Narimantas Žalys: „Dar metai, kiti ir Lietuvos nebeliks“

O ar gali būti kitaip šalyje, kurioje jau ir mokytojai jaučiasi nustumti į paraštes? N.Žalys, lapkričio pradžioje apsisprendęs atsisakyti Akmenės gimnazijos direktoriaus pareigų ir pasirinkęs kitą - laisvesnį ir mažiau įpareigojantį - darbą, sako, kad šiandien mokytojo prestižas yra tokio žemo lygio, kad pedagogui dažnai net nedrąsu prisipažinti, jog jis yra mokytojas.

- Kokia esminė priežastis nulėmė jūsų apsisprendimą baigti beveik tris dešimtmečius trukusią pedagogo karjerą? - pasiteiravo „Respublika“ Narimanto ŽALIO.

- Palikau gimnazijos vadovo poziciją, bet ne švietimo sistemą. Esu buvęs gimnazijos direktorius, bet ne buvęs pedagogas. Dabar dirbu įmonėje, kuri užsiima edukacinių priemonių gamyba ir platinimu, tebekonsultuoju moksleivius fizikos klausimais. Turbūt kiekvienas dirbdamas stengiasi gauti atlygį, iš kurio būtų įmanoma išgyventi, nusipirkti knygą, aplankyti spektaklį ar svečią šalį. Kiekvienas pedagogas, dirbdamas mokykloje ir norėdamas savo darbą mokykloje atlikti gerai, neapsiriboja tarifikuojamų valandų skaičiumi. Dažnai tenka girdėti sakant: „Na, ir ką tas mokytojas ten mokykloje veikia - pavaikšto pusę dienos su pieštuku ir viskas“. Deja, mokytojo darbo diena trunka ir 12 valandų, ir daugiau. Mokymo įstaigos vadovo darbo laikas - visiškai nereglamentuotas. Be administracinio darbo mokyklos direktorius dar privalo dalyvauti įvairiuose susirinkimuose, susitikimuose, o tai irgi atima laiko. Dirbdamas fizikos mokytoju su fizikos priemonėmis ir mokinių sąsiuviniais kasdien bendraudavau iki 22 valandos, savaitgaliais - iki 20 valandos. Ar dar kurio darbininko darbo diena tiek tęsiasi?

- Jūs - mokyklos vadovas - į rankas gaudavote šiek tiek daugiau nei 800 eurų algą, įskaitant priedus. Maždaug tokį pat atlyginimą ne viena privati įmonė siūlo pagalbiniams darbuotojams. Kas turi nutikti, kad šalies valdžia liautųsi tyčiotis iš pedagogų?

- Šiandien racionaliau būtų kalbėti ne apie atlyginimo dydį, o apie uždirbamų pinigų perkamąją galią. Ne tiek svarbu, ar žmogus uždirbs 800, ar 250 eurų, svarbiau tai, ką žmogus už tuos pinigus galės įsigyti, ar už visas gaunamas paslaugas sugebės atsiskaityti. Tiek šalies valdžia, tiek ir visa visuomenė turi keisti požiūrį į mokyklą, mokytoją, mokinį. Dažnai mes užmirštame, kad mokykla - tai tas atskaitos taškas, nuo kurio prasideda kiekvieno mūsų karjeros, darbo, tolimesnio mokslo siekiai. Valdžios vyrai ir moterys tarsi pamiršę, kokie jų pačių poreikiai buvo lankant mokyklą, ar viskas tiko, ką siūlė suaugusieji. Šiandien visiškai neatsižvelgiama į tai, ko reikia moksleiviams. Kažkas turėjo galimybę nuvykti į užsienį, parvežė kažkokią mintį, tuoj skubama brukti ją į mokyklas ir net nesigilinama, ar ta nauja idėja tiks, ar ne. Tokiu būdu mokykla tampa bandymų poligonu. Kol tokia situacija nepasikeis, tol nieko nebus.

- Kodėl, jūsų nuomone, švietimo sistemoje susidarė tokia situacija, kad kadaise gerbta ir vertinta pedagogo profesija šiandien yra podukros vietoje?

- Švietimo sistemoje nėra jokio nuoseklumo. Švietimas šiandien yra tapęs politikų mėtoma ir vėtoma marionete. Jei ankstesniais laikais buvo duodamas laiko tarpas, per kurį jis gali kažką nuveikti ir pasiekti akivaizdų rezultatą, tai šiandien ilgiausias laikotarpis gali būti nebent 4 metai, kol pasikeis naujas ministras. Nežiūrint į pačias geriausias idėjas, veiklas, pasikeitus ministerijos vadovui viskas būna nubraukiama - jau nekalbant apie tai, kiek laiko tai vyko, ar davė rezultatą, ar ne. Mokytojai tapo robotais, vykdančiais kažkieno parėdymus, jie yra skubinami, gąsdinami, kad blogai dirba, kad nėra darbo rezultatų. Bet jūs man parodykite bent vieną švietimo sritį, kurioje per pusmetį ar metus galima būtų padaryti darbą, kuris iškart duotų ugdymo rezultatus. Švietimas turi būti tęstinė ir nepertraukiama veikla, kurioje pasiekiamus rezultatus galime matuoti nebent po 5-10 metų, kuriai reikalingos geros investicijos, nors jos dažnai ir neatsiperka. Šiandien mokytojo prestižas yra tokio žemo lygio, kad dažnai mokytojams net nedrąsu prisipažinti, kad jie yra mokytojai. Istorija mini faktą, kad valstybė yra stipri, kol ji turi gerus dvasininkus, teisininkus ir mokytojus.

