Atnaujintoje lietuvių kalbos viduriniojo ugdymo bendrojoje programoje 11-12 klasėms kalbiniam ugdymui, gramatikai, bendrinei kalbai, kalbos kultūrai skiriama nepalyginti mažiau dėmesio negu literatūros dalykams.
"Tai atrodo keistokai, - stebisi Klaipėdos universiteto Lietuvių kalbos katedros vedėjas filologijos mokslų daktaras Albinas Drukteinis. - Dirbant su studentais matyti, kad sumažėjus kalbos pamokų, nukenčia kalbos taisyklingumas, vartosena. Apskritai kalbos mokėjimo lygis yra kritęs. Kalbantieji viešai (laidų vedėjai, žurnalistai) pažeria tokių klaidų, kurių anksčiau nepasitaikydavo, o įsigalėjusi baimė kalbėti netaisyklingai trukdo raiškos įvairovei."
Mokslinės svajonės
Minėtoje programoje pompastiškai kalbama apie daugybę savižudybių šalyje ir emigraciją, lietuvių kalbos mokytojas vertinamas kaip "gyvos tautos tradicijų, tautos kuriamų vertybių ir humanitarinės kultūros puoselėtojas, visuomeninio gyvenimo analitikas"; jis turįs ugdyti tautinį identitetą, įveikti savinieką, pakelti savivertę.
Tai kada jam dirbti savo darbą?
Pasak profesoriaus habilituoto daktaro Arnoldo Piročkino, programa neįkvėps mokiniams nei kalbos, nei literatūros meilės, o ši neves prie tėvynės meilės. Ji nepakels nei kalbinio, nei literatūrinio išprusimo. "Dokumentas net neturi tinkamos struktūros, o logikos klaidos ir tuščiažodžiavimas neleidžia suprasti minties."
Viešu laišku į švietimo ir mokslo ministrą kreipęsi Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto A. J. Greimo semiotikos ir literatūros teorijos centro darbuotojai teigia, jog naujoji strategija jiems primena "nerealizuotų mokslinių ir politinių svajonių projekciją".
Savo nepritarimą programai dar tada, kai ji buvo tik projektas, yra viešai išreiškę keturių šalies universitetų 10-ies katedrų vedėjai, Lietuvių kalbos gynėjų sąjunga, projektui nepritarė ir daugiau nei 12-os savivaldybių mokytojai lituanistai.
"Didėja neraštingumas"
"Be abejo, reikėjo pamąstyti apie lietuvių kalbos ugdymo pokyčius, nes kasmet lietuvių kalbos valstybinio egzamino neišlaiko apie 10 proc. moksleivių; tiesa, šiemet šis procentas sumažėjo iki 6 - galbūt išaugo vertintojų kompetencija, patobulėjo vertinimo normos? - svarstė "Vėtrungės" gimnazijos mokytoja ekspertė Nijolė Globienė. - Prie naujos programos sudarymo prisidėjo ne tik teoretikai, bet ir praktikai, dabar diskutuojama dėl egzaminų programos. Viliuosi, kad ji bus siauresnė nei ugdymo programa."
Pokalbininkė vertina, jog mokykloje neužmirštami ir šiuolaikiniai rašytojai (su S. Parulskiu vaikai susipažįsta jau dešimtoje klasėje, nors be mokytojo komentaro novelės "Arka" jie esą nesupranta), tačiau reiktų būti atidesniems atrenkant šiuolaikinių autorių kūrinius, nes kartais jų propaguojamos vertybės abejotinos.
Didžiausi sunkumai, su kuriais ji susidurianti savo darbe, - tai vaikų nenoras skaityti nagrinėjamą literatūrą ir vis didėjantis neraštingumas: "Liūdna, kai 3-4 gimnazijos klasėse turi "vogti" pamokas iš literatūros ir mokyti rašybos bei skyrybos; juk egzamino metu tikrinamas ir raštingumas."
N. Globienės manymu, šios bėdos prasidėjo tuomet, kai dėl per didelio krūvio moksleiviams iš programų buvo išbraukti privalomosios literatūros sąrašai. "Jeigu knygų skaitymą prilyginome sunkiam ir neįdomiam darbui, tai kodėl stebimės, kad vaikai nenori skaityti ir ieškome įvairiausių būdų, kaip sugrąžinti knygos vertę? Galbūt ir žiniasklaida turėtų labiau reklamuoti knygas, o ne prekes? Gera reklama net prastą prekę įperša, kodėl nepabandžius visiems pasirūpinti "preke" dvasiai?" - siūlė mokytoja.
