Giedrė Simanauskaitė: "Tobula švietimo sistema neegzistuoja"

Giedrė Vilniaus universitete studijavo psichologiją, bet studijas baigė Šveicarijoje. Tuomet išvyko į Slovėniją, kur atrado Socialinės ir kultūrinės antropologijos studijas. Šią jungtinę magistro studijų programą ji turėjo galimybę studijuoti ir Švedijoje bei Ispanijoje. Vėliau mergina išvyko dirbti į UNESCO Pasaulio paveldo centrą Prancūzijoje, po to dvejus metus gyveno Indonezijoje. Galiausiai sugrįžusi į Lietuvą, dvidešimt septynerių klaipėdietė ketina pasidalinti savo sukaupta patirtimi ir pabandyti spręsti problemas, susijusias su užsienio studentų iš trečiųjų šalių priėmimu į Lietuvos aukštąsias mokyklas.

Dalyvaujate jaunųjų profesionalų programoje "Kurk Lietuvai". Kodėl įsitraukėte į šią veiklą?

Visus 7 metus, kol gyvenau užsienyje, turėjau labai aiškų ryšį su Lietuvą. Vis norėdavau suorganizuoti kokį renginuką ar projektą, arba, pavyzdžiui, Lietuvos studentų sąjungos narius buvau pakvietusi į pažintinį vizitą Slovėnijoje. Visada turėjau bendrų veiklų su Lietuva ir matydavau, kas čia veikia ne taip gerai kaip kitose šalyse, todėl vis parašydavau Klaipėdos ar Vilniaus merui, Švietimo skyriui elektroninį laišką su tam tikrais pasiūlymais, tačiau supratau, kad būnant toli nuo savo krašto dalykai nesisprendžia, labai svarbus yra gyvas kontaktas. Nusprendžiau grįžti ir stengtis pakeisti padėtį. Programos "Kurk Lietuvai" formatas man pasirodė labai patrauklus. Šioje programoje kas keturis mėnesius esame vis skirtingoje valstybinėje įstaigoje, kur rengiame savo projektus, sprendžiame rūpimas problemas. Aš rūpinuosi švietimo reikalais, kadangi šioje srityje turiu sukaupusi daug patirties.

Kokias didžiausias Lietuvos švietimo sistemos problemas įžvelgiate galvojant apie užsienio šalių studentus? Kaip jas spręstumėte?

Mano darbas yra didinti užsienio studentų ne iš Europos Sąjungos šalių skaičių Lietuvos aukštosiose mokyklose. Ši problema Lietuvoje yra aktuali, kadangi dėl įvairiausių priežasčių sparčiai mažėja studentų skaičius, tokiu atveju mažėja ir aukštųjų mokyklų finansavimas. Galimybes priimti ir mokyti studentus iš užsienio mes turime, tačiau kyla klausimas, kaip padaryti, kad jų atvažiuotų daugiau, kad atvykę studentai būtų motyvuoti, taptų gerais partneriais mūsų šalies studentams? Visi universitetai deklaruoja norą priimti kuo daugiau užsienio studentų, Švietimo ir mokslo ministerija kelia sau uždavinį užsienio studentų skaičių Lietuvos aukštosiose mokyklose padidinti 5-6 kartus, Europos Komisija taip pat siekia, jog Europa taptų žinių kraštu kitų šalių piliečiams, tačiau matome, kad priemonių tokiems norams įgyvendinti nėra sukurta. Lietuvos aukštosios mokyklos turi gebėjimą studentus pritraukti, suvilioti Lietuva ir mokymosi galimybe čia, tačiau svarbu, jog pats atvykimo procesas būtų sklandesnis ir labiau optimizuotas, nei yra dabar. Galvoje turiu eilių mažinimą konsuliniuose skyriuose ir migracijos tarnybose, informacijos pateikimą ne tik Lietuvos valstybine kalba, imigracijos sistemos elektronizavimą. Kitas dalykas - būtina skatinti aukštąsias mokyklas siekti pritraukti kuo geresnius, gerai besimokančius, motyvuotus studentus. Dar vienas neišspręstas klausimas - studentų galimybė dirbti studijų metu ir po jų. Lietuvoje tai yra labai ribojama ir šiuo klausimu mes atsiliekame nuo kitų valstybių.

Kurioje šalyje, Jūsų manymu, švietimo sistema yra tobula?

Vienos sistemos tikrai negalėčiau įvardinti, kiekviena švietimo sistema turi savo stiprybių ir silpnybių. Pavyzdžiui, pačios geriausios bibliotekos man buvo Ciuricho universitete. Stokholme man labiausiai patiko pati mokymosi sistema - ten vieną dalyką mokaisi visą mėnesį ir nėra jokios sesijos. Studente būti labiausiai patiko Slovėnijoje; ten, pavyzdžiui, studentams kavinėse yra iš dalies apmokamas maistas arba studijuojant ir dirbant nereikia mokėti jokių papildomų mokesčių, o apskritai studentui rasti darbą nėra sunku ir grafikas būna suderintas su studijomis. Tačiau vargu ar egzistuoja viena tobula sistema, kiekvienam žmogui tai yra individualu.

