Daiva Vaišnienė: Anglų kalba mielesnė nei sava

- Ką pastebite analizuodama studentų, mokinių rašto darbus?

- Prieš keletą metų buvo labai daug kalbėta apie šią problemą. Kalbos komisija apie ją kalbėjo turėdama galvoje valstybinių lietuvių kalbos brandos egzaminų rezultatus, kai beveik trečdalio moksleivių raštingumas - rašybos, skyrybos įgūdžiai - būdavo labai prasti.

Mes manome, kad bent jau funkcinį raštingumą mokykla turėtų išugdyti taip, kad žmogus galėtų laisvai vartoti valstybinę kalbą, kad studijuodamas ar įžengęs į darbo rinką jis dėl to neturėtų jokių problemų. Tai nėra tik Švietimo ir mokslo ministerijos ar VLKK uždavinys. Visuomenės raštingumas yra valstybės politikos uždavinys.

Vis dėlto aš esu linkusi manyti, kad mūsų moksleiviai turi pakankamai gerus pagrindus. Prieš dvejus metus, kai pradėta ši problema aptarinėti, ŠMM parengė raštingumo gerinimo priemonių planą. Galime pasidžiaugti, kad pernai lietuvių kalbos brandos egzamino rezultatai funkcinio raštingumo požiūriu buvo geresni. Be to, ir nacionalinio diktanto antras turas parodė, kad raštingumas yra geresnis. Dalyvavo daugiau žmonių ir jie padarė mažiau klaidų. Vadinasi, kalbėjimas apie šią problemą, jos akcentavimas iš tiesų yra veiksmingas.

- Tačiau kaip taip atsitiko, kad vos per vienus metus situacija pagerėjo? Ar lietuvių kalbos mokyklose imta mokyti kitaip?

- Aš manau, kad mokyklose tiesiog pradėta kreipti daugiau dėmesio į raštingumo didinimą. Reikia pasakyti, kad literatūros ir kalbos mokymas bendrojo ugdymo mokykloje yra neatskiriamas. Turime suvokti, kad literatūra yra kalbos mokytoja, o tik gerai mokėdamas kalbą gali kurti ir suvokti literatūrą. Šie dalykai tarpusavyje be galo susiję. Mes manome, kad mokytojai pradėjo į tai kreipti daugiau dėmesio.

Šiuo metu kaip tik svarstoma pagrindinio ugdymo lietuvių kalbos ir literatūros bendroji programa ir mes, VLKK atstovai, taip pat manome, kad yra be galo svarbu grįžti prie sisteminio kalbos mokymo, kuo aiškiau ir išsamiau kalbėti apie kalbos dalykus ir grįžti prie funkcinio raštingumo svarbos. Juk žmogus, baigęs mokyklą, eina į universitetą, dar vėliau jam tenka rašyti prašymą priimti į darbą. Kaip tą jis daro, kaip rašo studijų darbus, kitus dokumentus, - nuo to priklauso, kaip jis sutinkamas visuomenėje. Nuo kalbos mokėjimo priklauso jo profesinis įvaizdis. Tai be galo svarbu.

- Dėstytojai neretai skundžiasi, kad į aukštąsias įstoję jaunuoliai nemoka rašyti be klaidų. Esą skaitant jų darbus net gėda darosi. Gal priimant į universitetus, kolegijas kartelė nuleista per žemai?

- Manau, kad mes turėtume matyti visą švietimo sistemą. Nuo ikimokyklinio ugdymo, kur taip pat labai svarbūs taisyklingos kalbos pagrindai, iki universiteto, kuris turėtų ne mokyti, o reikalauti taisyklingo kalbos mokėjimo. Juk tai akademinė institucija. Kas negali įveikti akademinių reikalavimų kartelės, mano nuomone, turėtų gerokai pasistengti.

