Kai kurios mokyklos moko ne konkretaus dalyko, o kaip gauti gerą pažymį

Pažymiai – paviršutiniška vertinimo sistema, o mokinių rezultatai būtų daug geresni, jei jie patys galėtų pasirinkti mokytojus, mano mokymo ekspertas Marcusas Orlovsky iš Didžiosios Britanijos, turintis savo kompaniją, konsultuojančią mokymo klausimais. Jau antrą kartą jis skaitė paskaitą Vilniuje vykusioje TED-x idėjų konferencijoje. Anot jo, Lietuva, kaip jauna šalis, turi dar didesnių galimybių mokymo sistemą keisti taip, kad būtų labiau atsižvelgiama į mokinių vidines savybes.

Kodėl, jūsų manymu, mokymo sistemą reikia keisti taip, kad būtų labiau atsižvelgiama į mokinių vidines savybes?

Man atrodo, kad dar neradome geriausio būdo išmatuoti, ar tai, ką darome, yra gerai arba teisinga. Mano šalyje, pavyzdžiui, didžiulis dėmesys skiriamas tam, kad vaikai gautų kuo geresnius pažymius. Deja, tai reiškia, kad kai kurios mokytojos priverstos mokinius mokyti ne konkretaus dalyko, o kaip gauti gerą pažymį.

Pažymiais viskas vertinama paviršutiniškai. Manau, kad pažymių reikia, tiesiog vertindami turėtume naudoti kitokią sistemą. Reikia keisti mokymosi kryptį. Didžiojoje Britanijoje bandome išmokyti mokytojus pritaikyti mokymo stilių skirtingiems mokiniams. Nes kitu atveju viskas baigiasi tuo, kad turim mokinių su labai gerais pažymiais, bet nieko negalinčiais, nes jie ne iki galo supranta tą dalyką.

Ar, jūsų nuomone, ši problema vienodai aktuali visoms šalims?

Visose, kuriose lankiausi, žmonės pamažu tai supranta. Juk negali taip paprastai išmatuoti mokinio kūrybingumo, negali išmatuoti, kaip mokinys gali išgyventi sudėtingas situacijas. Tai – kaip bandymas išmatuoti įmonę: pastaruosius pora šimtmečių bandydavome nustatyti, ar įmonė gera ar ne, atsižvelgdami į jos pelną. Labai lengva pasidaryti pelno: nieko netaisai, neatlieki tyrimų, nesamdai tinkamų žmonių. Ir tada supranti, kad bankai, pavyzdžiui, nuo didžiulio pelno prieina prie griūties. Netikiu, kad nuo didžiulio pelno iškart prasideda griūtis – manau, kad pelnas mažėja pamažu… Kol nebegalima to nuslėpti.

Taigi nežinau, ar mokiniui, kurio matematikos rezultatai geriausi, puikiai sekasi matematika, ar jis tik išmokytas išlaikyti egzaminą. Taip pat nežinau, ar jam ir toliau taip gerai seksis, ar tas geriausias pažymys buvo jo sėkmės viršūnė, o vėliau jam seksis blogiau. Todėl svarbu žinoti procesą, kaip jam ėmė taip gerai sektis matematika, ar tai truko ilgai ar trumpai, nes tada gali daugiau prognozuoti. Kitu atveju tu tiesiog turi tuo metu gautą pažymį ir daugiau jokių duomenų. Dauguma žmonių net neprisimena, ką darė mokykloje. Jei neprisimeni, matyt, neišmokai – tiesiog supratai tiek, kad išlaikytum egzaminą.

Kaip neretai pastebima, tokiose šalyse kaip Lietuva yra ir kitokių mokymo sistemos bėdų – vien jau tai, kad sistema paveldėta iš aukščiau nuleistos sistemos, tam tikrais atžvilgiais panaši į gal kiek seną sustabarėjusią sistemą, kai esmė buvo tiesiog mokytis viską atmintinai. Tai kaip vyriausybės, mokytojai turėtų, jūsų nuomone, elgtis, kad visa tai pakeistų?

