Kūryba skaidrina rutiną

Klaipėdos dailės klubo "Guboja" vadovė Regina Donbrauskaitė-Plotnikova sako, jog svarbiausia - žmogaus noras piešti, tapyti, ieškoti savęs mene.

Lankytojų - tūkstančiai

"Guboja" veikia jau kone pusę amžiaus - nuo 1970-ųjų. Pasak šešiolika metų klube dirbančios ir daugiau nei dešimtmetį jam vadovaujančios R. Donbrauskaitės-Plotnikovos, per tiek laiko klubą lankiusių asmenų skaičius perkopė 3000.

Vis dėlto daugumą jų nebūtų sunku surasti - "Gubojos" įkūrėjas ir pirmasis vadovas šviesaus atminimo Aleksandras Ilginis kruopščiai registravo visus kurti panorusius klubo lankytojus. Negana to, dažnai sulaukiama ir prieš keliolika metų čia piešti besimokiusių žmonių, kurie paprasčiausiai užsuka pasiteirauti, kaip sekasi.

Šiuo metu veikia penkios studijos: vaikų (ikimokyklinukų ir pradinukų), jaunimo (iki 18 metų), paruošiamoji (stojamiesiems egzaminams) bei suaugusiųjų.

Vienu metu dailės klube aktyviai veikė net 11 skirtingų studijų, buvo sugalvotos net mobilios - jūreiviai, plaukiodami jūroje, piešdavo, tapydavo, o grįžę eksponuodavo savo darbus. Klubas ir dabar rengia savo narių parodas, dalyvauja konkursuose. Galima suskaičiuoti nemažai atvejų, kai esami ar buvę dailės klubo nariai tarptautiniuose konkursuose pelno apdovanojimus.

Be prievartos

R. Donbrauskaitė-Plotnikova įsitikinusi, jog kiekvienas vaikas gali pasiekti išties daug. Jos nuomone, negalima nuvertinti nė vieno vaiko, reikia kartu su juo dirbti, brandinti idėjas ir tuomet tikrai sulauksi rezultato.

"Džiugu, kad vaikai tarpusavyje įdomiai bendrauja, nėra aršios kritikos, diskutuoja, ką galima patobulinti, pasiūlo idėjų piešiniams. Kai klausaisi, kaip vaikai ar paaugliai kalbasi, pavyzdžiui, apie atspalvius, rimtai aptarinėja darbų kompozicijas, jauti, kad ta sėkla pasėta", - šypsosi vadovė.

Pasak jos, dažnai piešiniuose atsiskleidžia vaiko psichologinis portretas, jo būsena: "Atsipalaidavę kuriantys vaikai naudoja daugiau ryškių spalvų, jiems norisi džiaugsmo, įvairovės, naujų iššūkių. Per ryškias, drąsias spalvas vaikai tai rodo. Užsisklendę vaikai daugiau naudoja tamsesnes spalvas, augalinius motyvus."

Pokalbininkės teigimu, kartais darbe tenka pasitelkti psichologijos žinias, mat bendrauti su klubą lankančiais vaikais kartais būna iššūkis.

"Kartą turėjau merginų grupę, kuri iš pradžių atrodė gana lėtoka. Pradėjau po truputį jas skatinti, su kai kuriomis ir ginčijomės, bet dirbo, visos gerai pasiruošė egzaminams, visos įstojo. Bet pats geriausias momentas buvo, kai įstojusios atėjo pas mane su picomis, gėrimais ir pasidarėme vakarėlį. Vadinasi, tie mūsų ginčai buvo draugiški ir efektyvūs, - juokiasi R. Donbrauskaitė-Plotnikova. - Su vaikais priverstinio darbo negali būti. Tuomet dingsta interesai, nebėra su juo kontakto, vaikas nebedirba. Vaiką reikia skatinti, kad jis jaustų, jog reikia naujovių, tuomet bus ir rezultatas."

Atotrūkis nuo darbų

Pokalbininkės teigimu, studija išnaudojama šimtu ir dar dešimčia procentų - klubas "Guboja" dirba šešias dienas per savaitę.

Pasitaiko, kad tą patį žmogų klube "Guboja" galima sutikti kas keletą metų - lankęs užsiėmimus vaikystėje vėliau sugrįžta pasimokyti, pasirengti stojamiesiems egzaminams. Suaugusieji ateina, kai atsiranda laisvo laiko užauginus vaikus, anūkus.

Kultūros centro Žvejų rūmų patalpose veikiantis dailės klubas tampa puikia terpe atitrūkti nuo rutinos.

"Yra žmonių, kurių darbe - rutina, kad ir pardavėjai, o atėję čia taip atsiskleidžia... Viena mūsų dailininkė mane labai nustebino - iš pradžių ji bijojo teptuko, nežinojo nuo ko pradėti. O vėliau pradėjo tokius animacinius darbus daryti, jog stebėjomės - ir anatominės proporcijos, ir įžvalgos. Matome, kaip pasikeičia žmogus, jei yra noro, motyvacijos, jei jis nori dirbti produktyviai", - pasakoja R. Donbrauskaitė-Plotnikova.

"Viena moteris apie užsiėmimus sakė: "Ateini čia, užmiršti viską, stovi tu ir tavo mėlynas arbatinukas" (juokiasi). Vadinasi, žmogui čia yra vieta, kur jis gali viską užmiršti, surasti kitą aplinką ir pabūti savimi, kad ir su tuo arbatinuku", - sakė dailės klubo "Guboja" vadovė.