Baltijoje paskendę turtai kaitina vaizduotę

- Ką tiria povandeninė archeologija? Ko ieškote po vandeniu?

- Visko, kas blogai padėta (juokiasi). Mums įdomus kiekvienas radinys. Kartais nerdami nežinome, ką rasime.

Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institute turime darbinį registrą, kuriame registruojame įvairių laikotarpių nuskendusius laivus. Informaciją apie juos gauname iš įvairių žinybų - Lietuvos saugios laivybos administracijos, Karinių jūrų pajėgų, ieškome ir patys. Registre jau yra 52 laivai, nuskendę mūsų teritoriniuose vandenyse ar šiek tiek už jų, maždaug 20-25 kilometrai nuo kranto. Tačiau tai nereiškia, kad mes visus savo vandenis jau esame išžvalgę ir turime informaciją, kas glūdi jūroje.

- Kokio laikotarpio tie radiniai?

- Mums, aišku, įdomiausi patys seniausi laivai - vikingų laikų, Viduramžių, bet tokių kol kas neaptikome. Įvairių laikotarpių rašytiniuose šaltiniuose - vokiečių ordino kronikose, laiškuose - minima, kad laivai prie Klaipėdos skendo ir XIV, ir XV amžiuje, ir XVI amžiaus pradžioje per didžiuosius uraganus, bet iki šiol visos paieškos buvo nesėkmingos. Tad seniausi mūsų registre esantys laivai yra iš XVII a. antros pusės.

XVII a. laivo liekanos jau pripažįstamos vertybe tarptautiniu mastu. Bet, žinoma, laivas laivui nelygu. Švedijos karališkajam karo laivynui priklausiusi „Vaza“ nuskendo 1628 metais - ji buvo iškelta, konservuota, specialiai šiam laivui įkurtas muziejus.

To paties laikotarpio mūsų radiniai - tai daugiausia pakrantėse sudužusių laivų korpusų apatinės dalys. Net neįsivaizduojame, kaip atrodė patys laivai, jų antstatai. 20-30 metrų po vandeniu ar dar didesniame gylyje jie išsilaikę geriau, bet tai jau vėlesnių laikų laivai, daugiausia XIX a. burlaiviai, kurių labai daug plaukdavo į Klaipėdą, gabendavo iš čia medieną į Angliją, Olandiją, Prancūziją, po visą Europą.

Didžioji dalis nuskendusių laivų yra žuvę per karus. Keli per Pirmąjį pasaulinį - tiek rusai, tiek vokiečiai, siekdami sutrikdyti eismą, blokuoti laivus Klaipėdos uoste, čia buvo išmėtę jūrines minas.

Tarp keliasdešimties Antrojo pasaulinio karo metu paskendusių laivų - daugiausia prekiniai, jie gerokai apdaužyti, kai kurie sunaikinti iš povandeninio laivo paleistų torpedų. Yra trys povandeniniai laivai - vienas rusų, du vokiečių. Šis palikimas nėra ypatinga vertybė ar įvykis, kuris duotų daug naujų žinių.

- Kodėl tuomet verta jų ieškoti?

- Mūsų tikslas pirmiausia yra surinkti kuo išsamesnę informaciją apie tai, kas yra jūros dugne, paskui ji vertinama, sprendžiama, ar radinius verta saugoti.

Šiuo metu 15 nuskendusių laivų įtraukti į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. Pagal mūsų įstatymus, visi objektai, esantys šiame registre, yra visuomenei prieinami - nuskendę laivai lygiai taip pat, kaip ir piliakalniai. Taigi net ir norėdami negalėtume jų aptverti ir nieko neprileisti.

Monitoringas būtinas ir siekiant apsaugoti laivus nuo nedorų nardytojų. Juodoji rinka, kurioje prekiaujama jūros grobiu, pasaulyje klesti. Lietuvoje taip pat, tik galbūt ne tokiu grėsmingu mastu. Lietuvaičiai neretai nardo ir Latvijos vandenyse. Nes ten, mano nuomone, nuskendę laivai saugomi ir kontroliuojami prasčiau.

- Kokiais būdais saugomi po vandeniu esantys turtai?