Ir dėl šios priežasties manau, kad jūsų padėtis ir galimybės, jei kalbėtume apie kardinalius mokyklos sistemos krypties keitimą, geresnės nei daugelio šalių. Nes turite jauną visuomenę, ir jūs prieš ankstesnę sistemą buvote sukilę. Taip, galite manyti, kad ji jau jumyse įsigyveno, tačiau juk buvote prieš ją sukilę. Taip, jūs turite lūkesčių: įsivaizduojate, kad visi mokiniai turi sėdėti eilėmis, o prieš juos turi stovėti mokytojas ar mokytoja. Bet kartu jūsų žmonės aktyvūs internete, greitai mokosi, jūs išlavėję telekomunikacijų srityje, visi, su kuriais susidūriau, turi išmaniuosius telefonus...

Visi jauni žmonės kalba angliškai ir tikriausiai kitomis kalbomis. Taigi tai gali būti tik laiko klausimas, kol jūs pradėsite žmones per formalų ugdymą ruošti kitaip. Nepamirškite, visa tai – ne vien su mokykla susiję reikalai, tai galimybių išgyventi pasaulyje gerinimas. Kartais nutinka taip, kad žmonės po mokyklos neranda darbo ir tuomet nieko neveikia. O jei tikrai norime plėsti išgyvenimo pasaulyje galimybes, svarbu, kad žmonės, baigę mokyklą, galvotų: koks bus mano vaidmuo? Ką aš geriausiai moku? Kaip aš tai plėtoju? Tai nėra tas pats kaip galvoti: noriu būti pasamdytas, gauti darbą ir įgyvendinti kieno nors svajonę.

Tai gal tam tikrais atvejais apskritai išsimokslinimo nereikia?

Žiūrint, kas turima galvoje sakant „išsimokslinimas“. Jeigu esi labai puikus ir protingas, žinoma, kad tau jo nereikia.

Bet, pavyzdžiui, Lietuvoje, pirmaujančioje pagal žmonių su aukštuoju išsimokslinimu skaičių, neturėti diplomo yra didžiulis neprestižas, ir žmonės kartais vis dar mokosi vien tam, kad gautų diplomą – kartais, neįstoję vienur, stoja kitur – todėl, kad gautų universiteto diplomą. Ką čia daryti?

Akademinė kvalifikacija – tik vienas elementas. Gal tiesiog žmonės nori eiti į universitetą, kad suprastų, ko jie siekia ir kas jie tokie, o nebūtinai mokytis tam tikro dalyko. Ir tai nėra blogai. Nes tai suteikia laiko suvokimui, kas aš esu. Tačiau studijos nebūtinai reiškia, kad žinias panaudosiu, pritaikysiu ir apskritai su tuo ką nors darysiu. Prisiminkime Thomą Edisoną, kuris paliko mokyklą būdamas penkerių ir buvo mokomas namuose. Mokykloje jam ne itin gerai sekėsi, jo mama norėjo, kad jis gautų gerą išsimokslinimą, ir jis tada suprato norintis tyrinėti mokslą – taip išrado elektros lemputę.

Henry Fordui mokykloje labai blogai sekėsi, negalėjo susikaupti, nes taisė laikrodžius. Ir tapo mašinų kūrėju. Nežinau, kaip C. Ronaldo ar D. Beckhamui sekėsi mokykloje, ir man nesvarbu. Nežinau, ar Adele buvo gera mokinė – ji nuostabi dainininkė, todėl man visiškai nesvarbu. Gal mes per daug reikšmės suteikiame kvalifikacijoms ir per mažai tam, ką žmonės veiks po to.

Jums nesvarbu. Bet darbdaviui, kuriam reikia rinktis, tarkim, iš dviejų žmonių su vienoda patirtimi, bet vienas iš jų neturi diplomo, turbūt svarbu. Kokį patarimą duotumėt tokiu atveju?

Nepamirškite, kad jei ką nors samdai, teoriškai turi samdyti už tai, ką jie gali daryti, o ne už tai, ką padarė. Taigi jeigu žiūrėsiu neatidžiai, pagal buvusius darbus numanydamas būsimus, galiu padaryti klaidą. Nereikia pamiršti, kad gauti universiteto diplomą, vadinasi nusileisti sistemai, būti universitete, laikyti egzaminus. Organizacijoje, kurioje dirbsi, gal nebus egzaminų, gal nereiks sėdėti auditorijoje ir mokyti žmones. Galime tikėtis, kad žmonės tiesiog patys ką reikia „pagaus“.

