Knygoje intriguojančiu pavadinimu L.Bručkienė suguldė mokytojų streiko peripetijas: „Tokio etapo daugiau nebus“

„Be 5 minučių prestižinė“ – taip pavadinta aktyvios klaipėdietės, Vydūno gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos, itin aktyviai mokytojų streike dalyvavusios Lilijos Bručkienės knyga. Moteris atstovavo Klaipėdos pedagogams sostinėje ir tris savaites gyveno ministerijoje. Puikiai pamena, kaip pažadėjusi vyrui sugrįžti trečiadienio vėlų vakarą ji ir sugrįžo trečiadienį, tik po trijų savaičių. Ministerijoje mokytojai miegojo mokinių atvežtuose miegmaišiuose, dėvėjo geradarių padovanotas šlepetes, valgė palaikiusių streiką žmonių atneštą maistą. Mokytojos patirtis bei švietimo reformų peripetijos nugulė knygoje.

Nuo mokytojų streiko prabėgo kone dveji metai. 2018-ųjų lapkritį mokyklos ištuštėjo, o Lietuva ūžė, ypač Švietimo ir mokslo ministerija, į kurią suvažiavo dešimtys derybų besitikinčių mokytojų. Paskutiniu lašu pedagogams tapo įvesta etatinė darbo apmokėjimo tvarka. Prie streikuotojų prisijungė ir virš 30 uostamiesčio mokyklų, tarp jų ir Vydūno gimnazija, kurioje dirba Lilija Bručkienė.

Vienai dienai į sostinę atstovauti miesto pedagogams vykusi moteris užstrigo trims savaitėms. Sako, tokių gyvenime daugiau niekada nebebus. Patirtis buvusi neįkainojama, o politikų veidai lyg ant delno. Ilgai dvejojusi mokytoja nusprendė, jog įvykiai negali nugrimzti užmarštin, būti keistai interpretuojami ir iškraipomi, tad savo patirtį ir švietimo reformų aktualijas suguldė knygos puslapiuose. Knyga pasirodė šių metų kovą, kai šalyje buvo įvestas karantinas. Simboliška, jog ji pristatoma prieš pat rugsėjį, šį ketvirtadienį. Mokytoja sako nusprendusi pristatymą surengti Klaipėdoje, savo gimtajame mieste.

– Gerbiama Lilija, į akį iškart krinta intriguojantis pavadinimas. Tai kas gi ta be penkių minučių prestižinė?

– O kokia buvo viena iš idėjų Lietuvai iki 2025 m.? Siekis padaryti mokytojo profesiją prestižinę kilo 2018 m. pradžioje, Švietimo ir mokslo ministerija net priemonių planą sukūrė, o tada pradėjo įgyvendinti neparuoštas reformas. Taip kilo iš pradžių pasipiktinimas, o po to ir streikas. Jo metu ir pasirodė, kaip vadžios žmonės realiai kelia profesijos prestižą ir darbais grindžia pasirinktą idėją.

Pati knyga iš esmės ir yra apie mokytojų streiką. Žmonės greitai užmiršta, kas ir kaip vyko, kokios priežastys lėmė, politikai pradeda savaip interpretuoti, užmarštin nugula arba yra nugrūdami nemalonūs dalykai. Vis dėlto galvoju, kad neetiški, desperatiški valdančiųjų ir aukščiausio rango pareigūnų žingsniai, pažeidžiantys politinę etiką, o kartais atrodė, kad ir įstatymus, neturėtų būti taip lengvai nubraukiami (pavyzdžiui, streikuojančių žmonių, reikalaujančių derybų, kurias garantuoja Darbo kodeksas, lyginimas su žaliaisiais žmogeliukais, Putino smogikais, perversmininkais).

Ta knyga ne tik apie streiką – tai toks savotiškas švietimo sistemos skerspjūvis – kas vyko metus, kokie procesai, pokyčiai ar jų imitacijos išryškėjo. Daugeliu atveju tai paaiškina, kodėl švietimo sistema vis dar yra duobėje.

