Gimtoji kalba emigrantų vaikams per sunki

Statistikos departamento pernai pateiktais duomenimis, užsienio valstybėse gyvena beveik 620 tūkst. lietuvių, kas dešimtas iš jų - vaikas iki 14 metų. Ar jie kalbės lietuviškai, ar laikys save mūsų tautos dalimi? Šie klausimai kelia nerimą į kasmetį sambūrį Lietuvon iš viso pasaulio suskridusiems lietuviškų mokyklėlių mokytojams, padedantiems pažinti gimtosios kalbos ir lietuviškų tradicijų slėpinius svetur gyvenančių tautiečių atžaloms. Pora iš jų šiandien dalijasi savo įžvalgomis su „Respublikos“ skaitytojais.

Lina Žeimienė, Dunganono (Jungtinė Karalystė, Šiaurės Airija) šeštadieninė lituanistinė mokykla „Lietuvytis“:

Dunganonas - maždaug Plungės dydžio pramoninis miestelis, šiame krašte lietuvių labai daug. Šeštadieninėje mokyklėlėje dabar mokosi keturios lietuvių klasės, 80 vaikų, o dar 60 laukia eilės, kada galės pakliūti. „Lietuvyčiui“ šįmet bus jau 10 metų, esame didesnės emigrantų mokyklos, Kalbų klubo, dalis. Čia dar mokosi lenkų, rusų, portugalų ir indoneziečių - iš viso 250 vaikų. Tėvams už pamokas mokėti nereikia - finansuoja vietos valdžia. Dabar rengiame didžiulį projektą, kuris leis išplėsti mokyklą daugiau kaip dvigubai, priimsime naujų mokytojų ir tie 60 laukiančių vaikų irgi galės lankyti.

Atskiros lietuvių bendruomenės dar neįkūrėme, tad visi buriasi aplink mokyklą ir, sakyčiau, kultūrėja. Žmonės daugiausia darbininkai, inteligentijos žiedas ten nevažiuodavo, todėl iš pradžių buvo sunku rasti net mokytojų. Gal ir negražu taip sakyti, bet lietuviai atvažiavę kartais labai išsišoka - laiko save protingesniais už kitus, o tame krašte labai svarbu išlaikyti gražius santykius, nes bet kokia nesantaikos kibirkštėlė gali įplieksti konfliktą. Stengiamės laikytis vienos svarbios taisyklės: mūsų ten niekas nekvietė, bet jeigu atvažiavome, turime gerbti tos šalies žmones, įstatymus ir būti dėkingi už tai, kad jie padeda mums išlaikyti lietuvybę.

Nemokamai lankyti lietuvišką mokyklėlę gali vaikai nuo 6 iki 14 metų, bet daugiausia yra pradinukų, o nuo 12 metų jie išeina į koledžus ir dažniausiai nebenori vaikščioti dar ir pas mus. Bet to labai nori 80 proc. tėvų, todėl mūsų tikslas - kad mokytojai vaikus sudomintų, patrauktų prie lietuvių kalbos. Pasodinsi šešiametį mokytis rašyti raides - jam greitai atsibos ir jis pabėgs... O per tas 3-4 šeštadienio valandas reikia išmokti visko - ir lietuvių kalbos gramatikos, ir etnokultūros bei tradicijų, ir istorijos su geografija. Pas mus dirbantys mokytojai - įvairiapusės asmenybės, tikri talentai. Jiems duota laisvė, kaip pateikti vaikams žinias, bet reikalaujame suspėti viską: žaidžiame Lietuvą, piešiame, dainuojame, šokame, rengiame šventes... Jose mielai dalyvauja ir vietos gyventojai, yra taip susižavėjusių lietuviškomis dainomis žmonių, kad net prašo mūsų mokytojų pamokyti ir juos skambios lietuvių kalbos.

