"Jeigu už neįgalų vaiką tėvai daro viską, šie tampa pažeidžiami ir bejėgiai. Taigi nuo per didelės globos vaikai "rūgsta", o kai dėmesio per mažai - džiūsta", - sakė bendrojo lavinimo Klaipėdos mokyklos "Medeinė", kurią lanko intelekto sutrikimų turintys vaikai, specialieji pedagogai Arvydas Matiekus ir Jolanta Rimkienė. Pokalbio metu neišgirdau nudilusios frazės, kaip jie myli vaikus. Ir taip matyti stiprus abipusis ryšys, ir tai, jog vadovaujasi Senekos įžvalga: "Draugo ištikimybė reikalinga laimėje, o nelaimėje ji - tiesiog būtina."
"Medeinėje" mokosi arba yra lavinami 156 vaikai, ir kiekvienas jų - atskiras pasaulis. Žinia, taip galėtume sakyti apie kiekvieną vaiką, tačiau šie reikalauja labai daug dėmesio iš žmonių, kurie yra šalia, nes mažiesiems nelengva įvardyti užklupusias dvasios ir kūno kančios priežastis, o mokytojams - palengvinti atskirtumo, vidinio nesaugumo jausmą, ir sugrąžinti gyvenimo džiaugsmą, troškimus, gerus sapnus, pasitikėjimą savimi ir žmonėmis. Net artimiausiais, kurie sunkiausiomis vienišumo valandomis kartais atrodo kaip tolimos galaktikos.
Gerosios patirtys
Pasak mokyklos vadovės Elenos Knyzaitės, iš pašaukimo dirbantiems pedagogams svarbiausia, kad ugdytiniai taptų kiek įmanoma savarankiški, orientuotųsi erdvėje, mokėtų bendrauti neskaudindami savęs nei kitų, kad nebijotų pažinti pasaulį tokį, koks yra. Kad įžvelgtų, ką vaikas iš tikrųjų gali.
Iš vaikų darželių, tėvų, globos namų vaikai ateina minimaliai socializuoti, ir tenka mokyti juos paprasčiausių elgesio taisyklių. Tiesa, niekas geriau už tėvus nejaučia savo vaiko poreikių, tačiau gimdytojai nežino, kokią metodiką taikyti, kad vaikas nesijaustų esantis ligonis. "Medeinėje" jie motyvuojami mokytis nejaučiant streso, nerimo, su kiekvienu pirmiausia pasikalbama apie tai, ką įsiminė iš praėjusios pamokos, kantriai išlaukiama, kol vaikas bus nusiteikęs pradėti dirbti. Kitaip perteikiamos žinios nuskries su vėju, pastangos motyvuoti dirbti bus bergždžios.
"Bendrojo lavinimo mokyklose pedagogai ne iš blogos valios skiria tokiems vaikams per mažai dėmesio dėl to, kad klasėje daug mokinių ir trūksta laiko. Patekę į sau palankią terpę mūsų vaikai jaučiasi savi tarp savų, nes gali būti lyderiai šalies neįgaliųjų sporto čempionatuose, dailės bei muzikos konkursuose. Savivertę sutvirtina patirtis, kad yra veiklos sričių, kuriose jie gali pasiekti daugiau už kitus", - sakė Arvydas ir Jolanta.
"Mūsų mokykloje mokosi apie 80 procentų vaikų, turinčių kompleksinę negalią: regos, klausos, judėjimo, ir kalbos sutrikimų. Mokosi išgauti garsus, dėlioti juos į skiemenis, žodžius, modeliuoti sakinius, rašyti, nes kai kurių rašomos raidės sugula atvirkščiai, tartum veidrodiniame atspindyje. Skeptikams norėtume pasakyti, jog daugelį raidos slenksčių vaikai įveikia. Yra labai daug gražių integracijos į visuomenę patirčių: mūsų buvę mokiniai atvažiuoja su toookiomis mašinomis, dirba suvirintojais, apdailininkais, dažytojais, virėjais, darbininkais šokolado fabrikuose. Kai kurie airijose ir anglijose turi puikius butus ir šeimas, augina vaikus ir materialiai gyvena geriau už mus, mokytojus. Antai vienas buvęs mokinys gyvena centriniame Londono rajone, dirba vadybininku SPA centre, ir juo darbdaviai patenkinti", - pasakojo specialieji pedagogai.
Kodėl reikia geografijos
A. Matiekus prisiminė, kad jaunystėje pasirinko artimiausią prie namų aukštąją mokyklą - Šiaulių pedagoginį institutą, kalbos defektologijos studijas. Kai sovietmečiu atvažiavo dirbti į anuometinį Klaipėdos specialųjį internatą, buvo kiti reikalavimai, kita vyresniųjų kolegų patirtis.
"Buvo geležinė disciplina, drausmė, paklusnumas - be didelio humaniškumo. Svarbiausia buvo kolektyvas, ideologija, šūkiai, tokie kaip "Vienas už visus, visi - už vieną!" Ir tie mokiniai buvo beveik kareivėliai, jokios iniciatyvos pareikšti negalėjo", - prisiminė Arvydas. Nesunku įsivaizduoti, kad specialiųjų poreikių turintys vaikai likdavo įkalinti namuose arba specialiosiose įstaigose leisdavo pilkas, rutiniškas dienas.
SĖKMĖ. "Man maloniausia, kai lavindama vaikus pajuntu, kad galiu padaryti tai, ko kitas negali. Kai peržengiame ribą tarp "noriu" ir "galiu", - sakė specialioji pedagogė Jolanta Rimkienė.
