"Arba kinas, arba... maistas"

Kokie prisiminimai jums liko apie mokyklą?

Aš džiaugiuos, kad ją baigiau, - juokiasi.

Ką turite galvoje?

Džiaugiuosi, kad tas etapas praėjo.

Kas nors buvo nepriimtina?

Man nepriimtina pati švietimo sistema, pagal kurią vieni dalykai mokykloje sureikšminami, o kiti laikomi nelabai svarbiais. Trūksta pilietiškumo pamokų, moralinių įgūdžių lavinimo, praktinių, gyvenimiškų dalykų mokymo. Aš nesakau, kad chemija ir fizika nėra svarbios pamokos, bet lygiai taip pat svarbu, kad baigę mokyklą mes nesigaudome net kaip balsuoti.

Ar jums nesisekė tikslieji mokslai?

Negalėčiau to tvirtinti, - juokiasi, - juo labiau kad mano močiutė - matematikos mokytoja. Aš nuoširdžiai stengiausi ir padariau, ką galėjau. Mano vidurkis tikrai buvo geras.

Kaip išlaikėte abitūros egzaminus?

Tikslių rezultatų nebeprisimenu, bet gerai.

Kodėl pasirinkote kino vaidybą?

Rinkausi keletą specialybių, bet atsitiko keistas dalykas: sistema įvėlė klaidą, ir man atsakė, kad nesu priimta į tarptautinį verslą. Sužinojau tai, kai jau buvau priimta į kino vaidybą. Tarptautinis verslas ir kino vaidyba buvo mano prioritetai norimų studijų sąraše.

Jeigu klaida nebūtų įsivėlusi?

Manau, nieko neatsitinka šiaip sau. Tikriausiai vis tiek būčiau pasirinkusi Akademiją, nes aktorystė buvo viena iš mano svajonių, buvau susijusi su teatru - lankiau "Aušros" teatrą, o kursą tais metais rinko režisierius Jonas Vaitkus, stojamieji buvo neapsakomai sunkūs, konkurencija žiauri... Aš maniau, jog neturiu jokių šansų. Ir įstojau.

Kodėl jus priėmė?

Manau, kad dauguma stojančiųjų į šią specialybę daro tą pačią didelę klaidą: jie neriasi iš kailio, kad parodytų, jog viską žino. Aš to nedariau. Jei nežinojau - nebandžiau spėlioti; taip ir sakiau, kad nežinau. Jaučiausi laisvai. Nors turėjau karščio, buvau užkimusi ir todėl negalėjau padainuoti (tai man buvo ypač apmaudu, nes visas mano gyvenimas susijęs su dainavimu), aš nė kiek nesijaudinau per visus stojamųjų etapus, visą laiką jaučiau ryšį su priėmimo komisija, ir išėjus už durų man netgi pasidarydavo linksma, kai kiti tuo metu verkdavo. Tik tą akimirką, kai priėjau pasižiūrėti įstojusiųjų sąrašo - tik tuomet jaudinausi.

Kodėl pasirinkote studijuoti Lietuvoje?

Nežinau... Brangu studijuoti užsienyje. Manau, neteisinga užkrauti tėvams tokią naštą. O išvažiuoti mokytis į užsienį galima ir pagal mainų programą.

Kaip įsikūrėte Vilniuje? Gyvenate bendrabutyje?

Ne, nuomojuosi.

Ar tai nėra sunki finansinė našta tėvams?

Ne. Aš užsidirbau pati. Dar tada, kai mokiausi mokykloje. Važiuodavau į įvairias vaikų šventes vaidinti personažų. Ir dabar panašiai prisiduriu savaitgaliais, be to, dirbam masuotėse Nacionaliniame dramos teatre. Bet šiaip, mokantis Akademijoje, beveik neįmanoma dirbti. Tam nėra laiko.

Kas jums buvo netikėta studijuojant Akademijoje?

Šokiravo Sluškų rūmų, kuriuose įsikūręs Akademijos Teatro ir kino fakultetas, situacija. Išties liūdnas vaizdas: sienos griūva, vėjai kiaurai pučia, žiemą temperatūra minusinė, dėstytojai ir studentai viduje vaikšto su paltais... Visa tai trukdo. Žinoma, tai, kad nėra valgyklos, kad tualetai būna užrakinti, galima pavadinti buitinėmis smulkmenomis, kurios mus grūdina, bet aš manau, kad jeigu už studijas per metus čia studentas sumoka 13 tūkstančių litų, tai tokių dalykų neturėtų būti.

Kitas dalykas, kuris mane nustebino, ypač pirmaisiais metais, - tai spragos mokymo programoje. Nes joje lyg ir buvo numatytas kinas - o buvo labiau teatras... Kita vertus, kuo daugiau išmoksime, tuo daugiau žinosime. Juo labiau kad dėsto tikrai neeilinės asmenybės, tokie profesionalai kaip Vaitkus, Greičius ar Kuodytė.

