Klaipėdoje studentai mes 8 iššūkius plepiams politikams

Studentų atstovai siūlo konkrečius sprendimus, kaip paversti aukštąjį mokslą patraukslesniu ir labiau atitinkančiu studentų poreikius. Trijose konferencijos sesijose kalbama apie studijų finansavimą, studentų socialinę gerovę ir studijų kokybę.

Vienas esminių siūlymų – individualizuoti studijas. Priėmimas į aukštąsias mokyklas, anot studentų atstovų, turi būti grindžiamas ne tik brandos egzaminų rezultatais, bet ir asmens gebėjimais, neformalaus ugdymo keliu įgytais įgūdžiais. 

8-ių iššūkių PROGRAMA LR Seimo rinkimams

I. Realios paskatos studentams (absolventams) į(si)darbinti

Subalansuota valstybės raida neįmanoma be efektyvios sąsajos tarp studijų bei veiklos (darbo) pasaulio. Jei aukštasis mokslas Lietuvoje stokos ryšio su darbo rinka, verslu, jaunimo nedarbas, išsilavinusio jaunimo emigracija sukels didelių socio-ekonominių problemų. Pastarųjų užuomazgos pastebimos jau dabar. Dėl šių priežasčių būtina stiprinti realias paskatas jaunimui dar studijų metu ieškoti ir rasti savo vietą veiklos (darbo) pasaulyje. Verta diegti finansinės paramos mechanizmus, skatinančius glaudesnį studijų ir darbinės veiklos ryšį, t.y. darbdaviams, įdarbinusiems studijuojantįjį arba neseniai studijas sėkmingai baigusį absolventą, turėtų būti leista valstybei mokėti mažesnius mokesčius (pvz.: atskaitymai į SODRĄ nuo 30,98% galėtų būti mažinami iki 15% įdarbinant studentus 0,5 etato). Studento ar absolvento (iki dviejų metų po studijų baigimo), dirbančio pagal išsilavinimą (studijuojamą kryptį), privalomojo sveikatos draudimo (PSD) išlaidos turėtų būti dengiamos valstybės. Tokios paskatos tikslingos taikyti terminuotai – tol, kol dirbantis studentas (absolventas) taps visaverčiu darbo rinkos dalyviu, gebančiu be valstybės įsikišimo kurti pridėtinę vertę sau ir aplinkiniams.

II. Finansinio studijų prieinamumo užtikrinimas kiekvienam pagal gebėjimus

Valstybėje, kurioje didžiausią vertę kuria ne naudingosios iškasenos, bet žmonių sumanumas, privalu užtikrinti finansinį aukštojo mokslo prieinamumą kiekvienam pagal gebėjimus. Žinia, Mokslo ir studijų įstatyme įtvirtintas rotacijos mechanizmas neužtikrina, jog priėmimo į aukštąją mokyklą metu valstybės finansavimo negavusiam, tačiau studijų eigoje geriausius rezultatus demonstravusiam studentui atiteks valstybės finansavimas. Rotacijos sėkmė tokiam studentui pagal esamą modelį nulemta ne jo paties pastangų ir studijų rezultatų, bet priėmimo metu finansavimą gavusiojo sugebėjimu „nenusimokyti per daug“. Įstatyme minėtiems rotacijos nesėkmės atvejams sušvelninti numatyta priemonė – iki 10 proc. studentų patirtų studijų kaštų kompensavimas. Pažymėtina, kad tokia priemonė neatitinka aukštojo mokslo atvirumo kiekvienam pagal gebėjimus principo, nes numato ne taip vadinamas „grindis“, bet „lubas“, kartu yra nepalanki teisėtų lūkesčių formavimo, studentų finansų planavimo, pasitikėjimo aukštojo mokslo sistema, jos finansavimo stabilumu požiūriais. Dėl šių priežasčių kompensavimas turėtų būti apribotas ne viršutine riba kaip yra dabar, tačiau numatant žemiausią galimą apatinę procentinę ribą „ne mažiau nei 10 proc.“.