Pedagogė nepritaria ir kalbos įskaitai, kokia ji yra dabar: du mėnesius abiturientai ruošia penkių minučių kalbą iš anksto žinodami ne tik temas, bet ir potemes. "Tokia įskaita mažai duoda naudos, o mokytojo laikas netaupomas. Todėl džiaugiuosi, kad diskutuojama šiuo klausimu."
Mano dukra pakraupusi, kad jai reikia skaityti Parulskį, jos bendraamžiai nežino tarybinių problemų, kurios egzistavo mūsų laikais, ir jiems tai svetima. Rasa BONČKUTĖ, Klaipėdos universiteto Literatūros katedros vedėja |
"Programa - keleto žmonių nuomonė"
"Vaikai apskritai mažai skaito, todėl vertėtų galvoti ne tik apie vyresniųjų moksleivių programas, bet pradėti nuo darželių, - savo nuomonę dėstė Klaipėdos universiteto Literatūros katedros vedėja Rasa Bončkutė. - Mano dešimtokė dukra neturi draugų, kurie skaitytų, nes modernus gyvenimas prie kompiuterio ir su mobiliuoju telefonu vaikus atpratino nuo knygos. Mano kartos žmonės buvo mokomi rašyti rašinius, ir tiek su kalba, tiek su literatūra buvo viskas gerai.
Šiais metais teko dėstyti nacionalinėje moksleivių akademijoje, skaičiau paskaitas apie S. Daukantą; vaikams buvo įdomu. Tik reikia sugalvoti, kaip pateikti klasikinę literatūrą. Yra autoriai, kurių reikėtų atsisakyti: pavyzdžiui, Žemaitės vaikai nepriima, o Donelaitį, Sruogos "Dievų mišką" - taip. Su Mažvydu mes vaikus atgrasysim nuo skaitymo.
Reikia pajusti ateinančios kartos poreikius, kad mokiniai galėtų pasirinkti. Mano dukra pakraupusi, kad jai reikia skaityti Parulskį: jos amžiaus vaikai nežino tarybinių problemų, kurios egzistavo mūsų laikais, ir jiems tai svetima."
Pasak R. Bončkutės, programos sudarymas yra keleto žmonių nuomonė, todėl gerai, kad diskutuojama, nes "niekas neįsivaizdavo, kaip toli bus nueita". Senosios literatūros dėstymas per biografijas, kultūrinį kontekstą, anot jos, pasiteisina, bet nepasiteisina mokymas šiuolaikinių poetų biografijų. "Ir vienas poetas, ir kitas - girtuokliai", - neslėpė lituanistė.
Menas per prievartą
"Dabar, kai norima įbrukti knygą, galvoju, ar nebus taip, kad apskritai iškils klausimas, jog literatūros mokyti net nereikia, nes traktuojama, jog tai yra menas, ir gali būti tik kaip pasirenkamas fakultatyvus dalykas? - svarstė Literatūros katedros vedėja R. Bončkutė. - Jeigu prievarta prispaus vaiką kišdami tai, kas jau atgyvenę, gali būti reikalaujama išimti literatūrą iš programos kaip meną.
Skaitymas tampa elito reikalu. Senoji literatūra vaiko ugdymui nelabai padeda, nes ji labiau religinė ir švietėjiško pobūdžio. Studentai labai vengia senosios literatūros kursų, o kai dėstau antikinę literatūrą ir pasiūlau tokius autorius kaip Seneka, jiems tikrai patinka. Tai atitinka jų psichologinius poreikius."
Orientacija
Naujosios strategijos rengimo grupės narys Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktorius Mindaugas Kvietkauskas argumentuoja, jog strategija pirmiausia orientuota į pokyčius viešojoje erdvėje.
"Lietuvių kalbos ir literatūros ugdymas mokykloje tradiciškai turi didžiausią bendro žmogaus ugdymo krūvį, todėl strategijos centre - problemiška lietuvių kalbos ir literatūros padėtis šiuolaikinėje mokykloje, bet čia kalbama ir bendrai apie valstybės kultūros politikos kaitą, lituanistikos prioriteto įtvirtinimą kituose valstybės dokumentuose, taip pat apie kitas vidaus politikos sritis, kaip valstybės informacijos politikos, viešosios erdvės, santykių tarp žiniasklaidos ir valstybės formavimą, regionų ir šeimos politikos sritis."
Rašyti komentarą