- Lietuva yra vienintelė iš Baltijos jūros regiono valstybių, ratifikavusių UNESCO povandeninio kultūros paveldo apsaugos konvenciją. Iš viso jai priklauso 55 pasaulio šalys. Ši narystė - tai ne tik garbė, bet ir įpareigojimai. Konvenciją pasirašiusios šalys privalo vykdyti Nekilnojamųjų kultūros vertybių registre esančių laivų monitoringą, juos saugoti.

Pasaulyje tas daroma įvairiai. Kroatijoje, Viduržemio jūros šalyse ypač vertingi senoviniai laivai apdengiami gaubtais ar tinklais, taip saugant juos nuo niokojimo, bet paliekant galimybę apžiūrėti. Kitur nardymo klubams ar centrams išduodamos licencijos, suteikiančios teisę organizuoti nardymus prie vienų ar kitų objektų.

Lietuvoje tokios kontrolės kol kas nėra. Griežtų sankcijų mums gal ir nereikėtų, bet drausminančios priemonės reikalingos. Kiekvienas įdomesnis radinys, kad ir Antrojo pasaulinio karo metais nuskendęs laivas, ypač karo laivas, iškart patraukia didelį dėmesį. Jie intriguoja, kursto žmonių fantaziją. Nardydami beveik prie kiekvieno randame ženklų, kad buvo bandoma įsilaužti, kažką paimti.

Yra dar vienas svarbus aspektas, verčiantis saugoti povandeninius radinius. Būna taip, kad laivas nuskęsta, bet niekas nežūva. Kai kuriais atvejais turime gana tikslią informaciją apie kiekvieno mums žinomo laivo aukų skaičių. Tarkim, vokiečių povandeniniame laive, kuris nuskendo netoli Klaipėdos 1941 metais, žuvo dvylika žmonių. Tragedija, ištikusi 1944 metų lapkritį prie Palangos sudužusį transportinį laivą, nusinešė 287 karo pabėgėlių, karių gyvybes. Tad kiekvienu atveju turi būti atiduodama ir tam tikra pagarba - nėra etiška rankioti kareiviškus batus ar kitas senienas, priklausiusias asmenims, kuriems kapu tapo jūra.

- Ar jūroje yra ir sudužusių bei nuskendusių laivų?

- Tokių istorijų labai nedaug, bet jų yra. Jos siekia XVIII, XIX a. burlaivių epochą, kai kurios labai dramatiškos.

Sekdami aprašymais ieškome pėdsakų, kad galėtume po vandeniu esančius laivo fragmentus susieti su aprašytu istoriniu įvykiu. Apskritai laivų identifikavimas yra vienas iš sudėtingesnių uždavinių, net ir kalbant apie tuos, kurie nuskendo palyginti neseniai, Antrojo pasaulinio karo metais, ir tai buvo detaliai aprašyta. Tik filmuose būna taip, kad narai nusileidžia į gelmę ir prieš jų akis išryškėja bortas su laivo pavadinimu.

- Kai klausiau apie įspūdingiausią jums pačiam radinį, įvardijote ne laivą, o tūkstantmečių senumo mišką ir jame aptiktą žmogaus rankų darbo konstrukciją. Kuo jie svarbūs?

- Ties Juodkrante, 24-29 metrų gylyje, esame aptikę kažkokiu stebuklingu būdu išlikusį reliktinį mišką, kurio amžius siekia 11-12 tūkstančių metų, t.y. tuo laikus, kai čia tyvuliavo Joldijos jūra, - jos krantai buvo 50 metrų žemiau ir keliolika ar keliasdešimt kilometrų toliau į Vakarus nei dabartinės Baltijos.

Yra išlikę pušų kelmai, nuvirtę kamienai. Baltijos jūra labai gerai konservuoja medieną - jos vanduo palyginti nesūrus ir šaltas, nėra medieną graužiančių moliuskų. Mūsų rasti medžiai išsilaikę tiek gerai, kad galėjome išmatuoti bandinių rieves.

Tai stulbinantis radinys, juo labiau kad buvo aptiktas visiškai netikėtai. 2002 m. dirbome kartu su švedais, tuomet neturėjome nei savo laivo, nei aparatūros. Gavę sonaro signalą pamanėme, kad jis reaguoja į nuskendusį laivą. Panėrę kartu su kolega pamatėme kažkokį tralą. Jo trosas buvo nutrūkęs ir užsikabinęs už kelmo, kuris šaknimis buvo įsikabinęs į gruntą. Pasidarė labai įdomu, buvo akivaizdu, kad jis nėra tiesiog paskendęs. Jau pirmas bandinys parodė, kad jo amžius siekia daugiau nei devynis tūkstančius metų!