III. Finansavimo logikos kaita: nuo kiekybės – prie kokybės

Per daugiau nei dvidešimt atkurtos nepriklausomos Lietuvos metų tapo akivaizdu – valstybės finansinės galimybės nėra beribės. Tapo sudėtinga išspręsti dilemą tarp siekio turėti kuo daugiau išsilavinusių žmonių bei uždavinio - užtikrinti visų jų kaip savo srities specialistų parengimo kokybę. Vis dėlto, pastarojo meto finansavimo logika labiau priminė bandymą didelio būrio studijuojančiųjų intelektinę gyvybę palaikyti minimaliomis injekcijomis, nei apsisprendimą subalansuoti lūkesčius, studentų skaičių ir finansavimą. Demografinės duobės visuomenėje belaukiant randasi džiūgaujančių, jog finansavimą siejant su studentų skaičiumi (kaip yra dabar) pagaliau bus galima pradėti taupyti – aukštojo mokslo sistemai nebereiks tokio finansavimo, koks buvo skiriamas ligi šiol. Verta mąstyti priešingai: demografinė kaita turėtų būti išnaudota kaip proga rasti „aukso viduriuką“ tarp aukštojo mokslo finansavimo, sistemos rezultatyvumo bei studentų skaičiaus. Stabilizavus švietimo finansavimą ties ne mažiau nei 6% Bendrojo vidaus produkto (BVP) ir iš jų trečdalį skyrus aukštajam mokslui, galėtų būti pereita nuo ydingo kiekybę, bet ne kokybę galios centru paverčiančio finansavimo modelio. Sistemoje mažėjant studentų skaičiui, finansavimas vienam studentui turėtų būti didinamas, bendrą finansavimo apimtį studijų vietoms paliekant ne mažesnę nei buvo iki šiol.

IV. Studijų individualizavimas

Siekdama kurti žmogaus intelektu pagrįstas technologijas, valstybė privalės atsigręžti į kūrybiškumą, žmogaus unikalumą. Masiniu tapęs dabarties aukštasis mokslas dažnai neatlaiko asmenybės testo, t.y. standartizuojantis individualumą jis užgniaužia kartais taip stokojamus individo intelektinio proveržio, išsilaisvinimo impulsus. Kad studijos nebūtų vadinamosios „pilkosios masės“ etiketizavimo įrankiu, būtina labiau individualizuoti aukštąjį mokslą nuo pat pirmųjų sistemos elementų. Dėl to priėmimas į aukštąsias mokyklas turėtų būti grindžiamas didžiąja dalimi ne bendrojo lavinimo mokyklos baigimo rezultatais ir tam tikru matematiniu skaičiavimu, bet labiau stojančiojo pažinimu, jo pasirengimo studijuoti, motyvacijos, poreikių ir lūkesčių įvertinimu. Asociacija bendrajam priėmimui organizuoti tokiu atveju verčiau atliktų ne skaičiuoklės vaidmenį, bet labiau ekspertinio konsultanto, padedančio atrinkti tinkamai pasirengusius studijuoti kandidatus. Kartu ir studijų procesas turėtų būti labiau individualizuotas: verta visa apimtimi įgyvendinti į studentus orientuotų studijų Europinę koncepciją.

V. Lygios galimybės visų formų studentams

Nediskriminavimas – vienas esminių šiuolaikinio aukštojo mokslo principų. Lygios galimybės – vertybė. Deja, net ir įdiegus Lietuvoje ištęstinių studijų modelį, šios studijų formos studentai, nuolatine forma studijuojančiųjų atžvilgiu vis dar turi mažiau teisių, pvz.: ištęstiniokams netaikomos transporto lengvatos, jiems negalioja ir Privalomojo sveikatos draudimo (PSD) lengvata bei kt. Toks studentų priešinimas turėtų būti panaikintas.