- Ką gimnazijoje palikti buvo gaila labiausiai?

- Dirbdamas mokyklos direktoriumi aš su malonumu užeidavau į fizikos kabinetą, ir namuose atsiverčiu fizikos vadovėlį, išsprendžiu kokį nors fizikos uždavinį. Fizika į mano gyvenimą visam laikui įėjo, kai, dar mokydamasis Papilės S.Daukanto vidurinėje mokykloje, sutikau du pasišventusius šiai profesijai fizikos mokytojus - dabartinį Ventos gimnazijos direktorių Valdemarą Kuodį ir jau į užtarnautą pensiją išėjusią mokytoją Onutę Fokienę. Jie man įskiepijo meilę fizikai ir jų dėka pats tapau fizikos mokytoju. Labiausiai gaila būtų, jei neturėčiau galimybės draugauti su fizika. Tikiuosi, kad mano ir fizikos draugystė nenutrūks, kad būsiu reikalingas ne vienam moksleiviui, besirenkančiam techninius ar technologijos mokslus.

- Išgyventi iš kuklių atlyginimų neišgalintys mokytojai važiuoja ir lenkia nugaras fabrikuose bei daržuose užsienyje. Abiturientai, neturintys iš ko mokėti kosminių sumų už studijas Lietuvoje, renkasi nemokamus analogus užsienyje. Ar gerai, kad netgi švietimo sistemoje įsigalėjo emigracijos kodas, stumiantis žmones iš Lietuvos?

- Kas gali užprogramuoti ar užkoduoti žmogų? Tik gyvenimo sąlygos. Mokytojas - ne išimtis. Ar kalbėsime apie mokytoją, ar apie gydytoją, kiekvienas mokslus baigęs žmogus nori kurti savo gyvenimą, bet kaip jam pasiekti iškylančius tikslus? Išeitys Lietuvoje yra dvi - arba gyveni sočiai, bet negali kurti savo gerovės, arba kuri gerovę, bet gyveni alkdamas. Susidūrę su tokia dilema jauni specialistai ir renkasi emigraciją. O ką jie randa? Taip, užsienyje eilinio gatvės šlavėjo ar krovininio automobilio vairuotojo atlyginimai yra gerokai solidesni, tačiau kiek valandų tenka dirbti? Lietuvoje mokytojas, net ir labai norėdamas dirbti ir uždirbti daugiau, to padaryti neturi jokių galimybių. Yra griežtas įsakymas, nurodantis, kad mokytojas per savaitę gali dirbti tik 36 tarifikuojamas valandas ir nei minutės daugiau. Tokia situacija mieste gal ir pateisinama, bet ką daryti provincijoje? Mieste yra populiarios korepetitoriaus paslaugos, tad pedagogai turi galimybę kažkiek prisidurti prie kuklių savo atlyginimų. O provincijoje tėvai neturi iš ko mokėti už korepetitoriaus paslaugas, dėl to jos nėra populiarios, pamokų krūviai mokyklose maži. Ką daryti mokytojui? Ar gerai, kad emigruojama, spręskite patys - tuštėja kaimai, kaimų mokyklų suolai, mokytojai tampa nereikalingi.

- Uždarinėjamų mokyklų, bibliotekų, kultūros centrų vietose kuriasi parduotuvės, kazino... Kuo tai gresia mūsų tautai? Kokias dvasines vertybes perduosime ateities kartoms, jei šiandien lengva ranka jų atsisakome?

- Tokius ir daug panašių klausimų šiandien kelia švietimo, kultūros, inteligentijos atstovai. Kas iš to? Jau vėlu. Nepakanka vien deklaruoti, kad reikia kviesti emigrantus sugrįžti, reikia konkrečių darbų. Lietuvoje populiaru mėtytis deklaracijomis ir nieko nedaryti, o būtent tuščios deklaracijos šiandien ir skamba iš valdžios atstovų lūpų. Manau, kad dar metai, kiti ir Lietuvos iš tikrųjų nebeliks. Išliks tik Vilnius, gal dar Kaunas ir Klaipėda, o visa kita bus X teritorija, neišlaikiusi nei tradicijų, nei vertybių, bet užtat lengvai valdoma. Šiandien jau stengiamasi išguiti lietuvių kalbą. Visur būtina tik užsienio kalba, bet nebereikia nei lietuvių kalbos, nei tarmių, nei lietuviškų tradicijų. Dar viena tuščia deklaracija - tautinis kostiumas. Kas iš to? Kostiumas - tai šventės atributas. Tikra šventė būna, kai žmogus ją jaučia sieloje, o kas iš tokios šventės, kai ji dirbtinė, brukama per prievartą? Nederėtų švenčių kurti lozungais, jos turi prigyti, kiekvienas žmogus turi prie jų priaugti. Mūsų šalyje jau kasmet mažėja žmonių, blėsta lietuvių kalbos naudojimas, nyksta tradicijos, vertybės - visa tai nepaliaujamai didina Lietuvos, kaip valstybės, nykimo ir tuštėjimo mastą.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“