"Aušros" teatras: valdžia taupo - jaunimas protestuoja

Savivaldybės administracija siūlo pertvarkyti neformaliojo švietimo įstaigų tinklą, kad būtų sutaupyta biudžeto lėšų.

Remiantis kovo mėnesį administracijos direktoriaus sudarytos darbo grupės atlikta 13 mieste veikiančių neformaliojo ugdymo įstaigų finansine analize, pasiūlyta daugiausiai lėšų valdymui skiriančias įstaigas (minėtą "Aušrą" bei Klaipėdos choreografijos studiją "Inkarėlis") prijungti prie Klaipėdos vaikų ir jaunimo centro, dar šešis vaikų ir jaunimo klubus ("Švyturys", "Saulutė", "Liepsnelė", "Draugystė", "Želmenėlis" ir "Žuvėdra") sujungti į vieną biudžetinę įstaigą - Vaikų laisvalaikio centrą, turėsiantį vieną vadovybę.

Pertvarką įgyvendinus mieste išliktų šešios neformaliojo ugdymo įstaigos: Klaipėdos vaikų ir jaunimo centras, Adomo Brako dailės mokykla, Juozo Karoso muzikos mokykla, Jeronimo Kačinsko muzikos mokykla, Moksleivių saviraiškos centras bei Vaikų laisvalaikio centras. Savivaldybė įsitikinusi, kad reorganizavus minėtas įstaigas pavyktų sutaupyti apie 800 tūkst. litų valdymo išlaidų per metus.

Antanas Milinis, "Aušros" teatro įkūrėjas ir vadovas:

"Aušros" teatras kūrėsi daugybę metų didžiulėmis pastangomis ir daugybės žmonių atsidavimu. Jis prasidėjo dar 1980 metais, kai po 24 metų dėstytojavimo Klaipėdos universitete mane uždegė ši idėja. Jau į pirmąjį kvietimą atsiliepė per 400 norinčiųjų, o pirmieji mūsų namai buvo Lietuvos kinofikacijos Klaipėdos skyrius "Švyturio" kino teatre. Paskui kūrėmės buvusiuose Pionierių namuose, 7 vidurinės mokyklos valgykloje, jaunimas įrengė sceną, žiūrovų amfiteatrą, apšvietimą, įgarsinimą... Užvirė darbas, vaikų gausėjo, darėsi ankšta. Buvo įdėta daug pastangų, kol šviesaus atminimo vicemeras Rimantas Ulevičius pasikvietė Švietimo skyriaus vedėją Alfonsą Zvėrką ir ištarė: "Sėdam į mašiną ir važiuojam - rinkis, kurias nori patalpas mieste!" Išsirinkom Šaulių g. 14. Ačiū abiem garbiems vyrams.

Šaulių gatvėje gimė "Aušros" teatras, ten dvejus metus kūrėmės. Padėjo Švietimo skyriaus vyr. inspektorius Leonas Barišauskas, parėmė Medienos kombinato direktorius A. Pocevičius, Elektros valdybos Nr. 7 direktorius Šukys... Mano sumanymu susidomėjo dar 4 universiteto dėstytojai. Atsisakėme pareigų aukštojoje mokykloje ir be jokių etatų dirbome darbininkais, valytojais, tiekėjais, režisieriais, kompozitoriais, dailininkais ir budėtojais...

Nuo pat pradžių žinojau: kuriu "Aušros" teatrą, kuriame dirbs profesionalūs vadovai. Užplūdo norintieji vaidinti, ir mūsų entuziazmui nebuvo ribų.

Spektakliai skynė laurus, gimė tarptautinis festivalis "Vėjo malūnėlis", veikla plėtėsi, ir Švietimo skyriaus vedėjas A. Zvėrka drąsino plėstis. Kūrėmės pastate Sportininkų g. 11 iš kuklių valdžios lėšų, negailėjome ir savo asmeninių pinigų. Įsirengėme erdvias patalpas repeticijoms, dekoracijoms ruošti ir sandėliuoti, grimo kambarį, žiūrovų amfiteatrinę salę su scena, apšvietimu ir garso kabina...

Prasidėjo "Aušros" žvaigždžių valanda, tikras kūrybos karštymetis. Autobusų parkas (ačiū tuometiniam direktoriui B. Petrauskui) atidavė mikroautobusą "Latvija", po dvejų metų su Švietimo skyriaus pagalba nusipirkome didesnį autobusą PAZ ir važiavome su vaikais į įvairius renginius, festivalius... Patys rengėme "Vėjo malūnėlio" ir "Pavasario rampos" festivalius, kvietėme vaikų teatrus iš miesto, Lietuvos ir Europos...

Aušriukai ne tik vaidino, bet ir patys vedė renginius, rašė eiles, scenarijus ir pjeses.

