Svorio metimas: ne visi angliavandeniai yra vienodi

Mažai gliukozės turinti dieta pranašesnė

M. Neuhouser’is iš Sietlo Fredo Hutchinsono vėžio tyrimo centro "Journal of Nutrition" praneša, kad mažai gliukozės ir daugiau kitos kilmės angliavandenių turinti dieta yra gerokai pranašesnė nei kitos.

Buvo tiriami pacientai, kurių kūno masės indeksas buvo 28-40 kg/m2. Pastebėta, kad mažiau gliukozės turinti dieta gerokai labiau sumažina uždegiminius kraujo parametrus. Taip pat buvo pastebėta, kad tokia dieta padidina hormono, kuris atsakingas už riebalų oksidaciją ir padidina insulino jautrumą, adiponektino koncentraciją.

Mažai gliukozės turinčioje dietos grupėje pacientai valgė įvairius vaisius, daržoves, sūrius, pieną ir jogurtus.

Mažai gliukozės turinti dieta ne tik padėjo antsvorio turintiems pacientams mesti svorį, bet jų bendra sveikata buvo geresnė nei tų, kurie buvo maitinami daugiau gliukozės turinčiu maistu.

M. Neuhouser’is ir kt. ištyrė 80 savanorių, iš kurių pusė buvo normalaus svorio (kūno masės indeksas 18,5 – 24,9 kg/m2) ir pusė turėjo antsvorio arba buvo nutukę.

Tirtos mažai ir daug gliukozės turinčios dietos, jų įtaka uždegiminiams kraujo rodikliams bei nutukimui.

Tyrimas atliktas kryžminiu būdu. Iš pradžių viena grupė 28 dienas buvo maitinama daug gliukozės turinčia dieta, o vėliau – mažai gliukozės turinčia dieta, kita grupė – atvirkščiai.

Abi dietos buvo sudarytos taip, kad palaikytų tą patį svorį ir pagal pagrindinius makrokomponentus nesiskyrė: 15 proc. baltymų, 30 proc. riebalų, 55 proc. angliavandenių. Tačiau jos skyrėsi pagal karbohidratų šaltinį: daug gliukozės turinčioje dietoje buvo 250 gramų gliukozės ir 28 gramai skaidulinio maisto, o mažai gliukozės turinčioje dietoje – 125 gramai gliukozės ir 55 gramai skaidulinio maisto.

Tyrimo rezultatai parodė, kad mažai gliukozės turinti dieta gerokai statistiškai patikimai sumažina vieno iš uždegiminių parametrų C-reaktyvinio baltymo (CRB) koncentraciją kraujuje. Pastebėta, kad taip pat didėjo adiponektino koncentracija kraujuje. Nors nebuvo pasiekta statistinio patikimumo, tyrimo autoriai tai vadina reikšmingu tyrimo rezultatu. Adiponektinas yra atsakingas už riebalų oksidaciją ir padidina insulino jautrumą.

Adiponektino koncentracija nuo dietos nepriklauso

"Vakarų Lietuvos medicinos" konsultantas endokrinologas Andrej Levinger visų pirma atkreipia dėmesį, kad su 80 savanorių atliktas tyrimas neturi jokios statistiškai patikimos medicininės reikšmės.

"Moksliniame tyrime tiriamųjų skaičius prasideda nuo 10 tūkstančių, o stebėjimo laikotarpis – nuo 10 metų. Dažnai atliekami baziniai medicininiai tyrimai, atliekami dalimis, kurių metu iš viso dalyvauja ir 50 tūkstančių žmonių", – tvirtino gydytojas.

Jis paaiškino, jog hormonas adiponektinas atsako už nutukimą ir reguliuoja, kiek žmogus turės riebalinio audinio. "Tačiau jo koncentracija nepriklauso nuo dietos. Nuo 25 iki 30 proc. jo kiekį nulemia genetika, dar 30 proc. lemia epigenetika, tai yra aplinka, kurioje vaikas auga – jo tėvų ar įtėvių valgymo įpročiai, – kalbėjo endokrinologas. – Buvo atlikti tyrimai su dviem dvyniais, užaugusiais skirtingose šeimose ir net šalyse. Vienas iš jų tapo labai nutukęs, o kitas – liesas, nes jo įtėviai maitinosi teisingai".

Todėl minimą tyrimą konsultantas vadina jokiu būdu ne mokslinu, o populiariuoju.

Kiek reikšmės nutukimui turi organizmo jautrumas insulinui? "Insulinui jautrūs žmonės yra liesi, – aiškino gydytojas. – Insulinas yra hormonas, kuris kaip raktas atidaro gliukozei kelią į ląstelę ir taip ji gauna energijos. Esant atsparumui organizmas turi gaminti daug daugiau insulino, nes jam neužtenka jėgų "atidaryti duris" į ląsteles, ir jos badaudamos pradeda ieškoti energijos kitur – gamina ją iš riebalų, todėl organizmas pradeda juos kaupti. Be to, insulinas yra stiprus anabolinis hormonas, kuris didina riebalų kiekį organizme. Insulino perteklius sukelia labai stiprų alkio jausmą ir žmogus todėl persivalgo".

Gydytojas aiškino, kad C-peptidas yra baltymas – uždegimo rodiklis, arba žymeklis, nurodantis endotelio arba vidinio kraujagyslių sluoksnio uždegimą, lemiantį būsimo infarkto riziką.

Angliavandeniai būna paprasti (gliukozė, fruktozė) arba sudėtingi, susidedantys iš dviejų paprastų (sacharozė), ir labai sudėtingi, sudaryti iš daugelio paprastų molekulių.

vlmedicina.lt

Šaltinis: Neuhouser M, et al "A low-glycemic load diet reduces serum C-reactive protein and modestly increases adiponectin in overweight and obese adults" J Nutr 2012; DOI:10.3945/jn.111.149807.