"Galima parašyti vadovėlį kaip kvapą gniaužiantį trilerį"

2012-02-23 00:01

"Man svarbiausia, kad knygą gerai įvertino mokiniai ir rekomenduoja draugams iš jos mokytis", - sakė Klaipėdos "Baltijos" gimnazijos mokytojas ekspertas Jonas Gineika, su kolege Nijole Letukiene išleidęs net penkias knygos "Istorija. Politologija" ir neseniai pristatęs leidinį "Istorija. Kurso santrauka istorijos egzaminui".

J. Gineikos kolegos ir mokiniai sakė, kad ši knyga ne tik pakeičia korepetitorių rengiantis egzaminui - ja galima naudotis kaip enciklopedija, ji praverčia teisininkui, lituanistui ir geografui, nes jon sudėta viso pasaulio istorija nuo seniausių laikų iki šių dienų.

J. Gineika veda seminarus miesto mokytojams, studentai, mokytojai ir dėstytojai naudojasi daugeliu jo išleistų leidinių - apie Klaipėdos miesto istorinę ir kultūrinę raidą, šalies istorines asmenybes. Pedagogas taip pat parašė Lietuvos Respublikos Konstitucijos įvadą.

Kokiomis aplinkybėmis atsirado paskutinioji jūsų knyga?

1995 metais Viktoras Marengolcas subūrė Respublikos istorijos mokytojų ekspertų klubą, ir kai mes su N. Letukiene parašėme pirmąją knygą, istorikai ir politikai ją sukritikavo. Mes tą kritiką panaudojome naujoms knygoms rašyti. Faktus, kuriuos jau buvo pateikę mokslininkai, reikėjo patikrinti, ir atradome klaidų. Tarkime, parašyta, jog Lietuvoje balsavimo teisė moterims buvo suteikta 1920, o pasirodė - 1918 m. Netiksliai buvo sudaryti žemėlapiai.

Man patinka kolektyvinis darbas, nes gali ir save pasitikrinti, vienas iš kito pasimokyti; juk nėra visa žinančio žmogaus. Istorija reikia degti, ją išmanyti, suvokti ir gebėti perteikti. Aš manau, kad vadovėlį įmanoma parašyti tokį, jog jį skaitytų kaip kvapą gniaužiantį trilerį.

Ar mokiniai domisi istorija?

Yra visokių, ir labai gabių. Tarp mano mokinių yra ir istorijos mokslų daktaras Kęstutis Bartkevičius, dirbantis Vytauto Didžiojo universitete: jis pasirinko istoriją norėdamas man įrodyti, kad ją gerai moka; mat aš per egzaminą jam parašiau aštuonetą. Prisipažinsiu, padariau tai, nes jo elgesys buvo gana arogantiškas.

Mano mokinė Vykintė Rosinaitė - edukologijos magistrė, socialinių mokslų daktarė. Pagaliau mano mokinys buvo ir aktorius Giedrius Savickas, solistas Deivis, žurnalistas Gintaras Vaičekauskas.

Mūsų mokykla yra išugdžiusi daug lyderių. Praėjusiais metais pirmavome respublikiniame projekte "Drąsinkim ateitį", ir mokiniai sėkmingai rašė prasmingus istorinius straipsnius, dvi mergaitės laimėjo kelionę į Briuselį, kiti - kompiuterį ar dviratį.

Kaip aiškinate vaikams, kas yra patriotizmas ir pilietiškumas?

Pilietiškumas - kad mokiniai suprastų savo pareigas ir būtų žmogiški; antai mano kolegė Letukienė vedė seminarą "Akmenėlis turi šiltą širdį", kalbėjo, kad jame turime matyti Tėvynę, suvokti, iš kokių laukų jis atėjo. Keli mano mokiniai lanko Klaipėdos pilietiškumo mokyklą, susipažįsta su savivaldybės darbu, kaip miesto Tarybos nariai vykdo savo pareigas. Man patiko, kai viena mano mokinė išlaikė Konstitucijos egzaminą ir sugėdino mane, kad aš nedalyvavau.