Turime tapti gerokai reiklesne visuomene ir iš išrinktų tautos atstovų pareikalauti deramo elgesio. Šioje knygoje galima rasti ir su streiku susijusių įvykių, ir įvykių streiko metu laiko juostas, ir mokytojų reikalavimus. Pasakymas, kad mokytojai staiga išdygo ir pradėjo kalbėti tik apie pinigus, netiesa. Knygoje miniu, kad dar 2017 metų lapkritį kilo nesutarimų, kurie tęsėsi metus, visi valdantieji ir S.Skvernelis tai žinojo. Yra daug įvairių faktų, kurie atskleidžia, kokie procesai tuo metu vyko. Knygos idėja buvo per savo asmeninį patyrimą detaliai, smulkiai dokumentuoti, nes streiko metu ministerijoje buvau nuo pirmos dienos iki paskutinės – lygiai tris savaites. Kaip juokauju, vyrui trečiadienį išvažiuodama į derybas pasakiau, kad grįšiu vėlai vakare, tai po trijų savaičių trečiadienį vėlai vakare ir grįžau.

VIDEO: ŠMM okupavę mokytojai sulaukė ministrės: lipti per langus nėra konstruktyvus dialogas

Ką aš galėjau padaryti – per savo asmeninį matymą, patyrimą reflektuoti, kas ten vyko. Tačiau pateikiamas gerokai platesnis spektras – nuo 2018 metų vasaros iki 2019 metų rudens. Antrą pusę knygos sudaro mano rašyti straipsniai. Taip jau susiklostė, kad ir ministerijoje būdama rašiau įvairius tekstus, skelbiau socialiniuose tinkluose, ir po to viešinau įvairias problemas, portalas 15min publikavo mano straipsnius. Todėl ta knyga ne tik apie streiką – tai toks savotiškas švietimo sistemos skerspjūvis – kas vyko metus, kokie procesai, pokyčiai ar jų imitacijos išryškėjo. Daugeliu atveju tai paaiškina, kodėl švietimo sistema vis dar yra duobėje.

Dėl knygos ilgai abejojau. Ten, ministerijoje, buvome pasiskirstę pareigomis, tapau, kaip juokiausi, plataus profilio karo korespondente. Ne visi mokytojai norėjo bendrauti su žiniasklaida, o įtampų ir taip buvo užtektinai, reikėjo tų, kurie rašo, kalba viešai. Aš baigusi lietuvių kalbą su režisūra, sceninės drąsos ir patirties buvo, todėl prisiėmiau tą atsakomybę. O paskui pagalvojau – kas, jeigu ne aš, „plataus profilio karo korespondentė“, tai ir turiu padaryti...

– Iš kur kilo knygos pavadinimas?

– Knygos turinio redaktorė buvo mano dukra dramaturgė Indrė Bručkutė. Ji pasiūlė tokį pavadinimą. Turėjome keletą variantų, ilgai svarstėme, o kai ji ištarė tą frazę, iškart pasakiau taip! „Be 5 minučių prestižinė“ galima ir kitaip interpretuoti – gal kažkam tai ministerija, o gal reforma. O gal profsąjunga, išvedusi į streiką, yra prestižinė? Gali būti dar variantų. Bet tegul lieka erdvių ir skaitytojų interpretacijoms.

– Kaip jūs pati jaučiatės, esate prestižinės profesijos atstovė?

– Esu idėjinė – turbūt kitokios savęs neįsivaizdavau niekada. Pradėjau galvoti, kad dirbsiu šitoje sistemoje, dar darželyje, vėliau mokykloje. Iki šiol taip ir yra. Man tai gyvenimo profesija ir į ją ėjau labai sąmoningai. Dėstau lietuvių kalbą ir literatūrą įvairaus amžiaus vaikams: turiu ir penktokų, ir dvyliktokų. Greitai bus trisdešimt metų, kaip dirbu mokykloje, ir iki šiol jaučiu didžiulį malonumą bendraudama su jais, padėdama augti.

– Kokius pokyčius mokytojo profesijoje stebite per šį laikotarpį?

– Visų pirma keitėsi mano pačios požiūris. Pirmieji dešimt metų – tai savęs kaip mokytojos ieškojimas, bandymas suprasti, kas aš esu, kokie mano santykiai su mokiniais, kuo aš esu autentiška ir galinti padėti jiems skleistis.

