Kokia mokykla išsklaidys švietimo tamsumas?

Nuo rugsėjo duris atvers dar ir Australijos bei Lietuvos pradinė mokykla. Čia irgi planuojamas naujoviškas mokymo būdas. Koks jis bus?

„Dienos arba savaitės pamokų tvarkaraštis bus sudaromas lanksčiai, atsižvelgiant į vaikų poreikius ir jų mokymosi procesą. Mokytojai stebės mokinių progresą ir savo planuose atliks pakeitimus, reikalingus vaikų pasiekimams užtikrinti, - „Vakaro žinioms“ pasakojo viena iš Australijos ir Lietuvos pradinės mokyklos įkūrėjų, psichologė Rūta Valatkevičiūtė-Gustainienė. - Rytais pamokos vyks lietuvių, o po pietų - anglų kalba. Šis dvikalbis metodas sustiprins mokinių kalbų mokėjimą.

Kiekvienoje klasėje yra grupėmis sustatyti suolai su kėdėmis, pietų stalas su kėdėmis, prie kurio mokiniai galės atlikti įvairias užduotis, ir sofa-lova, skirta skaitymui bei diskusijoms. Kiekviena klasė - tai didelė erdvė, kurioje mokiniai galės užsiimti skirtinga veikla. Mokytojams tai suteiks galimybę būti kūrybiškiems ir įsitikinti, kad mokiniai yra nevienodi, o jų mokymosi stiliai ir tempai skiriasi.“

Ar tai mokykla, panaši į populiarėjančias demokratines mokyklas, kuriose vaikai patys pasirenka tai, kas jiems įdomu?

„Mokiniai diskutuos su mokytojais ir kartu ieškos tinkamiausio sprendimo, tačiau, žinoma, galutinį sprendimą turės priimti pedagogas“, - sakė R.Valatkevičiūtė-Gustainienė.

Kaip šiuolaikiškų mokyklų kūrimą vertina konservatyvios akademinės mokyklos atstovai? Į jas mokytis ir be reklamos rikiuojasi eilės vaikų... „Vakaro žinios“ kalbėjosi su Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos direktoriumi Miša Jakobu.

- Pasaulis yra laisvas ir tegul būna įvairios idėjos. Svarbiausia, kad tai nebūtų kažkas beprasmiško, nereikalingo ir nereikšmingo. Ir tai turi nuspręsti šeima. Ji turi nuspręsti, kokiais gabumais pasižymi vaikai, o tam reikia kalbėtis, tartis, konsultuotis, kokie pasiekimai atsiskleidžia darželyje, pradinėje mokykloje, kokie jo interesai išryškėja. Vaiko mąstysenoje visuomet galima išrasti racionalų grūdą. Deja, tėvai neturi tam laiko. Nes tai ne vienos valandos darbas. Nes jei vaiką į mokyklą mama užrašo tik todėl, kad toje mokykloje mokosi jos draugės vaikas, ir jos galės daugiau praleisti laiko kartu laukdamos vaikų po pamokų, nieko gero iš tokio sprendimo nebus ir nesvarbu, kokia tai bus mokykla.

Šiandien mes visi esame reklamos vergai, natūralu, kad pasidavėme reklamai, juk ne taip seniai iš viso nežinojome, kas yra reklama ir kokie jos tikslai. Todėl manau, kad visuomet tėveliams reikia būti atsargiems ir pirmiausia susipažinti su mokyklos koncepcija ir programa. Pasirašant sutartį, reikėtų žinoti, ką mokykla garantuoja ir ko ne. Aš ir pats visuomet įspėju tėvus, kurie nori, kad priimtume jų vaikus į savo gimnaziją, apie tai, kad esu konservatyvus, labai reiklus akademinės gimnazijos direktorius. Mano moto yra žinios. Be žinių nėra gyvenimo, be žinių nėra pinigų, bet nors aš esu akademinės mokyklos šalininkas ir savo mokykloje siekiu žinių, vaikų išsilavinimo, kūrybiškose mokyklose nematau nieko bloga, jei pasiekiami geri rezultatai.