Ne universitetas turi mokyti skaityti ir rašyti. VLKK iš savo programų iš dalies finansuoja specialybės kalbos mokymą universitetuose. Mes tame matome labai didelę prasmę, nes specialybės kalba nėra siaurai suvokiama taisyklinga kalba, kalbos kultūra. Tai ta kalba, kurios prireikia specialistams. Tai dalykas, kuris turėtų išmokyti įvairių sričių specialistus kurti lietuvių kalbą, turėtų supažindinti su įrankiais, suteikti gebėjimus toliau tą kalbą plėtoti, kurti naują terminiją ir taisyklingai vartoti jau esamą. To neišvengiamai reikia. Tačiau kaip ir sakiau, ne universitetas yra ta vieta, kur reikia pradėti mokytis lietuvių kalbos. Jau baigęs bendrąją ugdymo mokyklą ir išlaikęs valstybinį lietuvių kalbos brandos egzaminą žmogus privalo turėti pagrindinius kalbos vartojimo įgūdžius. Universitetas privalo to reikalauti iš savo studentų.

- VLKK kaip tik atlieka tyrimą ir analizuoja studentų baigiamuosius darbus. Ką pastebite?

- Praėjusių metų pabaigoje pradėjome kompleksinę aukštojo mokslo kalbos būklės analizę. Kadangi VLKK remia specialybės kalbos dėstymą aukštosiose mokyklose, nuspręsta pasižiūrėti ir išanalizuoti, kaip ji yra dėstoma įvairiose studijų programose. Ar ten yra tai, ko tikimės iš būsimojo mediko, iš būsimojo informacinių technologijų specialisto. Tai viena tyrimo dalis. O kita - studentų magistro darbų kalbos taisyklingumo analizė. Ji šiuo metu dar tik įpusėjusi, todėl tikslių duomenų pateikti negaliu. Žinoma, yra visko... Kai kurie universitetai yra numatę kalbos taisyklingumo vertinimo kriterijus. Kai kurie mažina pažymius, jei kalba yra ypač netaisyklinga. Kai kuriuose universitetuose negalima gauti aukščiausio įvertinimo, jei darbas parašytas netaisyklinga kalba.

Yra ir trečioji tyrimo dalis. Juk studentai kalba taip, kaip kalbant ir rašant mato, girdi dėstytojus. Taigi taip pat atliekame aukštųjų mokyklų vadovėlių kalbos taisyklingumo tyrimą. Analizuojame, iš kokių vadovėlių specialybės dalykų, terminijos dalykų mokosi studentai. Kadangi vadovėlių tyrimas taip pat yra įpusėjęs, galima šiokias tokias tendencijas įžvelgti. Problemų tikrai yra, ypač kai kurių universitetų leidyklų problemų. Teiksime rekomendacijas Lietuvos universitetų rektorių konferencijai. Tikimės, kad bendromis jėgomis galėsime šiuos dalykus pataisyti. Tai universitetų garbės reikalas, kad jų leidžiami vadovėliai būtų aukščiausios kokybės.

VLKK yra pateikusi pasiūlymų ir Lietuvos mokslo tarybai. Ketiname pasižiūrėti mokslo daktarų disertacijas, jų kalbos taisyklingumą. Bus labai įdomu pasižiūrėti ir į tai, kiek darbų rašoma valstybine lietuvių kalba. Kodėl to reikia? Todėl, kad labai svarbu, jog lietuvių kalba išliktų ir mokslo kalba. Puikiai suprantame, kad mokslas yra globalus. Atsitinka taip, kad kai kuriose mokslo srityse moksliniai darbai jau neberašomi lietuvių kalba. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad lietuvių kalba jau nebeplėtojama tų sričių mokslo kalboje. Gali nutikti taip, kad iš tų sričių lietuvių kalba apskritai pasitrauks, jei neliks lietuviškos terminijos.