VI. Pasitikėjimo kultūros įtvirtinimas - aukštųjų mokyklų vidinis kokybės užtikrinimas

Kuo brandesnė valstybė – tuo joje daugiau pasitikėjimo vieni kitais. Lietuvos aukštojo mokslo sistema Europos kontekstu dar pakankamai jauna, todėl būtina skatinti jos brandą didinant pasitikėjimą ne tik studentais, bet ir aukštosiomis mokyklomis. Šių vidaus kokybės (tiek studijų, tiek valdymo ar kitų administracinių procesų) užtikrinimo sistemos šiuo metu formuojasi. Viena jau aišku, naujovėms būtini pagalbos, pastiprinimo ir palaikymo mechanizmai iš valstybės pusės. Tai neįmanoma be vidinių kokybės sistemų raidos stebėsenos ir vertinimo, aukštųjų mokyklų pasiryžimo apie kokybinius pokyčius jų viduje skelbti viešai ir atsivėrimo išorei siekiant užtikrinti kuo efektyvesnį kokybės procesų valdymą. Tarptautinių ekspertų palankiai įvertintas šalyje veikiantis Studijų kokybės vertinimo centras turėtų būti pagrindiniu ramsčiu įtvirtinant ir sėkmingai realizuojant abipusiu pasitikėjimu grįstą aukštųjų mokyklų vidinių kokybės sistemų evoliuciją.

VII. Fizinis studijų prieinamumas: pagalba apsigyventi

Šiuo metu Lietuvoje aukštųjų mokyklų studentų bendrabučių tinklas nėra efektyviai išnaudojamas – vienų aukštųjų mokyklų studentai vos išsitenka juose, o kitų užpildo vos dalį laisvų vietų bendrabučiuose. Dažnai atsitinka taip, jog aukštosios mokyklos studentas, negavęs vietos savo aukštosios mokyklos bendrabutyje, jos ieško kitos aukštosios mokyklos bendrabučiuose ar naudojasi būtų nuoma, kur kainos dažniausiai būna aukštesnės. Būsto arba apsigyvenimo studijoms klausimas – vienas esminių aukštojo mokslo fizinio prieinamumo aspektų. Dėl to studentams Lietuvoje, kurie negavo gyvenamosios vietos savo aukštosios mokyklos bendrabutyje, turėtų būtų teikiama subsidija apgyvendinimui, kuri kompensuotų atsiradusį kainų skirtumą.

VIII. Studentų dalyvavimas ir jo nepriklausomumas

Nei vieno sprendimo apie studentus – be pačių studentų. Toks šiuolaikinių aukštųjų mokyklų, studentus pripažįstančių lygiaverčiais partneriais, požiūris. Tai nebe naujiena Europos sąjungos narių ar besiplečiančios Europos aukštojo mokslo erdvės (kitaip – Bolonijos šalių) valstybių aukštojo mokslo sistemoms. Lietuva neturėtų būti išimtimi. Dėl to derėtų įstatymu įtvirtinti, jog kiekvienas nacionalinio (lokalaus) lygmens sprendimas dėl aukštojo mokslo ir studentų gerovės privalomas tik esant Lietuvos aukštųjų mokyklų studentų atstovybių sąjungos (sąjungų) arba atitinkamai konkrečios aukštosios mokyklos Studentų atstovybės išreikštai valiai. Įtraukiant studentus ne tik įgyvendinami pamatiniai demokratinio valdymo principai, bet ir ugdoma atsakomybė už priimtus sprendimus, mažinama sprendimų piktybinio atmetimo rizika.

Tam, kad studentų dalyvavimas būtų laisvas ir nepriklausomas nuo bet kokių galios struktūrų (valstybinės valdžios institucijų, pvz.: Švietimo ir mokslo ministerijos, aukštųjų mokyklų administracijų), būtina įstatymu užtikrinti būtinuosius asocijuotų studentams atstovaujančių struktūrų – nacionalinių studentų atstovybių sąjungos/gų bei lokalių Studentų atstovybių – finansinius veiklos išteklius, t.y. planuojant valstybės biudžeto išlaidas aukštajam mokslui turi būti nustatytas būtinasis Lietuvos aukštųjų mokyklų studentų atstovybių sąjungos (sąjungų) bei atskirų aukštųjų mokyklų Studentų savivaldų finansavimas.