Tuomet mūsų patalpų prireikė besikuriančiai privačiai mokyklai. Ir mes jų netekome. 300 teatro aušriukų apmaudo ir pasipiktinimo niekas negirdėjo. Tačiau Švietimo skyrius mums suteikė patalpas ir lėšų įsikurti (ir vėl!) Kretingos g. 44.

Ir vėl pradėjome nuo nulio. Patalpas vėl pritaikėme teatro veiklai... Trečią kartą.

Kaip šiandien gyvuoja "Aušros" teatras, tikrai žino visa Klaipėda ir visa Lietuva. Tik vėl bėda - atėjo metas taupyti. Ką gi: taupyti tai taupyti. Iš "Aušros" teatro liks studija. Ką gi, grįžtame 30 metų atgal.

Beje, kaip reikėtų taupyti, po tiek metų veiklos su mumis niekas nesitarė - pakvietė susipažinti su jau sukurtu projektu, pagal kurį esą bus sutaupyta apie 700 tūkst. Lt per metus. O kiek pareikalaus lėšų naujai sugalvotos valdymo direkcijos veikla ir atleidžiamų darbuotojų kompensacijos? Mūsų skaičiavimais, apie dvejus metus nebus jokio finansinio efekto. O paskui...

Ardyti lengviau nei kurti. 13 metų vargta prie sovietų, kol pramušėme šią idėją. Paskui daug išmintingų, toliaregiškų, supratingų žmonių, kaip antai Alfonsas Žalys, prie jos prisidėjo, ją puoselėjo...

Teatras - ne būrelis. "Aušroje" - visi profesionalaus teatro elementai, mes gyvename pagal profesionalaus teatro modelį. Ir jie, Klaipėdos vaikai, ateina ne į būrelį, o į Teatrą, į savo šventovę... Būtent tuo jie didžiuojasi, tuo alsuoja ir už tai būna dėkingi po daugelio metų.

Ar po dvejų trejų metų, "sutaupę", bandysime vėl viską klijuoti iš naujo?.. Ar bus jėgų optimizmui ir pasitikėjimui?"

Aleksas BAGDONAVIČIUS, Jaunimo centro direktorius:

Visi 8 vaikų ir jaunimo klubai netenka juridinio asmens statuso, ne vien "Aušra", tik vieni eina į gatves, o kiti ne. Klausimas keliamas, lyg čia būtų "Siemens" arena ar "Forum Palace", o "Aušra" vis dėlto yra vaikų klubas.

Šiandien didžiausios įmonės žlunga, žmonės gatvėje atsiduria - kas dabar eina už juos su spalvotais marškinėliais į gatves balalaikomis groti? Kai prasidėjo kalbos apie krizę, pasakiau, kad neformalųjį švietimą pirmiausia pakiš po reformų presu, nes visuomenėje dar nėra susiformavęs jo būtinybės įvaizdis: vieniems atrodo, kad šios įstaigos gali būti visiškai iš tėvų kišenės išlaikomos, kitiems - kažin ar iš viso jų labai reikia. Nedžiūgaujam, kad prie mūsų norima prijungti "Aušrą" ir "Inkarėlį", bet ne nuo mūsų tai priklauso, nesu Jaunimo centro savininkas. Aš už tai, kad jie išliktų savarankiški, bet jei prijungs, stengsimės maksimaliai pagal esamas sąlygas, kad šitie klubai nebūtų sunaikinti. Dirbs tokiomis sąlygomis, kokiomis dirba Jaunimo centro kolektyvai - o jų, tokių unikalių pas mus yra 22, iš jų trys teatrai. Ir visi gyvena, nė vienas nesužlugo. Verčiamės su tuo pačiu vienu dailininku ir vienu apšvietėju. Šiuo atveju sistema negriūva - "Aušros" teatro patalpos lieka, režisieriai lieka, tik vietoje direktoriaus atsiranda studijos vadovas - štai kur problema.

Ieva DELININKAITYTĖ, jaunoji "Aušros" teatro aktorė:

Neįsivaizduoju teatro be Antano Milinio, jis mums draugas ir režisierius viename, ir neeilinė asmenybė. Netiesa, kad direktorius agitavo rinkti parašus - mums patiems žinia apie prijungimą buvo šokas: mes susirinkom ir galvojom, ką daryti. Juk mes einame į šitą teatrą - turi gi ir mus išgirsti!

Edgaras LUBYS-AMBERLIFE, muzikantas, buvęs aušrietis:

Aš stočiau su minia protestuotojų, nes šis teatras - jaunimo meno meka, kur talentingas jaunimas turi galimybę save išreikšti. Mano nuomone, geriau uždarytų viešąją įstaigą "Jūros šventė" - daugiadienes išgertuves, o "Aušrą" paliktų ramybėj. Iš teatro liko daug daugiau šviesių prisiminimų... Teatre susikūrė mūsų pirmoji grupė, pirmuosius įrašus darėme su Gediminu Miliniu, ten susipažinau su pirmuoju grupės bosistu Tomu Karaliūnu...