Aš pati turiu septynis anūkus - keturiems iš jų pirmoji kalba yra anglų. Manau, negalima dėl šito smerkti, nes vaikai šeštadieninėje mokykloje išmoko ir skaityti, ir rašyti, aišku, su klaidomis, bet kalbame namuose lietuviškai. Tik vaikai kartais pritrūksta žodžių, atbėga klausti pas mane. Deja, žemaitiškai namuose jau beveik nekalbame, nes vaikams tai jau būtų trečia gimtoji kalba...

Žodis „patriotizmas“ Šiaurės Airijoje skamba visai kitaip nei Lietuvoje. Jūs visi esate patriotai vien dėl to, kad čia gyvenate ir vaikštote lietuviškomis gatvėmis. O ten per savo šventes mes džiaugiamės pamatę trijų lietuviškų spalvų derinėlį. Vėliavas kelti draudžiama, nes kažkam gali nepatikti ir gali kilti riaušės. Mūsų patriotizmas tylus - vaikai mokosi gimtosios kalbos...

Ar žmonės ketina grįžti? Sunkus klausimas. Daugelis nori į Lietuvą, yra tokių, kurie tiesiog serga nostalgija. Visi dirba ir taupo pinigus. Dauguma juos siunčia į Lietuvą - statosi namus arba moka už likusius tuščius butus. Akivaizdu, šitie žmonės anksčiau ar vėliau planuoja grįžti. Bet nemažai lietuvių emigrantų perka namus Šiaurės Airijoje ir kuriasi ten - galima manyti, kad jie ketina pasilikti visam laikui.

Tačiau esmė ta, kad nei vieni, nei kiti iki galo nėra tikri, kaip susiklostys reikalai. Juk lietuvis gali labai greitai nuomonę pakeisti. Žmonės grįžta į Lietuvą atostogų, mato, kaip šalis gražėja, bet kai pasiklausai Lietuvos politikų, noras grįžti ima ir prapuola. Emigrantai nusivylę, kad politikai ir toliau dirba tik savo naudai, bet ne Lietuvai ir jos žmonėms. Kita vertus, negali visų vienu matu matuoti, pavyzdžiui, mūsų lituanistinių mokyklėlių ryšiai su Švietimo ir mokslo ministerijos Užsienio lietuvių skyriumi, jų visokeriopa pagalba ir moralinis palaikymas toks nuoširdus, jog atrodo, kad ten Lietuva visai kitokia negu Seime...

Neringa Kelting, Veljės (Danija) lietuvių kalbos mokykla:

Mūsų lietuviškąją mokyklėlę kas antrą šeštadienį lanko apie 30 vaikų. Didžioji dalis jų yra arba gimę Danijoje, arba atvykę čia dar kūdikystėje. Didžiausios grupės ikimokyklinukų ir pradinukų - matau didžiulį tėvų atsidavimą, nes jie aukoja savo laisvadienį, veža vaikus į Velję kai kurie net po šimtą kilometrų.

Tiesa, kaip ir kitose lietuviškose mokyklose, pas mus juntama tendencija, kad sulaukę 8-9 metų ties vartais į paauglystę vaikai pradeda kelti klausimą: „Ar man tikrai reikia tos lietuviškos mokyklos? Kodėl turėčiau šeštadienį taip anksti keltis?“ Bet yra tokių užsiėmimų, į kuriuos vaikai netingi keltis šeštadienį. Norisi, kad ir lietuviškoji mokyklėlė būtų tokia, todėl su kolegomis svarstome, kaip keisti savo pedagogiką, kaip sudominti vaikus. Mokytojas irgi turi būti pasiaukojęs ne mažiau už tėvus.

Iš tiesų mums dar trūksta suvokimo, kaip dirbti su dvikalbiais vaikais. Niekas nesukūrė tokio vadovėlio, kur į lietuvių kalbos mokymą būtų integruoti visi kiti dalykai apie Lietuvą. Tiesą sakant, tokio vadovėlio ir neįmanoma sukurti, nes kiekvienoje šalyje mokymosi kultūra yra skirtinga. Labai svarbu, kad lituanistinės mokyklos mokytojai irgi dirbtų tokiais pačiais metodais, tuomet vaikai išvengtų šoko, pakliuvę tarsi į paralelinę realybę, - nuo pirmadienio iki penktadienio jie gyvena vieną gyvenimą, o šeštadienį - visiškai kitą.

