"Dabar esu ten, kur ir turiu būti"

"Juk dažniausiai bijome to, ko tiesiog nepažįstame", - šypsosi žavinga moteris.

Pokalbiui susitinkame vienoje iš jos darbo vietų - prieš kelerius metus jos įsteigtos viešosios įstaigos "Vaiko raida" patalpose. Klaipėdos "Medeinės" mokykloje specialiąja pedagoge-logopede dirbanti Kristina įsteigė šį pagalbos vaikui ir šeimai centrą, kad specialiųjų poreikių vaikus auginančioms šeimoms būtų suteikta dar daugiau pagalbos.

Kartu su Kristina mus pasitinka žaviai besišypsantis Justinas. Dauno sindromą turintis vaikinas kaipmat paperka savo nuoširdumu. Paslaugiai nuveda ir parodo, kur galima pasikabinti paltus, ir siūlo kavos, kurią pats mielai ir ruošia.

"Kaip jums sekasi?" - kalbina, atidžiai stebėdamas, kaip kava lėtai bėga iš aparato, ir apgailestauja, kad neturi pieno.

MAŽI DŽIAUGSMAI. Auklėtinis Justinas žino, kaip sutikti į centrą užsukusius svečius, ir mielai ruošia jiems kavą.

"Šiandien eisime į parduotuvę, pirksime produktų, štai - paruošėme sąrašą", - pasakoja Justinas ir užsimena, kad viena mergina vėluoja, tad dar reikia luktelėti.

"Šiandien su vaikais mokysimės ruošti sumuštinius", - paaiškina Kristina, kantriai laukdama, kol visi išsiruoš ir sykiu su kita mokytoja iškeliaus į parduotuvę, kad galėtume ramiai pasikalbėti.

Kristina, kaip nutiko, kad finansininkės specialybę turinti ir banke dirbanti jauna moteris vieną dieną ryžosi kardinaliems pokyčiams?

Matyt, rinkausi finansininkės specialybę, nes banke dirbo ir mano mama. Atrodo, buvo aišku, kad reikia rinktis žemišką ir perspektyvią specialybę. Negalėčiau sakyti, kad dirbti banke man nepatiko. Kolektyvas buvo labai puikus ir jau vien tai motyvavo eiti kasdien į darbą gerai nusiteikus. Visgi ilgainiui suvokiau, kad sėdžiu ne savo vietoje. Galutinis taškas buvo padėtas tuomet, kai į banką atėjo dirbti jaunas vaikinukas. Buvau įpratusi darbe laisvomis akimirkomis panaršyti interneto puslapiuose. Tuomet buvo populiarus one.lt, kaip dabar feisbukas ar instagramas. Pastebėjau, kad tol, kol aš "sėdžiu" one.lt, mano jaunasis kolega atlieka paslaugų krepšelio analizę arba domisi kitomis bankinėmis operacijomis. Tuo metu man kaip tik siūlė užimti aukštesnes pareigas, bet aš suvokiau, kad tai būtų neteisinga, nes realiai aš neturiu jokio potencialo. Suvokiau, kad taip nieko nebus. Trumpam tu gali kitus apgauti, bet savęs neapgausi. Finansais beatodairiškai besidominčio jaunojo kolegos pavyzdys man leido suvokti, kad manęs tai iš tiesų nedomina ir aš tuo negyvenu taip, kaip jis.

Įdomu, kodėl, metusi finansus, nusprendėte studijuoti specialiąją pedagogiką?

Mano anyta - kineziterapeutė. Daug su ja kalbėdavome apie jos darbą, matyt, tai ir paskatino sukti šiuo keliu.

Studijos yra viena, o kaip jautėtės, kai pirmą kartą atėjote dirbti į "Medeinės" mokyklą, kurioje mokosi tik specialiųjų poreikių turintys vaikai?

Iki šiol prisimenu savo pirmąją darbo dieną. Labai džiaugiausi, kad tai buvo penktadienis ir po pirmojo "krikšto" turėsiu visą savaitgalį susivokti. Buvo baisu, bet ne todėl, kad toje mokykloje ugdomi specialiųjų poreikių turintys vaikai, o todėl, kad iš pradžių abejojau, ar aš sugebėsiu jiems ką nors duoti.

Dažnai tradicinėse mokyklose dirbantys pedagogai skundžiasi, kad sunku suvaldyti mokinių dėmesį. Įsivaizduoju, kad jūs susiduriate su dar didesniais iššūkiais.

Mūsų klasės yra kur kas mažesnės. Pavyzdžiui, pirmaisiais metais mano klasėje buvo penki mokiniai, tad susitarti nebuvo sunku. Iš pradžių mane kur kas labiau neramino tai, kad būdavo labai sunku realiai pamatuoti savo mokinių pažangą. Mokytojams natūraliai norisi matyti apčiuopiamą savo darbo rezultatą. Dirbant su specialiųjų poreikių turinčiais vaikais, viskas yra kiek kitaip, tad tenka dirbti ir su savimi, ir mokytis gebėti pasidžiaugti kad ir pačiais mažiausiais rezultatais. Nors pirmąją savo klasę "Medeinės" mokykloje mokiau tik vienerius metus, vieno auklėtinio mama man dar keletą metų po to dėkojo, kad išmokiau jos vaiką gerti iš puodelio...

Ar studijos paruošia visiems gyvenimo atvejams, kurių tokiame darbe, įsivaizduoju, būna pačių įvairiausių, ar visgi didžioji mokykla yra pats darbas?

Matyt, daugiausiai mokaisi visgi jau dirbdamas šį darbą. Studijos nurodo reikiamą kryptį, bet visa kita priklauso ir nuo tavęs paties, ir nuo darbovietės. Man labai pasisekė, nes "Medeinės" administracija skatina ir suteikia visas sąlygas toliau mokytis ir tobulėti, važiuojame į įvairius kursus.