- Tai gal visai ne mokyklos kryptis yra spragos, dėl kurių mokinių rezultatai kasmet vis prastėja?

- Rezultatai tikrai prastėja, tačiau ne mokytojai dėl to kalti. Mano kolegos jau seniai pastebėjo, kad jau į pradines mokyklas ateina vis prastesni mokiniai, kurie nebesugeba mokytis mintinai, kuriems yra labai sunku išmokti eilėraštį. O užsienio kalbų mokytojai sako atvirai - tai, ką anksčiau su vaikais išmokdavo per pusę metų, dabar išmoksta tik per metus. Tai rodo, kad vaikų mąstymas sulėtėjęs. Kur yra priežastys, nežinau. Nors jų galima įvardyti nemažai. Viena iš jų - lengvas paviršutiniškas gyvenimas ir manymas, kad viskas yra lengvai pasiekiama. Vaikai dabar užsiima tik pramogomis ir jie nuolat klausinėja tėvų, ką tėvai jiems sugalvojo. Deja, nesu girdėjęs, kad koks tėtis ar mama atsakytų: „Skaitysime knygas.“ Manoma, kad viskas yra tik lengvas pasivaikščiojimas. Bet lengvų pasivaikščiojimų nebūna, nes kuo lengviau vaikščiosi, tuo mažiau turėsi.

- O gal šiuolaikiniams vaikams tikrai nebereikia tiek žinių, kai visi atsakymai lengvai randami internete?

- Yra tokia tendencija, kad nereikia pačiam nieko žinoti, nes yra „Google“. Bet juk reikia duoti darbo smegenims ir jas maitinti. Mano laikais uždaviniai būdavo labai sunkūs ir mes pykdavome, kad neįmanoma jų išspręsti. Nieko tokio, kad tu jo neišsprendei, bet juk tu sėdėjai, mąstei, neturėdamas galimybių paguglinti, paskambinti skaipu ar nusifotografuoti nuo draugo. Sukdavai galvą pats ir taip maitinai savo smegenis. Dėl to pradedi gebėti kritiškai mąstyti, atsirinkti tai, kas neteisinga. O dabar vaikai auga kaip automatai - visiškai nieko negalvodami. O kai reikia laikyti vairavimo egzaminą, kur yra tikslūs reikalavimai ir reikia nuvažiuoti tikslų metrų skaičių įsibėgėjant, o ne tiek, kiek tu pats nori, egzamino vaikai nebeišlaiko. Nes gyvenimas turi taisykles.

O ir brandos egzaminai juk laikomi be mobiliųjų telefonų. Reikia turėti atmintį, būti perskaičius reikalingus kūrinius, turėti supratimą apie tą kūrinį. Technologijos savaime tikrai nėra blogai, tiesiog šiandien mokytojui tai yra uždavinys - kaip visa tai pakreipti teisinga linkme. Todėl mokytojas turi mąstyti apie jaunąją kartą, kuri mums uždirbs pensijas.

- Kas tuomet efektyviau - vaiko saviraiškos laisvė ar griežtas mokymas?

- Sunku spręsti. Turbūt reikia ir laisvės, ir griežtumo. Negalime peržengti tam tikrų ribų. Laisvę reikia mylėti ir gerbti, bet ją kartu reikia suprasti. Laisvė negali būti be atsakomybės. Apgailestauju, bet šiuolaikiniai tėvai, kurie gimę XX ir XXI a. sankirtoje, daro labai daug auklėjimo klaidų. Jie pradėjo diktuoti mums, mokytojams, savo valią. Nors ne visuomet jie yra kompetentingi ir ne visuomet teisūs. Mokytojas yra tavo vaiko ateities kelrodė žvaigždė.

