ar universitete, o mūsų tėvų ar senelių perteikiamos žinios dažnai nebėra aktualios šiuolaikiniame, nuolat besikeičiančiame pasaulyje.

Kaip bebūtų -didžioji dauguma tėvų gerai atlieka savo vaidmenį ir kylančius sunkumus sėkmingai įveikia pasikliaudami intuicija.

Tačiau yra nemažai dalykų, kuriuos įsisąmoninus ir pritaikius, pasijusti sėkmingais tėvais būtų daug paprasčiau.

Kai kurie iš jų, galiojantys praktiškai visais vaiko amžiaus tarpsniais, pristatyti žemiau.

Kalbėkime ir elgkimės su vaikais pagarbiai

Deja, dažnai suaugusieji gali pasakyti vaikui "Nekišk nosies ne į savo reikalus", "Tu dar per mažas, vistiek nesuprasi", "Atstok, nematai, kad turiu svarbesnių reikalų?" ir nemato šiuose pasakymuose nieko blogo.

Tokius žodžius girdintys vaikai jaučiasi nereikalingi, nesvarbūs, nemylimi, nesuprasti. Visada pagalvokime, ar tai, ką sakome vaikui ar kaip su juo elgiamės galėtų būti pritaikyta bendraujant su kitu, mums svarbiu suaugusiuoju (su drauge, vyru, kolega ir pan.).

Mes neatsakome draugei net į nelabai protingą klausimą "vis tiek nesuprasi", o vaikui taip pasakyti kai kuriems netgi įprasta. Taip neturėtų būti.

Sakykime vaikams tiesą

Dažnai tėvai tam, kad greitai pasiektų savo tikslą (pvz. ramiau susiruoštų į svečius, laiku išvažiuotų į darželį ar, kad tiesiog galėtų ramiai išgerti kavos) pasako ar prižada vaikams kažką, ką vėliau labai paprastai pamiršta. Tėvai pamiršta, bet vaikai prisimena ir jaučia nuoskaudą.

Pavyzdžiui, tėvai sako "Jeigu susiruoši per 10 minučių, po darželio nupirksiu ledų", vaikas paklusniai susiruošia, o tėvai, pasiėmę vaiką iš darželio skuba namo, nes tuoj prasidės kamščiai ir nuoširdžiai stebisi, kodėl vaikas verkia, rėkia, protestuoja ir žūtbūt reikalauja užvažiuoti į parduotuvę.

Taip pat dažnai yra pažadama kur nors kartu nuvykti savaitgalį, o savaitgalį atsiranda daug kitų svarbių darbų.

Melas - tai taip pat tokie pasakymai kaip "Jeigu būsi blogas - negausi dovanų per gimtadienį", "Darželyje pabūsi tik truputį", "Nelipk ant kėdės - nukrisi" ir pan.

Mes juk vistiek pirksime vaikui dovanas gimtadienio proga, darželyje vaikui neatrodys, jog jis pabuvo "truputį", o ir nebūtinai jis nukrenta lipant ant kėdės. Ir tokios situacijos kelia nepasitikėjimą tuo, ką savo tėvai, vaikas pradeda abejoti tėvų žodžiais ir tėvai po truputį prarandą autoritetą.

Pripažinkime savo klaidas, atsiprašykime

Natūralu, kad visi padarome klaidų, pasielgiame taip, kad vėliau gailimės.

Pvz. pakeliame balsą ir aprėkiame vaiką vien dėl to, kad esame pavargę, uždraudžiame ką nors vaikui ne todėl, kad tai pavojinga, o todėl, kad tingime su juo pažaisti arba apkaltiname vaiką dėl kažko, ko, pasirodo, jis nepadarė ar padarė turėdamas kuo geriausius ketinimus.

Dėl tokių situacijų nukenčia mūsų ir mūsų vaikų ryšys, vaikas gali pradėti bijoti tėvų ar tiesiog jais nusivilti.

Tokiose situacijose pagelbės paprastas, nuoširdus pokalbis, kurio metu pripažinsime, jog buvome neteisūs, atsiprašysime vaiko. Ir nesvarbu ar vaikui du metukai ar septyniolika - jis tokį poelgį įvertins ir, kas labai svarbu, pats išmoks spręsti problemas ir susitaikyti.

Atsisakykime palyginimų. Tėvai dažnai, nieko blogo nelinkėdami, ima ir pasako vaikams"Kaimynės dukrytė Onutė taip gražiai susideda žaisliukus, o tu tai nuolatos juos visur išmėtai" arba "Tavo brolis tavo amžiaus jau labai sklandžiai kalbėjo, o tu vis dar negali aiškiai ištarti žodžių" ir pan.

