Interviu: mokyklų pertvarka

Kovo pradžioje savivaldybės patvirtino bendrojo ugdymo mokyklų tinklo pertvarkos planus iki 2015 metų. Kaip numatyta Švietimo įstatyme, Lietuvoje bus įtvirtinta nauja mokyklos struktūra - pradinė mokykla, 8 klasių progimnazija, 10 klasių pagrindinė mokykla ir gimnazija - 12 klasių kaimo vietovėse bei 4 klasių didesniuose miesteliuose ir miestuose. Nebeliks vidurinių mokyklų. Šis procesas dar nėra baigtas, o kai kuriose savivaldybėse kilo diskusijų, kiek ir kokių švietimo įstaigų turėtų likti, kokias mokyklas nuo rugsėjo 1-osios lankys vaikai, kokios mokyklos bus jungiamos. 

"Mokyklų tinklo pertvarka yra neišvengiamas dalykas, nes mokyklos tuštėja ir, deja, tenka uždaryti tas, į kurias ir ateityje nebesusirinks daugiau naujų mokinių. Tačiau netgi uždaromos mokyklos nebus paliekamos likimo valiai ir nepraras savo švietėjiškos misijos", - interviu naujienų agentūrai ELTA sakė švietimo ir mokslo viceministras Vaidas Bacys.

Kodėl prireikė pertvarkyti mokyklas, juk kai kurios neseniai buvo remontuojamos? 

Poreikį pertvarkyti mokyklų tinklą subrandino kelios priežastys. Per pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje įvyko didelių demografinių ir socialinių pokyčių. Mažėjant vaikų gimstamumui, tuštėja Lietuvos mokyklos - per pastaruosius devynerius metus sumažėjo apie 150 tūkst. mokinių. Todėl mažėja vaikų klasėse, mažiau reikia ir mokytojų. Pavyzdžiui, šiais mokslo metais mokinių skaičius nekito tik Trakų, Šalčininkų savivaldybių mokyklose, o padidėjo tik Vilniuje - 2 procentais. Labiausiai sumažėjo mokinių Neringos, Birštono, Skuodo, Pagėgių, Biržų, Telšių, Širvintų. Molėtų, Kazlų Rūdos savivaldybėse - nuo 13 iki 7 proc. 

Švietimo ir mokslo ministerija kelia reikalavimą, kad pradinės mokyklos liktų kuo arčiau vaikų, o vyresniųjų klasių mokiniams būtų organizuotas patogus pavėžėjimas į jų mokyklas. Kai girdžiu argumentus, kad jaunimui, užuot važinėjus į toliau esančią miestelio gimnaziją, būtų patogiau lankyti vietos vidurinę mokyklą, noriu paklausti tėvų, ar tikrai jie nori, kad jų vaikai geriau pasirengtų ateities studijoms, profesijos mokslams. Juk gimnazijai keliami daug aukštesni reikalavimai negu vidurinei mokyklai, čia telkiama moderni mokymo įranga, dirba aukštos kvalifikacijos mokytojai. 

Vadinasi, pertvarkos eigoje labiausiai pralaimės kaimo mokyklos, kurios negali surinkti tokių didelių klasių kaip miestuose? 

Noriu atkreipti dėmesį, kad kaimo mokyklų mokiniams ugdyti skiriama gerokai daugiau lėšų negu didmiesčių. Pavyzdžiui, Vilniaus mokinio krepšelį sudaro 3310 Lt, o kaimo - pritaikius įvairius koeficientus, iki 9 tūkst. litų. Kaimo mokyklos klasėje mokytojas dirba su keliais vaikais, pradinėje gali būti ir vienas, o mieste - su 27 mokiniais. Tačiau net ir su skirtingo "svorio" krepšeliais neįmanoma išlaikyti dabartinio mokyklų skaičiaus. Valstybė neturi finansinių galimybių skirti dar daugiau lėšų kaimo mokykloms. 

Mokyklų tinklo pertvarka yra neišvengiamas dalykas, nes mokyklos tuštėja ir, deja, tenka uždaryti tas, į kurias ir ateityje nebesusirinks daugiau naujų mokinių. Tačiau šis procesas nėra savitikslis dalykas - pertvarka dėl pertvarkos. Pavyzdžiui, pradinukams švietimo veikla turi būti organizuojama pagal tą patį principą - mokykla kuo arčiau vaiko, nors klasėje būtų vos keli mokinukai. 