Dirbti tokį darbą, kaip ir kunigui, reikalingas pašaukimas?

Mūsų mokykloje tikrai yra nemažai mokytojų, kuriuos net auditą atliekantys specialistai pavadino "Dievo siųstais". Aš nesu tas variantas. Aš savęs tokia nelaikau. Bet mane labai domina įvairios naujos metodikos, informacijos paieškos, kaip tiems vaikams ir jų šeimoms dar galima padėti.

Patys mokiniai kartais iš manęs juokiasi, kad aš jiems nepanaši į mokytoją. Sako, kad esu "kitokia", galbūt lankstesnė, atviresnė. Retas kuris mane vadina mokytoja. Daugeliui esu Kristina. O kadangi "Medeinės" mokykloje mokosi daug vaikų ir iš globos namų, yra ir tokių, kurie į mane kreipiasi "mamyte". Gal ir nesu tas tipinis pedagogas, kokį daugelis įsivaiduojame iš senų laikų.

Per visus darbo metus nebuvo silpnumo akimirkų, noro viską mesti?

Ne, niekada nebuvo abejonių dėl to, ar aš noriu dirbti su šiais vaikais. Tikrai jaučiu, kad šis darbas ir veikla yra mano. Dabar esu ten, kur ir turiu būti. Man geriausias lakmuso popierėlis yra per pertraukas neužsidarančios mano kabineto durys. Man tai yra didžiausias įvertinimas, kai jie nori būti su manimi.

Kokia jūsų nuomonė apie "kitokių" vaikų integraciją į bendrojo ugdymo mokyklas? Dažnai vietoj "normaliųjų" čia gal labiau tiktų "tipinės raidos"? Tėvai tam priešinasi, nepatenkinti ir pedagogai.

Manęs tėvai taip pat kartais klausia patarimo, ar jų vaikui būtų geriau lankyti paprastą darželį, mokyklą, ar specialiuosius. Vieno atsakymo nėra, nes kiekvienas atvejis labai individualus. Man patiko vienos raidos specialistės paaiškinimas, kad pagrindinis kriterijus yra tas, ar vaikas gerai jaučiasi būdamas kolektyve ir geba mokytis iš kitų. Svarbūs ne tik tėvų norai, kad vaikas turi būtinai integruotis, svarbu stebėti, kaip vaikas jaučiasi toje aplinkoje. Turime labai daug pavyzdžių, kai mums atrodo, kad vaikas galėtų drąsiai integruotis bendrojo lavinimo mokykloje, bet tenka pripažinti, kad jis kur kas geriau jaučiasi specialiojoje mokykloje. Tiesiog jis ten jaučiasi saugus ir ramus. Bet lygiai taip pat žinau ne vieną pavyzdį, kai vaikas, kuris atrodė netinkamas integracijai, puikiai adaptavosi ir mokosi paprastoje mokykloje.

Prieš keletą savaičių viešojoje erdvėje pasidžiaugėte gražia socialine iniciatyva "Matau tave". "Švyturio" arenoje neseniai vykusios parodos metu "Sveikata 2018" jūsų auklėtiniai dvi dienas darbavosi čia įkurtoje kavinėje. Kaip visuomenė priėmė šią iniciatyvą?

Ši iniciatyva yra VšĮ "Vaiko raida" vykdomo Klaipėdos miesto socialinės reabilitacijos paslaugų neįgaliesiems bendruomenėje projekto dalis. Tiesiog norime parodyti, kad intelekto sutrikimų turintys žmonės gali sėkmingai integruotis darbo rinkoje. Neslėpsiu, pradžia nebuvo lengva. Iš pat pradžių šią idėją pristačiau savo artimųjų ratui. Ko gero, daugiau nei pusė žmonių, išgirdę šią idėją, ilgai žiūrėjo "mediniais veidais". Ne vienas bandė mane protinti, kad padavėjo įvaizdis mūsų visuomenėje nelabai dera specialiųjų poreikių turinčiam žmogui, kuris gal ne visada iš pirmo žvilgsnio kelia malonias emocijas. Tad didžiausius šios idėjos skeptikus pakviečiau apsilankyti kavinėje, kurioje dirbo mūsų auklėtiniai. Pakako susipažinti su tais jaunuoliais ir nebekilo jokių klausimų, ar jie gali dirbti, ar ne. Taip jau yra - visada bijome to, ko nepažįstame. Tie vaikai labai greitai patraukia savo nuoširdumu, nes viską daro "nuo dūšios", ko daugeliui dabar labai trūksta.

Ar visi klientai draugiškai reagavo į pasikeitusį kavinės personalą?

Buvo įvairių patirčių. Vienas iš klientų apšaukė mūsų auklėtinį, nes pirmiausia buvo patiektas antras patiekalas, o ne sriuba. Beje, tai buvo ne jo, o virtuvės darbuotojų kaltė. Iš pradžių man buvo labai skaudu ir norėjau bėgti užstoti savo auklėtinio, bet kolegė mane paprotino sakydama, jog tai pats geriausias įvertinimas, nes klientas net nesuprato, kad jį aptarnauja "kitokie" padavėjai.

Kaip jautėsi patys jaunuoliai po tokio išbandymo?

Buvo labai laimingi. Kai kurie net sakė, jog tai jiems buvo geriausia mokykla. Reali praktinė veikla jiems labai reikalinga, nes viena yra pasakoti, kaip galima užsidirbti pinigų, visai kas kita realiai patirti. Be to, tai puiki galimybė pabendrauti su žmonėmis, nes jiems tai labai svarbu. Tikiuosi, kad šią iniciatyvą pratęsime ir greitai vyksiančios statybų parodos metu.