Man labai gaila, kad gabiausi mokiniai išvyksta studijuoti į užsienį. Niekaip nesuprantu vieno dalyko: kodėl čia buvę niekas, užsienyje jie tampa žvaigždėmis - muzikos, matematikos. Kaip antai Violeta Urmanavičiūtė - Urmana: tik išvažiavusi į Vokietiją tapo pasaulinio garso žvaigžde. Vienos mano mokinės net nepriėmė į mūsų Muzikos ir teatro akademiją, ir dabar ji dainavimą studijuoja Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Ar dalyvavote vasario 21 dieną visoje Lietuvoje vykusiame mokytojų streike?

Tokio streiko, kuris ką tik įvyko, nesuprantu. Jeigu jau dalyvauti streike, tai masiškai išeiti į gatves, prie parlamento išsakyti reikalavimus. Man atrodo neetiška sėdėti prie stalo mokykloje: aš streikuoju - mokiniai duodasi koridoriuje.

Visus Švietimo ministerijos darbuotojus gerai pažįstu, nes kartu dalyvaudavome seminaruose. Galiu drąsiai pasakyti, kad jie yra melagiai, nesitaria su profsąjungomis ir jų nesiklauso, o teigia, neva tariasi. Šalies prezidentė Dalia Grybauskaitė sakė, kad visi turi teisę streikuoti, tačiau reikia eiti dialogo keliu - betgi ministras neina į tą dialogą.

Kai buvo pradėta švietimo reforma, Respublikos mokytojams buvo pasiūlyta sukurti naujas valstybinių egzaminų programas, pasakyti savo nuomonę, į kurią būsią atsižvelgta. Mūsų gimnazijos istorijos mokytoja Alvydė Jurėnienė analizavo mokymo problemas, surašė daugybę siūlymų, analizavo, nusiuntė pasiūlymus į Švietimo ministeriją, kaip ir kitų miestų pedagogai, bet tas didžiulis darbas valdininkams neturėjo absoliučiai jokios reikšmės, neatsižvelgė nė į vieną punktą. Nuo kitų metų iš mokymo programų ketinama išmesti antikos, Graikijos ir Romos imperijos istoriją. Kai vyresniųjų klasių mokiniai pradės mokytis apie vidurinius amžius, renesansą, reformaciją, švietimo epochą, be antikos pažinimo neapsieis.

Kiekvienas mokytojas nori būti tikras, kad turės 18 valandų per savaitę, kad gautų normalų atlyginimą, pagaliau kad mokėtų pagal kvalifikaciją. Absurdas, kad dabar mokytojas laikomas ne kelrode žvaigžde ar švyturiu, bet paslaugų teikėju.

Šiandien uždaromos kaimo mokyklos, išlikusios sovietmečiu, mokiniai turi išvažiuoti į rajoną mokytis vienuoliktoje klasėje. Aš savo darbo metus pradėjau kaimo mokykloje, ir galiu pasakyti, kad tada vaikas tikrai buvo pilietis: ankstų rytą jis eidavo penkis kilometrus į mokyklą, pakeliui priskindavo mokytojui žibuoklių, parėjęs į namus liuobė gyvulius ir tik tada sėsdavo prie pamokų. Ir aš šiandien vaikams sakau, kad visa virtinė inteligentijos, mokslininkų, eruditų yra kilę iš kaimo. Universitete geriau sekasi miestiečiams, bet tik pirmuosius dvejus metus, paskui juos aplenkia kaimiečiai, kurie turi kietas galvas ir užpakalius. Ir mažųjų mokyklų naikinimas yra didžiulė ministerijos klaida. Ministras netesi pažadų, su kuriais atėjo į politiką.

Ir aš nežinau kitos tokios valstybės pasaulyje, kurią išlaikytų ubagai. Latviai, estai mus aplenkė, uždirba kur kas daugiau. Į Seimą eina sekso ekspertės ir burleskų šokėjos. Aš per pamoką sakau: "Prašau drausmės, nedarykime Seimo posėdžio." Mes neturime Seime gero pilietiškumo pavyzdžio, kurį galėtume pateikti mokiniams. Gyvename praeities šlove, didžiuojamės Vytautu Didžiuoju, Gediminu, Kęstučiu, net šalies himną giedame: "Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia." Mes bent jau dalelytę dabarties ir savęs įdedame į tuos kūrinius, kuriuos leidžiame.