Pietų Afrikos Respublikoje (PAR), Keiptauno mieste, turinčiame per tris milijonus gyventojų, lietuviai Gerulaičiai gyveno penkerius metus - nuo 2003 iki 2008 metų. "Sūnui tuomet sukako septyneri, tad jį leidome į pirmąją klasę, o penkiametė dukra keliavo į ikimokyklinę grupę", - pasakojo Živilė.
PAR mokyklose, pasak moters, įdiegta angliška švietimo sistema: mokinio tėvai įstatymu yra įpareigoti, kad vaikai nuo 5 iki 16 metų stacionariai mokytųsi mokykloje ir įgytų pakankamą išsilavinimą. Mokymo įstaigos yra trijų formų: valstybinės, privačios ir savarankiškos (pusiau privačios). Gerulaičių atžalos lankė pastarojo tipo mokyklą savo gyvenamajame rajone.
"Už paslaugas toje mokykloje mokėdavome maždaug 50 litų per mėnesį. Maitinimas į šią kainą neįeina - tokios paslaugos mokyklose nėra. Vaikai gali nusipirkti maisto mini valgyklėlėse - karštų sumuštinių, spurgų, keksiukų ir panašiai. Bet visi nešdavosi savo maistą iš namų.
Visai prie pat mokyklų, tiesiog kitoje gatvės pusėje, yra įsikūrę popamokiniai centrai, vadinami "after care". Čia vaikai būdavo nuo 14 iki 19 val.: jau normaliai pavalgydavo, paruošdavo pamokas, plaukiodavo baseine, žaisdavo, sportuodavo. Mokėti reikėdavo maždaug 260 Lt per mėnesį." Anot Živilės, Keiptaune apskritai kainos panašios į mūsiškes, išskyrus nekilnojamąjį turtą.
Kokia kalba vyko pamokos?
Galima pasirinkti, kokia kalba nori mokytis: anglų ar afrikanerių. Mes pasirinkome anglų, bet antroji vis tiek privaloma.
Vaikai iš pradžių nemokėjo nė vienos iš tų kalbų, bet labai greitai ir tarsi nepastebimai buvo išmokyti. Mokytoja pasilikdavo su jais po pamokų, bendraudavo, žaisdavo, žodžiu, labai sklandžiai įliejo juos į aplinką, į kitų vaikų būrį.
Sūnus ir dukra iki grįžimo į Lietuvą puikiai kalbėjo abiem kalbomis, bet afrikanerių dabar jau primiršo...
Ar vykdavo tėvų susirinkimai?
Tokių formalių, suplanuotų, kaip įprasta pas mus, nevykdavo. Ten bendravimas tarp mokyklos ir tėvų kasdienis, labai glaudus ir lyg savaime suprantamas. Tėvai su mokytojais kontaktuoja nuolat ir visai neformaliai. Mokytojai žiūri į tėvus labai geranoriškai, draugiškai, o mokytojai savo ruožtu labai gerbiami - tiek vaikų, tiek jų tėvų. Nėra tokio santykių oficialumo kaip pas mus.
Mokykloje vyksta daugybė švenčių, pavyzdžiui, sendaikčių mugės, kur vaikai gali atsinešti savo išaugtus drabužius ir juos parduoti. Arba maisto šventės su visokiais pyragais, kuriose net nekyla minties tėvams nedalyvauti...
Man krito į akį tai, kad vaikai ten labai giriami - ir jiems patiems, ir tėvams.
Ar pradinėse klasėse duodavo namų darbų?
Taip. Ir prie vaiko paruoštų namų darbų tėvai privalėdavo kasdien pasirašyti, tarsi patvirtindami, kad domėjosi jais, kad patikrino.
Kokių dar mums neįprastų dalykų pastebėjote?
Man buvo labai įdomu ir pasirodė ypač gera tvarka ta, kad kiekvienais metais klasės ten yra performuojamos. Tarkime, jeigu mokykloje sukomplektuojamos trys pirmosios klasės - A, B, C ir jūsų vaikas pateko į A, tai po metų jis mokysis jau kitoje klasėje ir nebe su tais pačiais vaikais. Ir ne su ta pačia mokytoja!
Tai daroma tam, kad vaikai išmoktų bendrauti. Kad pažintų kuo daugiau skirtingų žmonių. Antras dalykas - sukuriama artumo atmosfera ne tik klasėje, bet ir visoje mokykloje (visi vieni kitus pažįsta). Ir trečia - jeigu jums nelabai pasisekė su mokytoja, tai nelabai pasisekė tik vieneriems metams...
Pietų Afrikoje labai daug dėmesio skiriama sportui. Ten sportuoti - įprastas dalykas. Pas mus gal labiau įprasta vaiką leisti į šokius, į muzikos mokyklą, o ten dominuoja sportas, mokyklose taip pat.
Ar buvo problemų dėl vaikų patyčių?
Nieko net panašaus. Tikrai nė karto nesusidūrėme su tokiu reiškiniu. Mokytojai labai rūpinasi draugiška, šilta atmosfera.
O kaip dėl vaikų saugumo?
Taip paprastai kada panorėjęs į mokyklą neįeisi ir nepasivaikščiosi. Vaiką atvežei, pamokos prasideda - vartai užrakinami. Pamokos baigėsi - vartai atidaromi. Tada tiesiog eini prie klasės (yra atskiri įėjimai į klases), ten pasitinka mokytoja... ir pradeda girti tavo vaiką, - juokiasi. - Sužinai smulkiai, kaip šiandien jam sekėsi.
Kokios rasės vaikų klasėje buvo daugiausiai?
Įvairių buvo, bet dauguma vis dėlto baltųjų. Į mokyklą einama pagal gyvenamąjį rajoną, o mes gyvenome baltųjų rajone.
Kaip vaikams pavyko grįžus adaptuotis Lietuvoje?
Kai grįžome, dukra turėjo eiti į ketvirtą klasę, o sūnus - į penktą. Lietuviškai jie nemokėjo nei skaityti, nei rašyti. Vienoje mokykloje, kur nuėjome pirmiausiai, iškart susidūriau su tokiu liūdnu susirūpinimu, kaipgi čia dabar bus, juk grįžome "iš tokios atsilikusios šalies". Žmonės taip įsivaizduoja Pietų Afriką, nors, tiesą pasakius, tai mes čia labiau atsilikę, palyginti su Keiptaunu...
Paskui nuėjome į kitą mokyklą. Vaikai joje į mokymo procesą įsiliejo labai greitai, ir jaučiuosi nuoširdžiai dėkinga Hermano Zudermano gimnazijos mokytojams už geranoriškumą ir už tai, kad taip gražiai juos "integravo".
Kaip jiems sekasi dabar? Ką patys sako apie mokyklą čia ir ten?
Šiaip viskuo jie patenkinti, problemų mokykloje neturi. Dukra dabar mokosi aštuntoje klasėje beveik vienais dešimtukais, turi gal tik kelis devintukus. Sūnus - devintokas, jis irgi gerai mokosi ir labai pasinešęs į sportą...
Rašyti komentarą