Meilė savai kalbai gimsta šeimoje

Neseniai politikus pasiekė visuomenininkų siūlymas keisti LR Švietimo įstatymą taip, kad Lietuvos tautinių bendrijų bendrojo lavinimo mokyklose būtų pereita prie mokymo valstybine lietuvių kalba. Kol Lietuvoje prognozuojamas nacionalinės kalbos išnykimas, kitose šalyse gyvenantys emigrantai savo jėgomis puoselėja lietuvybę. Vienas iš pavyzdžių - Vokietijoje veikianti sekmadieninė Berlyno lietuvių mokyklėlė. Mokymo įstaiga, kurią savo vaikams savanoriškai sukūrė patys tėvai.

Jau daug metų Vokietijoje veikia Berlyno lietuvių mokyklėlė, kuri buvo sukurta tėvų iniciatyva ir iki šiol gyvuoja tik jų dėka. Sekmadieninėje lietuvių mokyklėlėje mokosi per 20 vaikų nuo 1-ų iki 11-kos metų. Šiandien čia su vaikais savanoriškai dirba dvi mokytojos: mokytoja Džordana Graicevičiūtė veda lietuvių kalbos pamokėles mokyklinio amžiaus vaikučiams, o mokytoja Laimutė Kymantaitė veda užsiėmimus, kurių metu vaikai supažindinami su lietuviškais papročiais ir tradicijomis, mokosi lietuviškų dainų, šokių ir žaidimų. Užsiėmimus veda taip pat ir patys tėveliai.

„Mūsų mokyklėlė nėra standartinė mokykla, kaip daugelis ją įsivaizduoja, - su suolais, lenta ir griežta pamokų tvarka. Užsiėmimų tvarka gan laisva. Stengiamės, kad vaikučiams užsiėmimai būtų smagūs ir įdomūs bei įvairiapusiški. Užsiėmimų temas parenkame pagal metines lietuviškas šventes bei kitas vaikučiams aktualias temas. Vyresniesiems vaikams nuo šio pavasario turime galimybę pasiūlyti lietuvių kalbos pamokėles. Mažesnieji lietuvių kalbos mokosi per žaidimus, dainavimą ir tiesioginį bendravimą. Taip pat į susitikimus kviečiame svečius - įdomius Berlyne gyvenančius ar besilankančius lietuvius“, - sako viena iš mokyklėlės organizatorių Lina Užšilaitytė-Šulte (Schulte).

Mokyklėlė Berlyne gyvuoja jau daug metų, keičiasi tik jos struktūra, organizacija. „Berlyno lietuvių mokyklėlę organizuojame dėl savo vaikų. Tėveliai, lankantys mokyklėlę, Vokietijoje yra dėl skirtingų priežasčių, bet jiems svarbu, kad jų vaikai mokėtų lietuvių kalbą, nepamirštų Lietuvos ir ją pažintų. Gyvenant kitoje šalyje, vaikų kalboje natūraliai po truputį pradeda dominuoti tos šalies kalba. Dar sudėtingiau yra vaikučiams, kurie gimę čia ir auga mišriose šeimose, kur lietuviškai kalba tik vienas iš tėvelių. Tokiems vaikučiams ypač reikalinga lietuviška aplinka. Reikalingas supratimas, kad tą kalbą, kuria kalba tik mama ar tėtis, galima naudoti ir kitur, ne tik namuose. Taip atsiranda motyvacija ja kalbėti, jos mokytis. Taip pat mums svarbu, kad vaikai turėtų galimybę pažinti Lietuvą, jos istoriją ir kultūrą“, - sako L.Užšilaitytė-Šulte.

Paklausta, kaip vertina Lietuvoje likusių tautiečių nuomonę, esą į emigraciją išvykę lietuviai pamiršta savo šalį, L.Užšilaitytė-Šulte sako, mananti, kad pamiršti savo šaknis žmogui nėra taip paprasta: „Svarbu žinoti, iš kur atėjai ir taip suvokti, kas esi ir kodėl. Taip pat geriau suprasti save, savo artimuosius ir Tautą bei suvokti savo išskirtinumą. Mūsų šaknys ir istorija yra dalis mūsų identiteto. Mes, kaip tauta, turime kuo didžiuotis - ir savo istorija, ir kultūra, ir žmonėmis, ir, žinoma, savo kalba. Esame nedidelė Tauta, kuri visų istorinių įvykių akivaizdoje sugebėjo išlaikyti savo kalbos unikalumą.

Vaikai tai supranta tiek, kiek jiems tai perteikia tėvai. Jei vaikai mato, kad tėvams tai svarbu, vaikams irgi tai bus svarbu. Vaikams, gimusiems ir užaugusiems Vokietijoje, ypač mišriose šeimose, gimtinė yra šita žemė. Bet tėvai gali perteikti vaikams supratimą, kad jie yra taip pat ir lietuviai, perteikti meilę ir pagarbą Lietuvai, tėčio ar mamos tėvynei.“

Deja, vien pastangų šeimoje nepakanka. Globaliame pasaulyje mažoms tautoms nuolat kyla pavojų. Pasak L.Užšilaitytės-Šulte, savo šalies istorijos saugojimu turi rūpintis visa visuomenė: „Svarbu švietimas ir kultūrinis ugdymas. Reikia ugdyti visuomenės pilietiškumą, puoselėti etninę kultūrą. Reikia ieškoti būdų, kaip perteikti lietuvių etninės kultūros savitumą ir unikalumą, atsižvelgiant į pokyčius, vykstančius dėl globalizacijos. Ir ne tik lietuviams, bet ir pasauliui. Būtina skatinti pasaulio lietuvių bendravimą ir bendradarbiavimą, remti lietuvių inciatyvas išeivijoje. Reikėtų rūpintis, kad lietuvių kalba būtų daugiau naudojama skaitmeninėje erdvėje, tobulinti elektroninius vertimų įrankius (žodynus).“

Kitas mokyklėlės organizatorius Saulius Poška mano, kad ne ką mažiau svarbu minėti valstybines šventes, skatinti patriotiškumą, o jaunimą sudominti mūsų kultūra, tautos išskirtinumu. Visai nesvarbu, kokioje pasaulio šalyje šiuo metu esi. „Reikia aktyviai palaikyti mūsų sportininkus, kurie yra geriausi Tautos ambasadoriai. Puikus to pavyzdys - Lietuvai labai pavykęs, neseniai Kaune praėjęs, pasaulio ledo ritulio čempionatas, kuris pritraukė minias žmonių, nes buvo akcentuota Dariaus Kasparaičio ir Dainiaus Zubraus pasiaukojimas dėl tautos, tikslingas ėjimas tikslo link, kad galėtų atstovauti savo šaliai ir kartu didžiuotis su visa tauta. Taip pat kultūros atstovus, kurie kartais būna garsesni užsienyje nei savo šalyje. Išvykę tautiečiai dirba ir kuria, taip tapdami ambasadoriais, tad juos derėtų skatinti ir jais didžiuotis, juk jie nėra kitokie, tiesiog jų gyvenamoji vieta yra laikinai pasikeitusi“, - sakė S.Poška.