Apie tai, kad iš mokslo kalbos yra stumiamos mažiau vartojamos kalbos, kalbame ne mes vieni. Dėl to yra susirūpinę ir skandinavai, vokiečiai, prancūzai. Jie taip pat jaučia, kad yra priverstos užleisti vietą anglų kalbai. Žinoma, tikrai nesakome, kad nereikėtų rašyti kitomis kalbomis. Mes kalbame apie tai, kad reikia susirūpinti, jog lietuvių kalba būtų išsaugota mokslinės terminijos požiūriu.

- Tačiau štai matome, kad vis daugiau studijų programų aukštosiose mokyklose yra dėstomos užsienio kalba. O per paskaitas dėstytojams tenka atsiprašinėti studentų, kad informacijos apie jų dėstomą dalyką daugiausia yra užsienio literatūroje...

- Neišversime gi visos reikalingos literatūros į lietuvių kalbą. To nė viena šalis ir nedaro. Puiku, kad galime ne viena, ne dviem, o trimis ar keturiomis kalbomis skaityti. Nuo to tik plečiasi mūsų akiratis. Geras lietuvių kalbos mokėjimas nereiškia, kad jūs turėtumėte nemokėti kitų kalbų. Sakoma, kad žmonės, kurie gerai moka savo gimtąją kalbą, lengviau išmoksta ir užsienio kalbą. Mes tikimės, kad toks suvokimas įsitvirtins mokyklose. Kol kas negirdėjau, kad kas nors būtų kreipęsis į Didžiąją Britaniją, į Prancūziją ar Vokietiją, sakydamas, jog per sunki rašyba, per sunki gramatika. Deja, mes taip kalbame tik apie savo gimtąją kalbą. Man dėl to labai keista... Vadinasi, kažkas yra negerai - ar nuostatos, kodėl ta kalba mums reikalinga, arba metodai, kuriais tos kalbos mes mokomės.

Manau, kad, ko gero, reikėtų daugiau kalbėti su mokiniais, kodėl lietuvių kalba yra tokia svarbi. Kodėl taisyklingai kalbėti ir rašyti yra svarbu. Jei bus suvokiama, kad gerai mokėti savo kalbą yra ne mažesnis prestižas nei mokėti užsienio kalbą, situacija bus kitokia. Tada nebūtų diskusijų, kad mokytis yra per sunku, kad per daug reikalaujama.

- Galbūt trūksta suvokimo, kad be kalbos negalime išlikti kaip tauta?

- Prieš kokius dešimt metų buvo apklausa, kuri konstatavo, kad dalis visuomenės mano, jog net ir nekalbėdami lietuviškai jie gali puikiai jaustis esą lietuviai. Ko gero, lengva taip pasakyti, kai tokioje situacijoje nesame atsidūrę. Tačiau jei būtų taip lengva be savo kalbos, nebūtų steigiama lituanistinių mokyklėlių užsienyje. Jeigu būtų taip paprasta, ko gero, airiai neinvestuotų didžiulių lėšų bandydami atkurti savo kalbą, nors jie visi kuo puikiausiai moka perspektyviausią tarptautinės komunikacijos kalbą - anglų.

Kalba yra mūsų tapatybės dalis. Kartu su mūsų gyvenimo būdu, su mūsų tradicijomis, su tapatybės suvokimu ji yra vienas iš svarbiausių valstybingumo ženklų. Prieš 25 metus vienas iš pirmųjų mūsų valstybingumo žingsnių buvo lietuvių kalbos pripažinimas valstybine kalba, jos statuso įtvirtinimas sovietinėje Lietuvoje. Tik po šio žingsnio sekė kiti etapai - Nepriklausomybės atkūrimas, Konstitucijos, kurioje įrašyta, kad lietuvių kalba yra valstybinė kalba, priėmimas. Dar vėliau - Valstybinės kalbos įstatymo priėmimas. Tai buvo labai svarbu mūsų visuomenei, o dabar reikėtų klausti, ar tai vis dar taip pat svarbu?

Parengta pagal dienraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“