Tėvai taip sako, galbūt norėdami paskatinti vaiką pasikeisti į gerąją pusę, tačiau dažniausiai jie tik paskatina konkurenciją ir iššaukia neigiamas emocijas. Mums ir patiems nepatiktų, jeigu mus lygintų su pranašesniais kolegomis arba jeigu Jūsų antroji pusė sakytų "Jono žmona daug skaniau gamina valgyti" arba "Kaimyno garažas taip gražiai sutvarkytas, o pas tave tai nuolatinė betvarkė".

Ar tikrai tokie palyginimai paskatintų mus pasitempti? Vargu. Todėl ir nenaudokime palyginimų vaikų atžvilgiu, kad nesulauktumėme priešiškumo savo, ir žmonių, su kuriais vaikai yra lyginami, atžvilgiu. Pripažinkime, kad kiekvienas vaikas yra unikalus ir nepakartojamas.

Nepravardžiuokime vaikų

Netgi iš pirmo žvilgsnio nekalti suaugusiųjų pasakymai pvz. "Marytė plona, kaip dviratis", "Lina visur laipioja kaip beždžionėlė" vaikams gali skambėti kaip įžeidimas. Dažnai netgi suaugę žmonės turi gilių nuoskaudų, susijusių su vaikystėje tėvų ar bendraamžių jų atžvilgiu naudojamais epitetais.

Kartais tėvai kaip tik nori pagirti ir pasako pvz. "Jonas tai tikra vaikščiojantienciklopedija", o vaikas "kažkodėl" įsižeidžia. Prisiminkime, kaip laukiantis ar susilaukus vaikų, atsakingai rinkomės jiems gražius vardus.Būtų idealu, jeigu šiais gražiais vardais ir kreiptųmėmės į savo vaikus.

Leiskime vaikams priimti sprendimus

Vaikams svarbu jaustis įvertintiems ir matyti, kad į jų nuomonę yra atsižvelgiama. Klauskime vaikų nuomonės(pvz. Ką norėtum neštis į lauką?, Kokią knygutę norėtum paskaityti prieš miegą?).

Taip vaikai jausis svarbūs ir mokysis savarankiškai spręsti problemas. Darant remontą paklauskime vaiko, kokios spalvos tapetų jis norėtų į savo kambarį ir būtinai atsižvelkime į jo norus.

O jeigu bijome, kad vaikai gali pasirinkti "neteisingai" (pvz. geltoną spalvą, nuo kuriuos mums darosi bloga") - leiskime rinktis iš dviejų ar trijų mus tenkinančių variantų pvz. "Norėtum mėlynų ar violetinių tapetų?".

Rodykime tinkamą pavyzdį

Tėvai dažnai stebisi (o kartais ir juokiasi), kai vaikas pradeda kalbėti ar elgtis kaip suaugę, atkartoja jų veiksmus, mimiką, žodžius. Puiku, jeigu tai įvyksta kai reikia atsiprašyti ar spręsti problemas.

Bet kartais būna taip, kad vaikas nusikeikia kai nepavyksa užsirišti batuko ar žaizdamas su draugais kieme vaizduoja, jog rūko cigaretę. Tėvai turėtų prisiminti, jog vaikai - elgesio kopijavimo ekspertai.

Ir jeigu mes norime, kad vaikas išmoktų iš mūsų teigiamų dalykų - turime rodyti atitinkamą pavyzdį.

Dažniau pastebėkime tinkamą vaikų elgesį

Taip jau atsitinka, kad kol vaikas gražiai žaidžia ir niekam netrukdo - jis yra tarsi nematomas.

Tėvai patenkinti atlieka namų ruošos darbus ar priima svečius. Bet vos tik vaikas ką nors sudaužo, susimuša, įkanda kaimynų dukrytei, užrėkia - iš karto sulaukia labai daug tėvų, brolių, seserų ir visų esančių namuose svečių susidomėjimo.

Tai pajutęs vaikas, kuriam trūksta tėvų dėmesio, gali pradėti nesąmoningai (o vėliau galbūt ir sąmoningai) organizuoti tokias situacijas, kurios būtų įdomios aplinkiniams. Po kurio laiko vaikas dar gauna "padaužos" ar "nenuoramos" pravardę, kurią bando įtvirtinti tolimesniais savo veiksmais.

Kad taip nenutiktų - pastebėkime, ką vaikas daro gerai, pagirkime jį už tai pvz. "Šaunuolė, kad taip gražiai susitvarkei žaisliukus", "Malonu žiūrėti, kaip kantriai žaidi su Jonuku", "Didžiuojuosi tavimi, kad išlaukei ilgą eilę pas gydytoją". Ir neakcentuokime, kai vaikas kažką padaro ne taip, kaip norėtume.

Auklėkime vaikus sąmoningai ir atsakingai, kurkime stiprius, pasitikėjimu grįstus santykius. Ir dažniau priminkime vaikams kaip stipriai mes juos mylime ir kokie svarbūs jie mums yra.