Tuo metu dokumentai, pokyčiai atrodo neišvengiami, tu juos turi suprasti, prisitaikyti ir dirbti. Paskui ateina laikas, kai tos reformos tau arba padeda, arba trukdo (dažniausiai trukdo). Subręsta suvokimas, kad galima kažką priimti, prisitaikyti, o kitur tik palinksėti galva ir nevykdyti arba daryti formaliai, nes nėra prasmės...

Trečias etapas – pradedi jausti atsakomybę už tai, kaip priimami sprendimai ir kokie jie yra. Supranti, kad atėjęs jaunas mokytojas paklius į tas iš viršaus sukurtas sąlygas, o jei sprendimas yra kvailas, tai trukdys dirbti, iškreips tiek procesus, tiek ir rezultatus. Netinkami pokyčiai arba labai apsunkins, arba privers žmogų keisti profesiją – ieškoti kito kelio. Būdamas brandus pedagogas pradedi jausti atsakomybę už planuojamus ir priimamus sprendimus. Pradeda skaudėti širdį už švietimo ateitį – juk pokyčiai gali turėti įtakos net ir tada, kai išeisi iš darbo. Dabartinis mano etapas toks, kad matau švietimo sistemos duobes, kartais net bedugnes, ir stengiuosi dalyvauti tuose pokyčiuose, o jeigu neišeina, bent įgarsinti, išviešinti problemas.

– Kas jus paskatino taip aktyviai įsitraukti į streiką, derybinius procesus?

– Prieš 2018 m. streiką dalis mūsų mokyklos bendruomenės įstojo į profesinę sąjungą, kuriai vadovauja Andrius Navickas (jeigu nėra profsąjungos, įstaiga išvis negali streikuoti, – red. past.). Tuo metu tai buvo vienintelė profsąjunga, kuri galėjo skelbti streiką, nes kitos buvo sutikusios su etatinio apmokėjimo tvarka ir pasirašiusios kolektyvinę sutartį.

Etatinis apmokėjimas buvo paskutinis lašas! Mokytojai, direktoriai sakė, kad negerai, neparuošta, neišbaigta, nesutvarkytas dokumentas priimamas kaip reforma, bus daug chaoso ir sumaišties. Kai per mokytojų atostogas Seimas patvirtino, kad etatinis bus, pradėjome žiūrėti dokumentus, lyginti su tuo, ką šneka ministerijos atstovai, ir susiėmėme iš galvų. Rugsėjo, spalio mėnesiais mokyklų bendruomenės tiesiog kibirkščiavo nuo įtampų. Tada ir pasakėme – jeigu bus streikas, tikrai jungsimės. Pirmą kartą mokyklos gyvenime pasiryžome tam, buvome naujokai.

– Ir taip susiruošėte vykti į Vilnių, į derybas ministerijoje, kur užtrukote tris savaites.

– Mes važiavome vienai dienai. Vykau pakviesta kaip miesto atstovė. „Patyrę vilkai“ pakvietė mane. Išvykome viena mašina, kartu keliavo ir mano mokinė, kurios du tekstai taip pat publikuojami knygoje. Važiavome į Seimą ir derybas vienai dienai. Tikėjomės, kad trečią savaitę Lietuvoje vykstant streikams sulauksime derybų, bet jų vis nebuvo. Buvo manipuliavimo faktais, cenzūros, spaudimo, straipsnių, kurie diskreditavo mokytojus, o realių derybų, kurias turėtų garantuoti Darbo kodeksas, nebuvo.

Vakare supratau, kad namo negrįšiu. Atėjome į ministeriją, o mums pasakė, kad ministrė neturi laiko, siūlė pašnekėti su viceministru. Pirmininkas nematė tokiems pokalbiams prasmės – tai tik laiko tempimas. O norint pradėti derybas reikia ministrės. Nepamename detalių, bet kažkas paklausė, kiek lauksime. Pasakėme – kiek reikės. O jeigu per naktį? Pasakėme – ir per naktį lauksime. Viceministras dar pajuokavo, kad tada atneš arbatos ir sumuštinių. Taip pasklido žinia, kad mokytojai pasiryžo laukti per naktį. Neįtikėtina, bet tik po to sulaukėme rimtesnio žiniasklaidos dėmesio, prasidėjo reportažai, pristatantys ir problemas švietimo sistemoje.

