Vilties bėgimas - į ateitį

Kai daugiau kaip 5 tūkst. bėgikų įveikė distancijas, "bėgimas" nesiliovė jau pradėto statyti Šv. Pranciškaus dvasinės paramos centro savanoriams.

Didžiosios Britanijos McMillan centro darbuotojos Liz Ridgway ir Sue Hackworth vedė teorinius ir praktinius užsiėmimus, - kaip bendrauti su pacientais, patyrusiais vėžio diagnozės šoką, ką ir kaip daryti su sveikstančiaisiais, kuo galima padėti jų artimiesiems.

Kelių Šv. Pranciškaus centro savanorių pasiteiravome, ką joms davė šis teorinis ir praktinis trenažas. Beje, trys apklaustosios iš tuzino besimokiusiųjų savanorių pačios yra išgyvenusios ir atlaikiusios įvairių rūšių vėžio atakas.

Mintys

Silvija

Nors prieš kelerius metus jau dalyvavau panašiuose mokymuose viename iš McMillan centrų Plymute, tačiau Klaipėdoje supratau esminį dalyką, kas yra savanoris. Tai ne tas žmogus, kuris imasi pacientą stumti, jis tampa tik vedliu. Antraip šis nemobilizuotų savo jėgų, o remtųsi tik savanoriu. Labai svarbu ir tai, kad, bendraudamas su susirgusiu ar sveikstančiu žmogumi, turi nusistatyti ribas,- kiek laiko gali skirti pagalbai. Mat gali nutikti taip, kad pacientas iš tavęs ims reikalauti vis daugiau ir daugiau laiko būti su juo. Trečias dalykas - nesivadovauti situacija, kurioje tu pats kadaise buvai. Sutelkti dėmesį į žmogų, išsakantį savo baimes, nerimą. Žodžiu, labai daug klausytis, neužbėgant į priekį. Savanoriui labai daug ką gali pasakyti kūno kalba - kaip žmogus sėdi, kaip stovi, koks jo žvilgsnis. Užsiėmimuose mokėmės tos kūno kalbos ženklų, padedančių suprasti žmogų net jei jis nesugeba savo būsenos išsakyti žodžiais.

Irena

Savanorystės sampratos pradmenis aš taip pat gavau Plymute. Šiuokart per mokymus gaudžiau save, kokias klaidas darau ar galėčiau daryti. Labai svarbus man pasirodė laiko, skiriamo pacientui, limito klausimas. Neturėdamos pakankamo įgūdžių bagažo, į pagalbos atėjusįjį taip susikoncentruojam, kad puolam pagalbon nuo ryto iki vakaro. Tokiu būdu to laiko pristigti gali ir kitiems, o dažnai ir pačiai sau ir savo šeimai. Dar nesame pasiskirstę savanorystės formų ir pareigų. Britai tai jau yra susidėlioję į lentynėles: vienas per savaitę kartą ar du ateina daryti masažų, kitas - laistyti gėlių, trečias - vairuoti ar daryti perukų chemoterapijos "nuėstoms" galvoms, siūti gražių kepuraičių plikagalviams. O kiti kaip niekas kitas sugeba bendrauti ir žadinti viltį. Kol kas pastaroji funkcija pas mus gula ant brolių pranciškonų Benedikto ir Evaldo ar mūsų vadovės Aldonos Kerpytės.

Ramunė

Aš Plymute nebuvau. Man šie mokymai buvo visiška naujiena. Prieš šešerius metus man pavyko ištrūkti iš leukemijos gniaužtų. Pasveikusi atėjau savanoriauti, įsivaizduodama, kad tą gali daryti kiekvienas žmogus. Per mokymus supratau - toli gražu ne. Atvirai prisipažinsiu - patyriau netgi šoką, kokia didelė atsakomybė gula ant savanorio, kiek jis privalo turėti psichologijos, psichikos, etikos ir estetikos žinių ir apskritai būti visapusiškai išsilavinęs. Mokymuose daug naudos davė vaidybinės situacijos, kai Liz ir Sue suvaidindavo savanorę ir pacientę - pamatydavai, kaip kuri elgiasi įvairiose bendravimo situacijose. Be kita ko, nustebino ir faktas, kad į savanorius nepriimami žmonės, kuriems nepraėjo mažiausiai dveji metai po vėžio įveikimo ar artimo žmogaus netekties. Ne todėl, kad jis nesugebėtų dirbti, o todėl, kad kitų žmonių emocijos gali būti kenksmingos jiems patiems. Taigi, savanorystė - ištisas mokslas, kurį su britų parama privalėsim išstudijuoti. Ir tą jau darome šiandien.