Aldis Gedutis: „Filosofija – priešnuodis nuo informacijos triukšmo viešojoje erdvėje“

Klaipėdos universiteto humanitarinių mokslų daktaras, Socialinių mokslų fakulteto Sociologijos katedros docentas Aldis Gedutis, teigia, kad šiandien, kai viešojoje erdvėje yra informacijos perteklius ir žmonėms sunku atsirinkti, kas yra tikra, filosofija yra tiesiausias kelias į suvokimą. „Kai išmanai filosofijos istoriją, suvoki, kad panašūs dalykai vyko ir XIII amžiuje. Tada gali numatyti vykstančių procesų baigtį“, – teigia Klaipėdos universiteto dėstytojas. Apie viską plačiau – pokalbyje su Aldžiu Gedučiu.

Kuo Jums ypatinga ir brangi Klaipėda?

Banalus atsakymas – man svarbi Klaipėdos gamta. Kitur Lietuvoje nėra tokio didelio vandens telkinio, nėra tiek daug vietų, kur galėtum važinėti dviračiu, vaikščioti gryname ore. Be to, man tinka ir Klaipėdos dydis. Čia daug lengviau ir paprasčiau negu Vilniuje auginti vaikus. Mano bendraamžiai, bendramoksliai, kurie liko Vilniuje, turi daug vargo vežiodami vaikus į darželius, mokyklas, būrelius, toks jų gyvenimas man neatrodo simpatiškas.

Buvote „Klaipėda – Europos kultūros sostinė 2022“ ambasadoriumi. Kaip žinia, laimėjo Kaunas. Kaip manote, ko pritrūko Klaipėdai?

Aš nemanau, kad Klaipėdai kažko trūko. Kiekvienas miestas turėjo, ką pasiūlyti. Vienas labiau orientuotas į regioną, t. y. Klaipėda, Palanga, Nida, šiek tiek Kretinga, Gargždai, Šilutė. Kitas – pats savaime tam tikras traukos centras. Žvelgiant visiškai objektyviai, tai Kaune didesnė kultūrinių institucijų ir kultūros žmonių koncentracija. Spėju, kad pasirinktas saugesnis variantas. Nemanau, kad Kaunas Klaipėdą „nunešė juodai“ – į „vienus vartus“.

Esate filosofijos mokslų daktaras, kodėl pasirinkote šią sritį?

Norite didingo atsakymo ar sąžiningo? (šypsosi) Didingas būtų, kad nuo vaikystės svajojau būti filosofu, bet tai nebūtų tiesa. Iš tikrųjų tai buvo atsitiktinumas. Neįstojau į anglų kalbą – „susimoviau“ per anglų kalbos specialybės egzaminą, kitas pasirinkimas buvo filosofija...

Anglų filologija ir filosofija labai skirtingi dalykai. Kodėl filosofija buvo variantas „B“?

Nebuvau išskirtinis, lyginant su dabartiniais studentais. Studijų kryptį rinkausi, atsižvelgdamas į išlaikytus egzaminus. Jeigu nenori laikyti matematikos, biologijos, chemijos, lieka nedidelis pasirinkimas. Jei neklystu, be matematikos, į psichologiją, sociologiją įstoti nebuvo galima. Lieka istorija, teisė, filosofija, filologija ir bibliotekininkystė. Teisės studijų nesinorėjo, anglų kalba atkrito, o likusius prioritetus sudėliojau taip – filosofija, istorija, bibliotekininkystė.

Kokia yra dabartinė Jūsų veikla universitete?

Nemažą dalį laiko „suvalgo“ logikos paskaitos. Istorijos ir archeologijos doktorantams dėstau kursą, kuris vadinasi „Mokslo filosofija ir metodologija“. Tai specifinis dalykas, kuris įdomus tiems, kurie rimtai imasi mokslinio darbo. Bandome aiškintis, kas yra mokslas, koks šio žinojimo būdo išskirtinumas, kuo socialiniai ir humanitariniai mokslai skiriasi nuo kitų ir t. t. Didelė mano darbo dalis skirta mokslinei veiklai, kurios studentai nemato, apie ją galima tiktai pasiskaityti profesinėje literatūroje.

Ar gyvenime pritaikote logikos mokslą?

Susidūrus su nuomonių skirtumais nuolat tenka argumentuoti. Vieni argumentai yra geri, kiti – ne tokie geri, treti iš viso neleistini logikos požiūriu. Aristotelis buvo įsitikinęs, kad logika turėtų būti disciplina numeris vienas. Nuo jos turėtų prasidėti visos studijos. Be to, jis teigė, kad logika yra instrumentas, mokantis taisyklingai mąstyti, samprotauti. Kai to išmoksti, galvoti apie logikos taisykles nebereikia, tiesiog jas automatiškai taikai praktikoje.

Minėjote, kad užsiimate moksline veikla, kurios studentai nemato, kokia ji?

Mano mokslinė karjera, kuri dažniausia nėra tiesiogiai susijusi su paskaitomis, juda dviem skirtingomis kryptimis. Viena jų – tai, ką galima įvardyti mokslo filosofija, tiksliau, humanitarinių ir socialinių mokslų vertinimo praktikos ir kriterijai. Kita kryptis – miesto studijos, pirmiausia siejamos su Klaipėda. Man aktualūs keli aspektai: Klaipėdos kultūra, urbanistika, miesto garsovaizdžiai. Keli tekstai publikuoti žurnale „Sociologija: mintis ir veiksmas“ bei kolektyvinėje monografijoje „Klaipėdos diskursai 1990–2010“. Šiuo metu rengiu straipsnį apie Klaipėdos garsus, kuriame mėginu išsiaiškinti, kaip Klaipėda „skamba“, koks klaipėdietiško garsovaizdžio išskirtinumas, kaip miestiečiai suvokia miesto garsus. Iš žmonių, kurie veikia vienoje ar kitoje srityje, įdomu imti interviu, nes jie gali papasakoti dalykų, kurių tu niekada ir niekaip nesužinosi. Surinkta informacija padeda pasakoti, parodyti, rekonstruoti, kas vyko, kas pasikeitė.