Aš už kūrybiškumą ir kūrybiška mokykla pati savaime tikrai nėra bloga. Aš už tai, kad mokinys ateitų į mokyklą ir jam mokykloje būtų gera. Aš už tai, kad mokiniai lauktų rudens ir norėtų po atostogų grįžti į mokyklą. Todėl mažai Lietuvai yra būtina išsikelti tikslą, kad mūsų mokyklose vaikai jaustųsi kaip namuose. O tam reikia investuoti į vaikus, į infrastruktūrą, nes tik čia yra Lietuvos perspektyva. Kitaip visi tapsime kaimo pakraščio mokyklomis.

- Jau daug metų tarp jūsų gimnazijos absolventų nebūna mokinių, kurie neišlaikytų lietuvių kalbos egzamino, nors kasmet po šio egzamino tiek mokytojai, tiek mokiniai negaili kritikos egzamino rengėjams. Koks tas sėkmės receptas?

- Taip, aš didžiuojuosi tuo, kad žydų gimnazijos moksleiviai, kurie namuose kalba lenkiškai, gudiškai, žydiškai, rusiškai ar kitomis kalbomis, visi išlaiko lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą. Bendras vidurkis yra apie 50 balų. Tai pirmiausia yra mokytojų, kurie myli savo dalyką, nuopelnai. Aš ir pats ypač myliu ir gerbiu lietuvių kalbą ir man nėra gražesnės kalbos. O juk ir lietuvių kalbą išmokti reikia logikos. Tad reikia ugdyti vaiko loginį ir kritinį mąstymą, kad vaikas, rašydamas žodį „ačiū“, neparašytų jo su nosine - ų ar ą.

Dėl to labai rimtai žiūrime į mokslą. Mes jau išleidome 16 laidų arba daugiau kaip 200 mokinių. Nedaug, bet per visą šį laikotarpį tik pora mokinių yra neišlaikę iš karto egzamino.

- Ar tai reiškia, jog visai ne mokyklos pakraipa yra lemiamas veiksnys, kad rezultatai būtų aukšti?

- Jokiu būdu ne mokyklos pakraipa. Jei mokykloje, kuri kalba apie kūrybiškumą ir laisvumą, dar yra prisiimama atsakomybė už ugdymo rezultatus, yra bendraujama su tėvais, tai kodėl ji nebus gera mokykla? Svarbiausia surasti tam laiko. Matome, kad tėvai neskiria pakankamai laiko savo vaikams arba skiria jo per mažai. Suprantu, kad tėvai dirba ir turi daug rūpesčių. Lietuvoje gyvenimas yra ypač sunkus ir aš nežinau kitos tokios šalies Europoje, nekalbant apie Bulgariją ar Rumuniją, kur taip sunkiai gyventų žmonės. Tiesiog viena visuomenės dalis iš žmonių tyčiojasi. Žmonės dirba, daro labai daug, o apie atlyginimą gėda net šnekėti.

Bet negalima vaiko įstumti pro mokyklos duris ir pamiršti. Ir neberūpi, kaip jam sekasi ir kas toje mokykloje vyksta. Tikrai nemanau, kad vaiką nuvežus į Palangą leisti jam apsisukti vieną ratą apžvalgos ratu yra viskas, ką tėvai gali duoti savo vaikams.

- Tai gal pačioje švietimo sistemoje pokyčių visai nereikia?

- Reikia ir labai. Mokytoju dirbu jau 47 metus, esu išauginęs nemažai gerų vaikų ir kiek vaikų esu ištraukęs iš „balos“. Puikiai matau, kad pokyčiai yra reikalingi. Būtina keisti visą švietimo sistemą, nes visai ne taip turi būti mokomi ir auklėjami vaikai. Jeigu norime išauginti laisvą, mąstančią asmenybę, tai tą laisvę vaikui turime suteikti. Dabar visi bijome egzaminų. Jei suteiksiu laisvę vaikui ir nereikalausiu iš mokytojų darbo, bijau, kaip mano vaikai laikys egzaminus. O jei vaikas neišlaikys, dėl to išgyvens ne tik jis, bet ir jo tėvai, jo mokytojai ir direktorius.