Ministrė tą vakarą pasirodė gal kokioms dešimčiai minučių, susinervino pokalbio metu ir išėjo. Mūsų buvo apie 40, G.Kazakevičius, A.Aldakauskas vis bandė įkalbėti važiuoti namo ir ateiti rytoj. Ką reiškia važiuoti namo? Į Klaipėdą? Buvo mokytojų, atvykusių ir iš Elektrėnų, iš Širvintų, iš Alytaus – iš visos Lietuvos. Taip ir likome ministerijoje.

– Ir taip netikėtai atvykus su kostiumėliu, aukštakulniais, vienai dienai, teko miegoti tiesiog ant ministerijos grindų...

– Taip, nebuvome pasiruošę. Kai supratome, kad miegosime, iš Elektrėnų mokytojai paskambino savo mokiniams, jie surinko miegmaišių ir atvežė. Pristatė ir žmonės iš Užupio respublikos. Man atvežė Vilniuje gyvenanti dukra.

Apskritai nepažįstami žmonės viską mums nešė: maistą, buičiai reikalingas priemones, net vitaminų, dantų šepetėlių – visko. Ir taip visas tris savaites. Pavyzdžiui, aš gavau šlepetes, nes kažkas matė, kad vaikščiojau su aukštakulniais. Paskui sužinojo, kad įsakyta mums neduoti dulkių siurblio, šluosčių – atvežė drėgnų servetėlių, kitokių priemonių švarai palaikyti. Jautėme neįtikėtiną palaikymą. Todėl galėjome negalvoti apie buitines problemas ir kryptingai dirbti.

Dabar jau žinau, kad žmogaus organizmo rezervai yra neriboti, mes jų kasdienėje rutinoje neišnaudojame. Tik pirmomis dienomis buvo nuo miegojimo ant grindų atsiradę kraujosruvų, paskui organizmas prisitaikė. Normalioje būsenoje negalėtum tris savaites taip tempti, o tada vedė adrenalinas.

Apskritai nepažįstami žmonės viską mums nešė: maistą, buičiai reikalingas priemones, net vitaminų, dantų šepetėlių – visko. Ir taip visas tris savaites. Pavyzdžiui, aš gavau šlepetes, nes kažkas matė, kad vaikščiojau su aukštakulniais.

Pavyzdžiui, nueidavau miegoti 1–2 val. nakties, keldavausi dažniausiai 5 ryto, kol tylu ir niekas nevyksta, pirmame aukšte prie budėtojų ir apsaugininkų rašydavau straipsnius. 7 val. ryto rinkdavosi darbuotojai, tai iki to laiko jau buvome nusistatę viską susitvarkyti ir nebešmėžuoti, netrukdyti įstaigai dirbti. Visą dieną salė, tai ir darbo kambarys, ir valgomasis, ir miegamasis tuo pačiu metu, pilna žurnalistų, patalpa filmuojama visą parą, įvykiai keičiasi kaip amerikietiškuose kalneliuose, dar papildomai kuriamos situacijos, kad ta įtampa didėtų.

– Nebuvo minties pasitraukti, važiuoti namo?

– Buvo ambicija, kaip viską reikėtų padaryti. Buvo didžiulis palaikymas, pradedant artimaisiais, kolegomis, mokiniais ir baigiant nepažįstamais žmonėmis. Menininkai, teisininkai, medikai, ekonomistai ateidavo palaikyti. Tokioje situacijoje jauti, kad negali trauktis.