Šiais metais Londone Klaipėdos meras pasirašė susitarimą, kad Klaipėdoje bus įkurti dviejų britų aukštųjų mokyklų - Tysaido universiteto ir Bredfordo kolegijos - padaliniai. Ką manote apie tai?

Klaipėda apskritai yra labai aktyvus ir veržlus miestas. Manau, kad toks sprendimas į miestą tikrai pritrauks daug žmonių ir kūrybiškų sprendimų. Labai džiaugiuosi, kad sutartis buvo pasirašyta, tačiau neužtenka vien atidaryti universitetus, reikia pritraukti ir pačius studentus, sukurti gerą studijų kokybę, pritaikyti miestą ir paruošti miestiečius. Tuomet galime tikėtis tikrai gero rezultato: studijomis patenkintų studentų, aukštų pasiekimų moksle bei Klaipėdos vardo skambesio per platųjį pasaulį.

Buvęs Lietuvos studentų sąjungos prezidentas Dainius Dikšaitis, kalbėdamas apie universitetų mutaciją, teigė, kad reikia daugiau studentų pritraukti ne tik iš Rytų, trečiųjų šalių, kurių šiuo metu yra daugiau, bet ir iš Vakarų.

Žinoma, orientavimasis į vieną šalį ar vieną regioną nėra tinkamas. Tačiau Vakarų šalių studentams Lietuva kol kas nėra patraukli valstybė. Lietuva neturi nė vieno universiteto, kuris patektų tarp penkių šimtų geriausiųjų. Tad būdamas studentu, aš galiu pasirinkti universitetą, kuris patenka tarp šimto geriausiųjų ir, pagal Europos Sąjungos direktyvas studijuoti taip pat nemokamai, kai tuo tarpu Lietuvoje mokyčiausi pagal reitingus žemesnio lygio universitete. Kitas dalykas - Lietuvoje ne visos studijų programos dėstomos anglų kalba, kaip kitur, pavyzdžiui, Skandinavijos šalyse. Lietuvai reikia orientuotis į Vakarų šalis, tačiau žiūrint realistiškai, mūsų kortos nėra tokios stiprios žaidžiant šioje aukštojo mokslo rinkoje.

Šiandien nemažai kalbama apie toleranciją. Kaip užsienio studentai integruojasi Lietuvoje? Ar nejaučia spaudimo tolerancijos atžvilgiu?

Jaučia ir, sakyčiau, gana stipriai. Užsienio studentai dažnai mini lietuvių uždarumą, jiems nėra lengva susirasti čia draugų, kai kuriuose Lietuvos universitetuose studentai net nenori mokytis su užsieniečiais. Galiu papasakoti atvejį, kai studentas iš Baltarusijos pasakojo, kad Lietuvos kavinėje užsisakydamas maistą rusiškai buvo prasčiau aptarnautas, negu kai kalbėdavo angliškai. Mes kartais labai gražiai deklaruojame, kad esame tolerantiški, tačiau tik iki tol, kol nesusiduriame su kitataučiais praktiškai. Mes daugiau pažįstame kaimynines šalis, o tokios šalys kaip Nigerija, Azerbaidžanas, Indija mums yra labai egzotiškos ir kai žmogus iš tokios šalies atsiranda šalia mūsų, mes susikuriame labai daug mitų užuot juos griovę ir klausę, kaip yra iš tikrųjų. Mums trūksta drąsos ir šiuo atveju dažniau pasirenkame tylos strategiją.

Kalbėjote apie užsieniečių integraciją Lietuvoje. O kaip Jūs pati jautėtės, išvykusi studijuoti į užsienį - ar teko susidurti su stereotipais ar diskriminacija?

Aš gal kiek "vienišavau" Paryžiuje, tačiau visose kitose šalyse, kuriose gyvenau, jaučiausi žmogumi-stebuklu. Sakyčiau, jog vietoj neigiamos diskriminacijos patyriau pozityviąją diskriminaciją, nes, tarkime, Slovėnijoje buvau pirmoji užsienietė, dirbanti Nacionalinėje UNESCO komisijoje, kas net vietiniams atrodė misija neįmanoma. Man buvo nesunku susirasti draugų ar atrasti papildomų veiklų šalia mokslų. Galbūt dėl to, jog Slovėnijoje ir Indonezijoje patyriau šiltą priėmimą ir gerą jausmą ten gyvendama, dabar esu šių dviejų šalių propaguotoja visur, kur nukeliaučiau. Tikrai norėčiau, jog į Lietuvą atvykę užsieniečiai irgi šią šalį imtų laikyti namais ir stengtųsi dėl jos gerovės.

Kokie Jūsų planai ateityje?

Dabar grįžau į Lietuvą ir tikiuosi, kad lūkesčiai, kurie mane kvietė namo, pasiteisins. Kol kas visas jėgas skiriu prasmingoms veikloms čia, nors nepametu noro vėl kelti sparnus į platųjį pasaulį. Labiausiai norėčiau susidėlioti gyvenimą taip, jog galėčiau būti mobilus žmogus ir dirbti darbus nepriklausomai nuo vietos.