A. Matiekus sakė, jog dabar monotoniška nebūna nė viena diena. Rytą ateina ir galvoja, kaip čia bus: vienas mokinys - geros nuotaikos, kitas atsinešė problemą iš namų, trečiam niekas šiandien neįdomu, reikia galvoti, ką daryti, kad vaikai įsijaustų į pamoką. Mokytojas jaučia, ko vaikas nori, ko siekia, ir kaip gali pasielgti.
"Esu technologijų ir geografijos mokytojas. Dirbame su metalu, medžiu, apdaila, ir yra tokių vaikų, kurių rankos auksinės, ir tokių, kurie be mano pagalbos negali paprastų darbų atlikti. O geografija jiems reikalinga. Dešimt kartų nuvažiuojame į Melnragę, ir atsiranda vaikas, kuris nepasakys, kur esąs. Jiems reikia išmokti orientuotis mieste, žinoti, kur miške šiaurė, kur - pietūs", - sakė specialusis pedagogas.
Nuo 9 klasės galvojama, kur vaikas prisitaikys, ką dirbs. Daugeliu atvejų norimos specialybės mokytis nėra galimybės nei perspektyvų, tarkime, vaikas galėtų būti aplinkos tvarkytoju ar apdailininku, bet privalu baigti 10 klasių. Mergaitėms, kurios nori būti kirpėjomis, kosmetologėmis, - taip pat", - sakė A. Matiekus.
Prasmė - gyventi
Mokytojas Arvydas pripažįsta, jog kai kurių vaikų savivertė didesnė nei galimybės. Kaip ir noras turėti prabangos daiktų, kuris verčia jų siekti neleistinais būdais, tarkime, nešti daiktus iš namų į lombardą.
"Pas mus vaikas neretai būna drausmingesnis negu namuose, kur tėvai kartais nėra autoritetas. Kitoks gyvenimo būdas yra ir vaikų globos namuose, kartais pastebime, jog ten vaikus išvargina per daug veiklos po pamokų", - sakė A. Matiekus.
Išsikalbėjome apie liūdniausius dalykus. Būna, sunkiai sergantys mokytojo globotiniai miršta savo namuose. Tačiau jis nieku gyvu nepritartų tiems, kurie galvoja, kad jo ugdytiniai tik kankinasi.
"Žinoma, kai žmonės atneša labdarą, pamatę mūsų vaikus vežimėliuose, labai jų gailisi. Kai kurie vaikai nekalba, bet akimis juk kalba! Kitas, maitinamas šaukštu, parodo jausmus. Juk čia yra žmogus. Išmokęs įvertinti tai, ką turi. Tie besigraudenantys žmonės turėtų pagalvoti, ką padarėme, kad tie vaikai pritaptų, nepražūtų. Silpnesniojo gyvenimas niekada nepraranda vertės, o mes - vilties", - sakė Arvydas, prieš metus vaikų išrinktas draugiškiausiu mokyklos mokytoju. Prisipažino, kad be mokyklos gyvenimas jam būtų drungnas, prėskas kaip be druskos. Be savo dviejų vaikų nuo 5 metų augino našlaitę, kuriai dabar 18 metų. Ją į namus atvedė žmona.
Meilės galia
Specialioji pedagogė Jolanta Rimkienė dirba su 4 itin skirtingų gebėjimų ir turinčiais įvairių negalių vaikais.
"Nemąsčiau būti mokytoja, bet svajojau apie ypatingą darbą. Dabar esu labai patenkinta, su kiekvienu vaiku miela atrasti ryšį, regis, tam gebėjimų užtenka. Turiu ir padėjėją, nes naudos nebūtų, jeigu lavinčiau vieną vaiką, o kiti trys tuščiai leistų laiką. Savo vaikus vadinu "lavinamukais", kuriems laviname gebėjimus pasirūpinti savimi, higiena. Tie, kurie yra II aukšte, skaito, rašo, skaičiuoja", - sakė Jolanta.
Neslėpė, kad kartais jos ir tėvų požiūris į vaikus, lūkesčiai skiriasi. Jie realiai neįvertina savo vaiko gebėjimų, galvoja, kad specialistai gali pasiekti radikalių jų raidos pokyčių. Retai, bet taip įvyksta, kad vaikas padaro didžiulę pažangą. Tarkime, 8 metų berniukas, atėjęs į mokyklą, laikėsi nuošaliai arba pratrūkdavo keiksmais, skriaudė kitus vaikus, nuo žnaibymo mokytojos rankos būdavo mėlynos. Nepraėjus nė pusmečiui, vaiko įniršio priepuoliai liovėsi, jis nurimo, atsivėrė kaip švelnus, smalsus vaikas.
"Pažanga, pavykusi elgesio korekcija suteikia man energijos antplūdį. Dirbti man seniai nebėra sunku. Kartais į namus parsinešu vieną kitą darbelį, bet naktimis apie darbą negalvoju. Juk auginu ir tris savo vaikus", - sakė J. Rimkienė.
SĖKMĖ. "Man maloniausia, kai lavindama vaikus pajuntu, kad galiu padaryti tai, ko kitas negali. Kai peržengiame ribą tarp "noriu" ir "galiu", - sakė specialioji pedagogė Jolanta Rimkienė.
Eimanto CHACHLOVO nuotr.
Rašyti komentarą