Namų darbai - ne tėvams

Anot pedagogų, kraštutinumai, kai tėvai už savo atžalas rašo rašinėlius arba atvirkščiai - visiškai nesidomi vaiko pasiekimais - labai dažnas reiškinys. Akcentuojama, jog vaikų, kurių gebėjimai yra tokie silpni, jog be tėvų pagalbos jie nesugeba mokytis, yra tik vienetai. Kitais atvejais esą tai gali būti paprasčiausia manipuliacija ar elementarus noras bent šitaip pabendrauti su tėvais.

Po darbo - prie sąsiuvinių

Penktokėlį auginančios klaipėdietės Jurgos patirtis, ko gero, artima daugeliui šiuolaikinių tėvų. Grįžus po sunkios darbo dienos vėlai vakare sėsti su vaiku prie rašomojo stalo ir keletą valandų kartu su juo krimsti uždavinius - tokia buvo jos kasdienybė kone penkerius metus.

"Viskas prasidėjo nuo to, kad pirmoje klasėje mokytoja tėvams pasakė, jog mes privalome dalyvauti mokymosi procese ir padėti savo vaikams. Tai - pirmas mano vaikas, tad stengiausi dėl jo ir grįžus iš mokyklos domėjausi, ar reikia ką daryti namuose. Ilgainiui pastebėjau, kad vaikas vienas nieko nebemoka padaryti, aiškindavo, kad nieko nesupranta. Turėdavau sėdėti šalia. Grįždavau po darbo pavargusi, pikta ir dar iki vėlumos sėdėdavau prie pamokų", - guodėsi mama.

Netekusi kantrybės ji sakė suradusi saliamonišką sprendimą. Tiesa, nepigų. Įpusėjus šiems mokslo metams moteris nusprendė pasamdyti mokytoją, kuri padėtų vaikui ruošti namų darbus du kartus per savaitę. Kiekvienas jos vizitas atsieina po 10 eurų.

"Šį metodą pradėjome taikyti neseniai, tad dar negaliu vertinti, ar sulaukėme teigiamo efekto. Bet man patiko tai, kad mokytoja vaikui iš karto pasakė, kad jis neturi teisės daugiau trukdyti mamos dėl namų darbų. Tai esąs tik jo reikalas ir jis pats privalo su tuo susidoroti. Matyt, mokytoja jam kur kas geriau išaiškina užduotis nei aš, nes sūnus vis pasidžiaugia, kad jam lengviau sekasi suprasti", - sakė moteris, besitikinti, kad namų darbų baubas iš jų šeimos pasitraukė.

Daugiau skaitykite dienraštyje "Vaklarų ekspresas".