Jūsų manymu, kodėl universitete reikia filosofijos ir logikos paskaitų?

Pateiksiu pavyzdį: dažniausiai 2016 metai įvardijami raktažodžiais (angl.) post-truth ir death of big data, viena vertus, viešojoje erdvėje nebelieka akivaizdžių tiesos kriterijų, nebeaišku, kas yra tikra, o kas – pramanyta, kita vertus, visuomenės nuomonių apklausos darosi nebepatikimos, dėl to prognozuoti rinkėjų veiksmus gana sudėtinga. Būtent po Brexito, Donaldo Trumpo išrinkimo ir Valstiečių partijos laimėjimo paaiškėjo, kad statistiniai duomenys gali būti nepatikimi ar net klaidingi. Minėti įvykai parodė, kad geresne iškalba pasižymintis žmogus, kalbantis tai, ką nori girdėti jo rinkėjai, pasiekia daugiau nei racionalus, rimtai argumentuojantis žmogus. Kaip D. Trumpas elgiasi tada, kai neturi argumentų? Šneka bet ką ir kaltina oponentus skleidžiant (angl.) fake news (liet. netikras žinias). Visi šie dalykai parodo, kaip nesunku manipuliuoti žmonėmis. Būtent filosofija, ypač logika, siūlo priešnuodį tokiam populizmui. Parodo, kaip galima vertinti informaciją, atskirti tiesą nuo netiesos, žinojimą nuo nuomonės, faktus nuo gandų.

Filosofijoje, istorijoje gausu įvairių teorijų, kurias galima taikyti kaip naudingus įrankius, padedančius aiškiai pamatyti, kurie yra apsišaukėliai, neišsilavinę, bando manipuliuoti kitų nuomonėmis ir pateikinėti ne faktus, o tik tai, ką žmonės nori girdėti. Jeigu išmanai filosofijos istoriją ir pagrindines teorijas, gali geriau suvokti ir paaiškinti tai, kas vyksta šiuolaikiniame pasaulyje. Tarkim, „išlenda“ koks nors populiarus „dundukas X“ ir pradeda kalbėti taip, tarsi būtų atradęs kažką naujo, nepakartojamo. Išmanantieji filosofiją ir logiką gali nesunkiai demaskuoti tokį veikėją parodydami, kad tai jau buvo atrasta kokiame XIII ar XVIII amžiuje, bet istoriškai nė karto nepasiteisino. Istorinio konteksto matymas gražiai sudėlioja viską į savo lentynas: nors naudojamės išmaniosiomis technologijomis, su savo protėviais turime daug bendro. Juk tiek mūsų, tiek jų veiksmus ar motyvus galima vienodai efektyviai paaiškinti A. Maslowo piramidės principais.

Kokie yra šiandieniniai studentai? Ar tiesa, kad jaunimas yra nemotyvuotas?

Kai kuriose studijų programose yra nemotyvuotų, bet negalima sakyti, kad visi tokie. Tarkim, didelėje auditorijoje man užtenka vieno dėmesingo žmogaus, kad jausčiausi darąs kažką naudingo. Yra ir labai gabių, motyvuotų studentų. Visgi tų gabiausiųjų koncentracija gerokai didesnė Kauno ar Vilniaus universitetuose. Tai yra objektyvus faktas, nes šių miestų aukštosios mokyklos istoriškai gerokai patrauklesnės. Bet tai nereiškia, kad mūsų studentai kažkuo prastesni. Apskritai manau, kad abitūros egzaminų rezultatai nėra objektyvūs. Dėl pernelyg didelio spaudimo ir streso galima elementariai „susimauti“ per egzaminus, tada visi svajonių universitetai liks nuošaly.

Kaip manote, ar reikia mokslo reformos?

Reformos reikia. Tačiau, atvirai sakant, nesuprantu, ko dabartinė valdžia siekia, kokią problemą nori išspręsti. Jų teigimu, maži universitetai neišsilaiko, todėl juos reikia sujungti – tai neapgalvota. Geriausių pasaulio universitetų 500-uke daugybė mažų ir vidutinių universitetų. Taigi dydis nėra svarus argumentas. Didesnė problema nei universitetų dydis yra nepakankamas finansavimas. Pavyzdžiui, Tartu, Estijos universitete akademinis personalas uždirba bene dvigubai daugiau negu Vilniaus universitete... Mane erzina tai, kad žmonės, sprendžiantys aukštojo mokslo reikalus, su universitetais neturi nieko bendro. Jų pasiūlymai kartais būna juokingi. Visa reforma, bent jau taip, kaip ji vykdoma, – beviltiškas reikalas. Tarkim, vieno VDU fakulteto dekanas Šarūnas Liekis stebisi, kaip gali efektyviai reformuoti aukštojo mokslo sektorių tie, kurių, remiantis Pasaulio ekonomikos forumo ekspertų duomenimis, pažangos rodikliai 2–3 kartus blogesni nei Lietuvos aukštųjų mokyklų? Juk Lietuvos universitetai vertinami kelis kartus aukščiau nei Vyriausybės veikla, ypač atsižvelgiant į pastarosios sprendimų neskaidrumą ar favoritizmą. Kartais atrodo, kad universitetai baudžiami tik dėl to, jog trūksta studentų. Bėda ta, kad Švietimo ir mokslo ministerija apie studentų mažėjimą žinojo visą laiką, tačiau jokių priemonių nesiėmė...