Darbas užsienyje - savarankiško gyvenimo tramplinas

Anot pelno nesiekiančios organizacijos Pasaulio lietuvių centro (PLC) direktoriaus Valdo Kubiliaus, norint vykti pagal įvairių agentūrų darbo, stažuočių bei studijų programas, reikia atitikti nemažai kriterijų. Svarbiausia yra gebėjimas kalbėti užsienio kalba, pažangumas moksle - kad studentai neturėtų jokių akademinių skolų bei pasirengtų kelionei.

Pasak V. Kubiliaus studentų baimė, jog agentūroms sumokėti pinigai gali neatsipirkti, yra nepagrįsta.

"Žinoma, reikia atidžiai pasirinkti agentūrą, nesirinkti mažai žinomų ir nepatikimų, tada sumokėti pinigai sugrįš jau po pirmo darbo mėnesio. O juk programos trunka tris - keturis mėnesius", - sakė PLC direktorius.

Pašnekovo teigimu, ekonominis efektas nėra vienintelis, ko studentai siekia išvykdami dirbti į užsienį.

"Tokios kelionės labai svarbios besiformuojančiai asmenybei. Dažnam darbas užsienyje būna pirmasis. Studentui grįžus į Lietuvą, daug lengviau susirasti darbą. Jis nebėra toks "žalias", koks buvo prieš išvykdamas - jis turėjo galimybę pažinti darbo kultūrą, darbo santykius, patobulinti anglų kalbą, tapti drąsesnis ir savarankiškesnis. O į tai darbdaviai labai atsižvelgia."

Prieš išvykstant dirbti į užsienį, reikėtų nepamiršti pasidaryti tarptautinio studento pažymėjimo.

"Tai tarsi nuolaidų kortelė, kuri leidžia studentui pigiau keliauti, lankytis parduotuvėse, muziejuose, kavinėse, kino teatruose ir t.t.", - patarė V. Kubilius.

Geriausias draugas - pinigai

Ne visi studentai randa pinigų brangioms įdarbinimo užsienyje programoms, kurios kainuoja nuo kelių tūkstančių litų, tad stengiasi savo jėgomis rasti kelią prie "aukso puodą".

"Draugų paragintas, išėjau akademinių atostogų ir išvažiavau padirbėti Norvegijoje. Mane suviliojo per trumpą laiką uždirbami pinigai. Tačiau ten pabuvus vos tris savaites, teko krautis daiktus ir važiuoti namo - Norvegijoje darbo man nebuvo", - pasakojo KU ketvirtakursis Nobertas Kuokštys.

Nesėkmę patyręs vaikinas nenusileido. "Turėjau laisvus metus, nebuvo ką veikti namie, tad vėl pasiryžau keliauti. Pasirinkau Londoną, ten gyvena mano pažįstami, tačiau ir šį kartą važiavau "aklai", žinojau, kur galėsiu praleisti tik 3-4 naktis, stengiausi neklausti savęs, kas bus toliau. Labai gerai mokėjau anglų kalbą, todėl pasitikėjau savo jėgomis. Man pasisekė - radau darbą ir per 7 mėnesius dar ir sugebėjau pakilti karjeros laiptais", - sakė vaikinas.

Tačiau "baltojo negro" statusas jo ne itin žavi. Be to, patys tautiečiai užsienyje gerokai pasikeičia.

"Man nepatiko Londone gyvenantys lietuviai. Pinigai juos taip pakeičia, kad, atrodo, jie lieka vienintelė priežastis bet kokiam veiksmui. Net draugai už pagalbą prašo sumokėti. Labai daug jaunų porų, nuvykusių į užsienį, išsiskiria. Juos išskiria godulys", - savo įspūdžius pasakojo Nobertas.

Šildė tik saulė

Sumanius keliauti ieškoti laimės, pravartu objektyviai įvertinti savo galimybes. Kitaip gali nudegti. Trečio kurso studentė Rasmina Genutytė, tris mėnesius praleidusi po Ispanijos saule, prisipažįsta, kad dar kartą į užsienį važiuoti nesiryžtų.

"Ispanijoje gyvenančios savo tetos pasiūlymu nusprendžiau nuvažiuoti ten padirbėti. Tačiau daug ko neapgalvojau. Vykau ten mokėdama vos tris ispaniškus žodžius, o angliškai ten gi niekas nekalba. Darbo nebuvo, vienur pasakė - per jauna, kitur nesakė, bet mokėjo mažiau negu vyresniems... Žodžiu, jei ne teta, tikriausiai į Lietuvą būčiau grįžusi su dideliu minusu kišenėje", - sako lietuvių ir latvių kalbą studijuojanti mergina.