Mus bandė visais būdais iškrapštyti, o mes laikėmės įsikibę. Antrą savaitę išvis neleido į lauką, pasakė – išeisite, nebegrįšite. Neįleido nieko į vidų. Buvo keli momentai, kai pareiškė, kad neperduos nei maisto, nei vaistų, bet žurnalistai tuoj pat sureagavo. Žurnalistai viešindami situacijas ir saugojo mus nuo dar drastiškesnių spaudimo priemonių. Mums reikėjo laikytis ir laukti derybų. J.Petrauskienės ir kitų dviejų ministrų atstatydinimas, manau, tebuvo noras nukreipti dėmesį, priversti pasitraukti. Mes sakėme – J.Petrauskienė ar ne, nesvarbu, mums reikia derybų. Derybos prasidėjo, kai Roką Masiulį paskyrė laikinai einančiu ministro pareigas.

Su R.Masiuliu viskas tuoj pat pajudėjo. Jis buvo paskirtas penktadienį, savaitgalį jau bendravome, o pirmadienį visa grupė sėdome prie bendro derybų stalo.

Pagrindinis noras buvo koreguoti etatinį apmokėjimą. Jis buvo pataisytas mokytojams palankiai, bet kadangi paskui nepakeitė finansavimo tvarkos, ji nepadengė naujo skaičiavimo papildomomis lėšomis, pokyčiai vėl liko tik imitaciniai. Ir nors tai labai skaudu, bet streikas buvo svarbus mūsų pilietinei savivokai. Mokytojai įgijo drąsos. Dalis visuomenės suprato, kad problemos nesusijusios tik su alga, jos gerokai gilesnės. Auditas taip pat tai atskleidė.

Deja, pokyčiai po audito vėl labiau priminė imitacijas, o ne realius žingsnius. Visuomenės sąmoningėjimas – ilgas procesas, jame pokytį pamatuoti konkrečiais skaičiais ar kriterijais labai sunku, bet viešinimas, diskusijos, priminimas apie įvykius yra dalis to kelio.

– Prabėgo kone dveji metai. Kaip šiandien prisimenate tuos įvykius?

– Iš tikrųjų tie, kurie ištvėrėme tą laiką kartu, likome labai artimi. Juk buvo išpilta be galo daug purvo, iššniukštinėtas, išviešintas net mūsų privatus gyvenimas – visko daug teko patirti. Bet tą išbandymą atlaikėme. Kai pažiūriu iš laiko perspektyvos, labai įdomus etapas, be galo įdomus. Kai pamatai politikus iš arti – toks siurrealistinis, fantasmagoriškas vaizdas. Ir tempas tiesiog protu nesuvokiamas.

Pavyzdžiui, pamenu tą dieną, kai atstatydino ministrus ir pasakė: arba kraustomės, arba iškraustys su policija. Atsisakėme, laukėme policijos net ir naktį. Vakare atėjo susibūrusi muzikantų grupė iš Odontologų rūmų mūsų palaikyti, jiems dar grojant atvyko A.Maldeikienė, I.Šimonytė, V.Targamazdė, skaičiavome, kokių lėšų realiems pokyčiams reikia, kur jų rasti. Vėliau susėdome liaudies dainų dainuoti, o naktį vėl laukėme policijos... Visa tai per vieną dieną! Amplitudė tokia, kad užtektų visam gyvenimui. Ir tokios visos trys savaitės.

– Pasitinkate dar vieną rugsėjį. Kokios emocijos jus lydi?

– Šiemet pasitinku su nerimu. Buvo nuotolinis mokymas, dabar vėl neaiški situacija... Nerimas, kad vėl reikės eiti į nuotolį, nes jis visus išvargino. Daugumai mokytojų, tėvų ir vaikų buvo sudėtinga. Paaiškėjo, kad visgi mokytojų reikia, kompiuterio neužtenka.

Nerimas labiausiai dėl to... Manau, kad mokytojai labai pasiilgo to tikro kontaktinio darbo. Birželį pasibaigus karantinui sodyboje susitikome su auklėtiniais ir jų tėveliais. Sakiau vaikams – taip noriu jus visus apkabinti, pajusti tą žmogišką ryšį... Tikiuosi tai padaryti ir rugsėjį. Nors tie naujieji ministerijos pateikti reikalavimai mokykloms labai keisti – beveik neįgyvendinami. Panašūs į imitacinius, skirtus visuomenei nuraminti. Kažkur jau girdėta istorija...