Malonu, kad rajono Savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vedėjas Gintautas Bareikis su seniūne Laima Tučiene atranda žmonių, vertų šios garbingos premijos.
Aptariant rašytojos gyvenimą bei supažindinant su kai kurių jos kūrinių ištraukomis bei kitų plunksnos brolių ir seserų atsiliepimais apie I. Simonaitytę ypač mokiniams patiko klaipėdiškio rašytojo publicisto Bernardo Aleknavičiaus knyga "Vakarė žvaigždė".
Ypač vaikams patiko pasakojimas "Kriaušė ilgu kotu", atskleidžiantis pačios rašytojos subtilias charakterio savybes.
Atsimenu, B. Aleknavičius rūpinosi leidiniu, kad išvystų dienos šviesą. Kiek kartų lankytasi tuometinio Klaipėdos apskrities viršininko Laisvūno Kavaliausko kabinete, kiek padėta pastangų, kad būtų skirti pinigėliai. Dabar nesigailiu (tuomet dirbau apskrities viršininko administracijoje), kad patariau tokį leidinį išleisti, nes žinojau, jog bus puiki mokymo priemonė mokytojams lituanistams. Tada patyrėme pasipriešinimą iš finansų darbuotojų, bet atkaklumas nugalėjo - ir turime vertingą leidinį.
Kaip graudu šiandien konstatuoti, kad iš tokios gausios rašytojos Ievos Simonaitytės kūrybos mokyklos programoje liko tik autorių Jūratės, Vytautų Sirtautų parengto šeštajai klasei lietuvių kalbos vadovėlio 96 psl. Onos Pajėdaitės tekstas "Simonaitytės sodyba". Maniau, gal apsirinku, todėl tikslinausi ir man patvirtino Gargždų "Kranto" vidurinės mokyklos lietuvių kalbos mokytoja ekspertė Aldona Datkūnienė, jog vyresnėse klasėse neužsimenama apie I. Simonaitytę.
Aš prisiminiau nuostabų susitikimą Priekulėje su aktore Virginija Kochanskyte ir dailininku klaipėdiškiu Edvardu Malinausku, kuris vakaro metu įteikė rašytojos portretą muziejui. Anot dailininko, šis portretas jo dirbtuvėse išbuvo net dvidešimt septynerius metus. Kitoje paveikslo pusėje menininkas užrašė: "Kad šis vardas išliktų amžiams - portretas, tapytas Priekulėje iš natūros." Aš tąsyk užrašų knygutėje užsirašiau labai prasmingus dailininko žodžius ir nelabai tikėjau, kad ateis toks laikas: "Išeis mūsų karta, artimai pažinojusi rašytoją I. Simonaitytę, ateis kitos, visai kitaip interpretuos, suvoks, tačiau muziejus išsaugos tautos atmintį, vis tik todėl reikia, kad jaunimas domėtųsi šiuo palikimu."
Nepiktnaudžiavau, kad mokykloje pažeidžiau valstybinę programą, suderinau su mokyklos direktoriumi Egidijumi Žiedu, kuris labai pakiliai pritarė mano sumanymui, ir viliuosi, kad mano šeštokėliai, užklupti televizijos klausimėlio, nesakys, kad Ieva Simonaitytė buvo Seimo narė, o ne rašytoja. Taigi kokį dvasinį turtą atimame ne tik iš Pajūrio krašto, bet ir iš Lietuvos moksleivių.
Šį savo nuogąstavimą priminiau sveikindamas laureatę Agluonėnuose dalyvaujant gausiam Pajūrio krašto laikraščių spaudos atstovams, bet jie galbūt palaikė šį faktą nereikšmingu dalyku, jog savo strapsniuose net neužsiminė.
Labai gaila, kad spaudos atstovai kartais irgi negirdi. Dabar tokia mada: štai mušė užmušė - pirmuose puslapiuose.
Rašyti komentarą