Gajus ir iš lietuviškos tradicijos išaugęs įsitikinimas, kad mokytojas moko vaikus, bet kartu moko ir tėvus. Danijos edukologų požiūris kitoks, ir man jis labai priimtinas - aš, kaip mokytoja, nesu tas žmogus, kuris nurodinėtų mokinių tėvams, kaip jie turi gyventi savo gyvenimą ir kaip mokyti savo vaikus. Tėvai, atvežantys man vaiką, aukoja laiką, kurį jie patys galėtų praleisti su juo. Todėl aš tas šeštadienio valandas priimu kaip dovaną ir klausiu: „Ko jūs su savo vaiku nepadarėte, kokių žaidimų nepažaidėte, apie ką nepasišnekėjote - ką aš galiu padaryti kaip mokytoja? Užduokite man namų darbų.“

Vaikai labai skirtingi - yra ir iš lietuvių emigrantų, ir iš mišrių šeimų. Savo diplominiam darbui atlikau mažą tyrimą ir paaiškėjo keistas dalykas: abu tėvai lietuviai, namuose kalba tik lietuviškai, o vaikas - tik daniškai ir lietuvių kalba jam labai sunki. Negalėčiau sakyti, kad čia turi reikšmės tėvų išsilavinimas. Gydytojų vaikų pas mus daugiau negu salotų skynėjų, bet nėra taip, kad gydytojas geriau žino, kaip savo vaiką mokyti lietuvių kalbos. Kitąsyk mamytė salotų augintoja gali net už mokytoją šimtą kartų geriau žinoti, kaip vaikui sužadinti meilę gimtajai kalbai.

Apie mūsų misiją - kad emigrantų vaikai išlaikytų savo gimtąją kalbą ir kultūrą - kalbėti lengva tik iš tribūnų. Jie negali išlaikyti to, ko niekada neturėjo. Turbūt daugelis tėvų savo vaikus ir veža į lietuvišką mokyklėlę su viltimi, kad mes, mokytojai, profesionalai, per tas tris šeštadienio valandas kaip kokią injekciją vaikams suleisime ir, kaip sakoma, įdiegsime jiems lietuvišką kalbą ir kultūrą. Pamenu, pirmaisiais metais jau po trečios pamokėlės viena mama priėjusi klausė, kada su vaikais lietuvių literatūrą skaitysime, nors vaikučiai dar nelabai moka lietuviškai, kad galėtume atsiversti K.Donelaitį... Juokauju, žinoma, bet iš tiesų mums reikia įsiklausyti, kokie tėvų norai, ko nori vaikai, kokią vietą jų pasaulyje užima ta lietuvių kalba. Nes gali būti ir taip, kad vaikas galvoja tik apie tai, kad pusmetį palankęs lietuvišką mokyklėlę, gaus iš mamos žadėtąjį „iPod“... O visi aplinkui įsitikinę, jog mes turime vaikus mokyti lietuvių kalbos, kad jie galėtų grįžti į Lietuvą. Beje, Danijos įstatymai, reglamentuojantys gimtosios kalbos mokymo emigrantų vaikams finansavimą, irgi nurodo tą patį - jeigu šie sugalvotų grįžti į savo Tėvynę.

O jeigu nesugalvos, tai ką - nereikia mokytis gimtosios kalbos ir gauti rakto į kultūros lobius? Kalba - tai raktas ir į tavo bendruomeninį priklausymą protėviams, tūkstantmetes tradicijas, pasaulėjautą. Vaikai dar to nesupranta, bet čia toks energijos šaltinis, iš kurio per kalbą tu visada galėsi pasisemti, atsigerti. Net ir negrįždamas į Lietuvą, nes kiek iš jų sugrįš, nežino niekas.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“