Ir tai nereiškia, kad jei turi aukštojo mokslo diplomą, galėsi tai padaryti. Tai spąstai, į kuriuos kai kurie pakliūva. Nesakau, kad niekas iš studijuojančiųjų to negali, o visi, kurie neturi diplomo, gali. Tai taip pat būtų naivu. Bet jeigu renkiesi iš dviejų žmonių, ir savo organizacijoje tu tiesiog žaidi pagal taisykles, ne pats priimi sprendimus, o juos įgyvendini, gali netyčia priimti blogą sprendimą, pasamdydamas žmogų iš universiteto. Todėl ir atsiranda vertinimo centrai, kuriuose galima nustatyti, KĄ TU GALI. Akivaizdu, kad visi norim, jog žmonės būtų gerai išsilaisvinę. Bet manau, kad visuomenei reikia ir tiesiog gerų individų, žinančių, ką ir kodėl daro. Juk visiems teko gulėti ligoninėje ir pažinti gydytoją, kuris buvo labai kvalifikuotas, tačiau siaubingas.

Tai kaip sistemą keisti į jums priimtinesnį modelį, ir kiek metų ar dešimtmečių tam reikia?

Manau, kad tai ne vien mano siekis, tai visų noras. Kaip visuomenė, mes norim žmonių, kurie kurs vertę, darys gerus darbus, su jais bus malonu būti... Gal jų stilius bus kitoks, vieni bus tylūs, kiti garsūs, vieni tvarkingi, kiti visiškai chaotiški, bet jeigu galiausiai visi sutarsime, tai ir puiku. Nežinau, ar yra to mokantis universitetas.

Taigi jeigu pretenduos du žmonės identiški visomis prasmėmis, vienas mokėsi universitete, tai aš prieš priimdamas sprendimą norėsiu sužinoti, ką veikė kitas. Jeigu vienas mokėsi mechanikos, o kitas, kuris nesimokė, taisė mašinas, nežinau, kaip pasirinksiu. Kaip aš tai pasversiu? Jeigu vienas mokėsi universitete, o kitas visąlaik sėdėjo namie ir žiūrėjo televizorių, tikriausiai pasirinksiu tą, kuris mokėsi, nebent žiūrėjęs televizorių siekė mokytis.

Kaip manote, ar požiūris į šituos dalykus keičiasi?

Ne taip seniai tik penki ar dešimt procentų žmonių mokėsi universitetuose. Manėme, besimokantis universitete yra protingas. Ir norėdami, kad visi mokytųsi universitetuose, padarėm taip, kad kai kurie mokosi universitetuose, nors tai neduoda jiems visiškai jokios naudos. Jei graduoji ir sukuri hierarchiją, tai, žinoma, visi norės „aukščiausio lygio“. Jeigu sukuriame tokią aurą, kad universitetas yra „aukščiausias lygis“, profesinė mokykla „žemesnis lygis“, o darbas fabrike – „dar žemesnis“, tai galime viską sugadinti.

Ką aš, kaip individas, kuris gal pats einu į mokyklą, universitetą, o gal mano vaikai ar anūkai eina, galiu padaryti, kad prisidėčiau prie sistemos, kurioje kokybė, arba, kaip jūs sakote, „geri individai“, yra svarbiau?

Galiu mokytis ir atnaujinti žinias. Daugelis iš mūsų remiamės praeityje įvykusiais dalykais. Bet praeities jau nebėra. Pasaulis juda labai greitai, ir galime apsigauti praeities lūkesčius taikydami dabarčiai. Prieš penkerius metus „Apple“ išleido „iphone“ telefoną. Dabar jie turi 550 tūkstančių skirtingų programėlių. Praeityje to nebuvo. Prieš dešimt metų skristi lėktuvu buvo labai brangu, dabar – pigu. Prieš dešimt metų negalėdavau stebėti gyvų transliacijų iš Pietų Afrikos respublikos – šiandien galiu matyti tai, kas ten vyksta savo telefone, sėdėdamas autobuse Vilniaus centre. Ar bet kur pasaulyje. Greitis, kuriuo viskas juda, primena, kad reikia nuolat atnaujinti žinias. Kad neformuotume savo nuomonės remdamiesi praeities patirtimis. Ir galbūt tai geriausia, ką galime padaryti.