Juk turime susitarti, ko mes reikalaujame. Gal visiškai nereikia kai kurių dalykų, nes mokykloje dažnai mokome to, ko vaikus turėtų mokyti aukštosios mokyklos. Kam reikalingi integralai mokykloje? Kodėl gerai mokykloje išmokę anglų kalbą ir įstoję į universitetą, vaikai atleidžiami nuo šio dalyko egzamino? Tai mes padedame aukštajai mokyklai, kad ten specialistai tinginiautų? Mokykite juos toliau. Juk tai reiškia, kad mes reikalaujame per daug, o paskui dejuojame, kad mūsų vaikai nuolat serga ir yra nervingi.

Esu kartą kalbėjęs su vienu klerku ir klausiau, ar jis matė, kaip atrodo mokyklinis biologijos vadovėlis. Juk tas vadovėlis yra ypač didelis ir sunkus, o jį dar reikia išmokti ir laikyti egzaminą. O kodėl tuomet biologijos nebemokoma toliau aukštojoje mokykloje? Kodėl reikia vaiką apkrauti taip biologijos žiniomis? Duokime vaikui šiek tiek laisvės.

Juk yra vaikų, kurie negabūs dailei ar muzikai, bet mes iš jo reikalaujame dalykų, kurių jam gyvenime niekuomet neprireiks. Taip, reikia nutuokti dailę, bet gal galima sukurti bendrą kursą. O tada pamatome, kad pilietinio ugdymo lieka mažai, vaikai apie šeimą mažai išmano. Taip apkrauname vaikus ir man jų labai gaila. Gerieji mokiniai man yra sakę, kad eina miegoti tik 1 ar 2 val. nakties, jei nori pasiruošti visoms pamokoms. Iš kur tuomet mūsų vaikai bus sveiki. Kodėl mes taip elgiamės.

- Nes to reikalauja programa?

- Taip. Juk aš kaip direktorius noriu, kad vaikai pasiektų aukštų rezultatų. To nereikia slėpti. Niekas nenori likti paskutinis. Aš juk noriu, kad mano vaikai įstotų į aukštąsias mokyklas, kažko gyvenime pasiektų. Ir tie norai nėra blogi, bet kodėl reikia tiek daug juos apkrauti ir tiek iš jų reikalauti, kad to pasiektum.

- Ar ilgesni mokslo metai padės, ar sukels dar daugiau chaoso ugdymo srityje?

- Nieko nebus kitaip, pamatysite. Mes ir taip gyvename pilkumoje. Pas mus liūdna, pilka ir dar lietus lyja. Tik birželio mėnesį mes gauname šiek tiek saulės ir pažiūrėkite, kaip mes dėl tų kelių spindulių džiaugiamės. Kas gali garantuoti, kad birželis bus lietingas? Nes jei bus karštas, vaikai grius iš suolų. Juk jiems reikia saulės, kurios mes tiek mažai turime. Ir mes atimsime jiems taip reikalingą malonumą. O mokytojai šiuo laiku eina į egzaminų taisymus.

Tad nieko iš to gero nebus. Tačiau kodėl negalvojama apie tai, kad per mokslo metus tėvai išsiveža vaikus į Kanarų salas, kai vyksta darbas ir ugdymo procesas? Kas suteikė tokią teisę? Mes užduodame, ką vaikui reikia per tą laiką padaryti, bet jis nieko nedarys, nes jis juk poilsiauja. O mes leidžiame darbo metu vaikams išvažiuoti ir tai trukdo ugdymo procesą. Tokių dalykų neturėtų būti ir tėvai turi įsisąmoninti, kad negalima vaiko imti ir išsivežti, jei vyksta mokslo metai.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“