Tinklo pertvarkos darbas yra patikėtas savivaldybėms, kurios yra arčiausiai vietos bendruomenių, geriausiai žino geografinius ypatumus, pavyzdžiui, gyventojų išsidėstymą, kelių būklę, demografinę bei socialinę padėtį atskirose gyvenvietėse. Tačiau ir ministerija nenusišalina nuo kylančių problemų sprendimo. Kartu ieškome išeičių, pavyzdžiui, dėl tų kaimo mokyklų, kurias lankantys vyresniųjų klasių mokiniai savo ateities nesieja su tolesnėmis akademinėmis studijomis. Šiuos specifinius klausimus jau aptarėme Varėnos rajono savivaldybėje. 

Tačiau netgi uždaromos mokyklos nebus paliekamos likimo valiai ir nepraras savo švietėjiškos misijos. Jų vietoje steigiami daugiafunkciai centrai - po vienu stogu galintys priimti pradinės mokyklos skyrių, ikimokyklinio ugdymo vaikų grupę, kaimo biblioteką ar kitas įstaigas, dėl kurių reikalingumo sutars gyventojų bendruomenė. Jeigu ateityje gyvenvietė imtų sparčiai plėstis, padaugėtų vaikų, tai toks daugiafunkcis centras vėl galėtų tapti vien tik mokykla. Šiemet už Europos Sąjungos ir biudžeto lėšas bus įrengta apie 60 tokių centrų. 

Kokia dar likusių vidurinių mokyklų ateitis? 

Šiuo metu kaimo vietovėse veikia 111 vidurinių mokyklų, tačiau ateinančiais mokslo metais 101 mokykla vienuoliktoje klasėse jau nebeturės 20 mokinių, kad būtų galima komplektuoti klasę. Suprantama, savivaldybei tenka nelengva misija nutarti, kurią mokyklą palikti tik kaip pagrindinę (dešimtmetę), vėliau galbūt tapsiančią progimnazija. 

Viliamės, kad šią jautrią pertvarką savivaldybės atliks bendradarbiaudamos viena su kita, ir, reorganizuojant mokyklas, pirmiausia bus paisoma mokinių interesų. Turiu galvoje mokyklas, kurios yra ties atskirų savivaldybių riba. Pavyzdžiui, Kauno rajone dabartinės Čekiškės Prano Dovydaičio vidurinės mokyklos mokiniams gali tekti pereiti į Vilkijos gimnaziją, esančią už 16 km, arba Babtų - už 22 km, tuo tarpu gretimo Raseinių rajono Ariogalos gimnazija yra už 13 km. Šilalės rajono Upynos Stasio Girėno vidurinės mokyklos mokiniams arčiau būtų eiti į Tauragės rajono Skaudvilės gimnaziją už 10 km nei į Šilalės gimnaziją, esančią už 21 km. Daliai Vilniaus, Kauno, Panevėžio, Šiaulių rajono vidurinių mokyklų daug arčiau būtų miesto gimnazijos negu to paties rajono.

Tačiau, kaip įveikti tas savivaldybių ribas, kai kiekviena turi savo biudžetą ir skaičiuoja savo mokinių krepšelius? Bet neišspręstų problemų dar esama ne vien savivaldybių paribio seniūnijose.

Vyriausybės patvirtintose Mokyklų tinklo kūrimo taisyklėse yra numatyta, kad mokiniams sudaromos sąlygos judėti tarp skirtingų mokyklų paskirčių, kai to reikia jų tolesniam mokymusi. Kelios savivaldybės sutarčių pagrindu taip pat gali steigti bendras mokyklas, jeigu tai būtina švietimo prieinamumui užtikrinti.

Kai kuriose Lietuvos pasienio teritorijose bei dar keliose savivaldybėse yra kilę problemų, kaip suderinti gyventojų interesus ir švietimo tikslus. Kaip jau minėjau, esame pasirengę kartu nagrinėti kiekvienos mokyklos, kiekvienos gyvenvietės, netgi atskiros šeimos atvejį ir kartu ieškoti sprendimų.