Kas klaipėdietei nepatinka Vilniuje?

Kamščiai.

O kas sostinėje geriau nei Klaipėdoje?

Kultūrinė veikla. Čia visko vyksta labai daug - didelis pasirinkimas. Vilniuje veikia daug teatrų - ir visi jie pilni žmonių, bilietai perkami gerokai iš anksto.

Studentams jie įperkami?

Akademijos studentams nereikia mokėti už bilietus į spektaklius, o kitiems taikoma 50 procentų nuolaida. Tai lygu dviem trims puodeliams kavos.

Minėjote, jog aktorystės studijos nepalieka laisvo laiko. Visiškai?

Kai Vaitkus mūsų paklausė, ar turime asmeninį gyvenimą, stojo visiška tyla, nes niekas nesuprato, apie ką jis kalba. "Studentauti", kaip jūs sakėte, galbūt gali sau leisti kiti studentai, bet ne Teatro akademijos. Mes čia gyvename nuo 9 ryto iki 9 vakaro visą savaitę. Savaitgaliais - repeticijos. O laisvalaikiu... geras žodis, - juokiasi, - aš mėgstu skaityti.

Nesinori kartais iš to rato ištrūkti?

Žinoma, norisi, kaip ir visiems žmonėms. Bet tai tik nuovargio akimirkos.

Ar tenka susitikti ir pabendrauti su kitais įdomiais žmonėmis, ne tik su dėstytojais?

Teatras pilnas įdomių žmonių. Nacionaliniame teatre sutinkame tokių asmenybių, kaip, tarkime, R. Adomaitis, kurių labai įdomu klausytis, ypač vyresniųjų; tai vaikščiojančios išminties knygos.

Ar įdomūs kurso draugai? Kiek jūsų dabar?

Buvo penkiolika, dabar aštuoniolika, nes vis priima naujokų... Mes nesame kumštis, žiūrime į viską realistiškai, esame visi individualistai, ir aš tuo džiaugiuosi. Kita vertus, tiek laiko praleisdami kartu, tampame artimi kaip šeima.

Ar po studijų žadate grįžti dirbti į Klaipėdą? Kokie jūsų planai ateičiai, ambicijos, svajonės?

Ne, į Klaipėdą tikrai negrįšiu. O svajonės... Norėčiau, kad mano gyvenimas būtų kinas, o jei ne, tai gaminsiu valgyti.

Kuo susijęs kinas su maistu?

Tai ir sakau: jei ne kinas, tai tada maistas. Aš tikrai labai mėgstu gaminti, gal žmonės ateis pas mane pavalgyti. Taip sakant, jei ne siela, tai skrandis.

Pokalbio pradžioje užsiminėte, kad mokykloje mokiniai per mažai mokomi būti piliečiais, net nesusigaudo, kaip balsuoti. Jūs pati žadate tarti savo žodį per šiuos rinkimus?

Žinoma, būtinai. Todėl, kad Seimas yra valstybės atspindys. Todėl, kad balsuoti yra kiekvieno piliečio pareiga. Manau, kad nebalsuoja tas, kuris neturi nuomonės.

Arba neturi iš ko rinktis?

Rinktis visada yra iš ko. Kartą suklydome pasirinkdami, pajuokavome pasodinę menininkus, dabar privalome savo klaidą taisyti.

Jūs gi pati menininkė.

Todėl ir sakau, kad menininkas turi būti savo vietoje ir daryti tai, ką moka ir kam turi talentą.

Kas jums išugdė tokį pilietiškumo jausmą?

MEP'as. Tai yra Mokomasis Europos parlamentas. Būdama mokinė dalyvavau įvairiuose jo projektuose, kur imituojamas Vyriausybės darbas, ir tai labai praplėtė mano akiratį. Supratau, kad kiekvienas žmogus turi domėtis ne savo siaura gyvenimo sritimi, bet ir politika - tiek, kad nebūtų maustomas.

Paskutinis klausimas. Laiminga diena pagal Ievą Delininkaitytę.

Kai jai pasibaigus jaučiu, kad padariau viską, ko norėjau. Kad nepraleidau galimybių ir svarbių ženklų, kuriuos man siuntė gyvenimas. Žmonės mūsų šalyje labai liūdni ir niūrūs todėl, nes jie susikaupę ties problemomis ir nebemato reikšmingų smulkmenų, tokių kaip kito dovanota šypsena. Visa tai tik dar labiau apsunkina gyvenimą. Laiminga diena man ta, kai sugebu pastebėti ir išgyventi akimirkos grožį.

Kalbino Andromeda MILINIENĖ