Išžvalgėme 30 kvadratinių kilometrų plotą, tikrinome prietaisais nardydami ir šiandien jau galime drąsiai sakyti, kad tame plote yra iki šimto senovinių medžių - pušų kelmų, su šaknimis išrautų ar nulaužtų kamienų. Visi jie sugulę iš Vakarų į Rytus, tai rodo, kad uraganų kryptys anuomet buvo tos pačios kaip dabar.

- Nardyti tarp nesuvokiamo senumo medžių turbūt labai įdomu, bet ką naujo tai davė mokslui?

- Be pušų, aptikome ir durpių sluoksnį, jos rodo, kad ten būta nedidelių ežerėlių. Iš durpių bandinių biologai nustatė, kokie dar medžiai, krūmai, žolės ten augo. Taigi susidarėme gana tikslų Joldijos ir vėlyvesnės Anciliaus jūros paleoaplinkos vaizdą. Toje vietoje kol kas dar neaptikome žmonių veiklos pėdsakų, nors ankstyvuoju mezolitu žmonės mėgo gyventi pajūryje, - ten buvo gerokai paprasčiau pramisti.

Be tos vietos ties Juodkrante, kuri buvo detaliau tyrinėta, yra dar du radiniai šalia Klaipėdos - ties Smiltyne ir Giruliuose. Jų datos - 7600 ir 5700 m. pr. Kr., mezolito pabaiga ir neolitas.

O rugsėjo pradžioje į pietus nuo Klaipėdos molo aptikome ir daugiau išplautų, pakibusių ant šaknų medžių. Tarp jų pirmą kartą per dešimt metų tyrinėjimų aptikome žmonių veiklos pėdsakų - iš kelių skeltų kuolų padarytos užtvaros liekanų. Tokio tipo užtvaros buvo statomos tam, kad įplaukusios žuvys negalėtų pasukti atgal ir žmonės galėtų jas išgaudyti. Šie mezolito laikotarpio žmonių pėdsakai - vienas įdomiausių radinių per visą mano karjerą.

- Ar tik Baltijos jūroje mediena nesuyra per tūkstančius metų?

- Šiaurės jūroje, tarkim, mediena, dumbliai konservuojasi tik labai giliai, kur nėra deguonies. O Baltijos jūra yra ideali. Mums, povandeniniams archeologams, čia kur kas daugiau progų rasti išsilaikiusią vertybę, nei dirbant sausumoje.

Vandenynai yra vadinami didžiausiu pasaulio muziejumi, tą patį galima būtų pasakyti ir apie Baltijos jūrą.

- Bet jei lygintume su šiltosiomis jūromis, turbūt negalime pasigirti gelmių egzotika?

- Mūsų vaizdai, palyginti su povandeniniu šiltų jūrų pasauliu, yra gana kuklūs. Bet turime šį mišką - iki šiol vienoje vietoje tiek daug reliktų niekur nebuvo rasta. Turime ir išplautų krantų, jie irgi labai įdomūs. Tarkim, ties Palanga, maždaug penkiolikos metrų gylyje, yra vadinamųjų kanjonų. Tuos iki trijų metrų gylio tarpeklius mėgsta lankyti narai. Juose jautiesi panašiai kaip kalnuose, tik mastelis ne tas. Baltijos jūros rytinei pakrantei tas nėra būdinga.

- Kaip susidomėjote povandeniniu pasauliu?

- Aš juk Palangoje užaugęs. Palangiškiai su vandeniu būna apsipratę. Vaikystėje girdėdavome žvejų pasakojimus, kad gelmėse jie mato kažkokius senovinius inkarus. Mokydamiesi aukštesnėse klasėse patys plaukiodavome su vamzdeliais, panerdavome iki keturių metrų gylio. Kartą radome sudužusį Antrojo pasaulinio karo lėktuvą. Tai darė įspūdį, galbūt ir lėmė vėlesnius pasirinkimus.

Povandeninė archeologija - gana nauja mokslo šaka Lietuvoje, pradėjome ją Platelių ežero tyrimais be tam pritaikytų laivų, be technikos. Dabar turime solidų įdirbį, kuris yra dar vienas štrichas, charakterizuojantis mus kaip jūrinę valstybę.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika"