Svaigulių karuselėje galima netekti galvos

"Reklama, aplinka, šeimos įpročiai formuoja požiūrį į svaiginimąsi. Kai nebuvo reklamos, alkoholikų buvo mažiau. Dabar - pilnos ligoninės, o kai aš 1982 metais atėjau dirbti, nebuvo net specializuotų skyrių, geriančius guldydavo į psichiatrijos ligoninę. Anksčiau ištikti abstinencijos, dėl baltųjų karštinių ar epilepsijos priepuolių kreipdavosi vyrai jau pačiame gražume, 40-50 metų, dabar - nuo 19 metų", - sakė Jūrininkų ligoninės Psichiatrijos departamento Švėkšnoje priklausomybių skyriaus vedėjas Valdemaras Marčiulionis.

NEIEŠKOKIM. "Kai ieškome priežasčių, dėl ko svaiginamės, atrandame ir pasiteisinimų", - sakė psichiatras Valdemaras Marčiulionis.

Paklausėme, kodėl vieni geria kasdien ir daug stiprių gėrimų, ir lieka socialūs, išlaiko būstą, darbą, šeimą, kiti greitai degraduoja.

"Aš tokių nesutinku, nemanau, kad geriantis kiekvieną dieną taip sugeba laikytis, gal dozė mažesnė ir po truputį ją laižo. O jeigu daug geria, nieko negali dirbti, nes intoksikacija alkoholio skaidymosi metu yra vienoda tiek mokytojui, tiek kunigui ar daktarui. Degradavimo amplitudę sunku įvertinti, ir jeigu žmogus meta gerti, nelabai svarbu, kokiame lygmeny jis yra, atsistato socialiniai ryšiai. Jei nėra mąstymo, periferinių nervų pakitimų, socialiniai įgūdžiai atsistato. Absoliučiai degradavusių neįsivaizduoju, jie įpranta taip gyventi", - sakė gydytojas, pateikęs kaip pavyzdį vyrą, kuris ilgus metus gėrė, o šiu metu dirba Švėkšnos ligoninėje.

Pasak gydytojo, moterys nusigeria greičiau, tai faktas, nes jų kitokia nervų sistema, emocijos. Jis sako neklausiąs priežasčių, nelabai rūpi, jos nieko nekeičia - koks skirtumas, ar kad geria todėl, kad saulė šviečia, ar kad mėnulis.

"Bandom neieškoti priežasčių, nes jos yra gėrimo pateisinimas. Žinojimas ir suvokimas, kas su tavimi atsitiko, rodo problemą", - sakė gydytojas. Jis galvoja, kad psichikos sutrikimą nedažnai lydi alkoholizmas, gal šiek tiek depresiją, o epilepsijos priepuoliai atsiranda kaip komplikacija. Balti arkliai nesirodo baltosios karštinės metu, dažniau - velniukai, peliukai, vabalai, gyvatės.

"Deliriumai - tai tokie nenuspėjami dalykai: vienam niekas nesirodo, kitam sutrinka aplinkos suvokimas, netenkama jokios kontrolės - tarsi narkozė. Svaigalai stimuliuoja agresiją, labai dažnai žmonės žudosi, ir žudosi be priežasties, nesuvokia, ką daro, dažniausiai - kai būna pagirios", - sakė pokalbininkas. Jis nemano, kad teisingas požiūris, jog reikia leisti alkoholikui "pasiekti dugną" - laukti, kol žmogus nukris. Ši sąvoka kilo dėl to, kad nemaža dalis pradeda suvokti, kad jie jau pasiekė dugną, kai atsiranda praradimai, netenka darbo, šeimos - iš tikrųjų dugnas yra pati priklausomybė.

"Ji egzistuoja, ir niekada neišnyks, tai yra košmaras. Ir talentingiausi, gražiausi, mylimi prasigeria, ir iš gyvenimo lieka tik kokteilis, tai yra absurdas. Apsisprendžia mesti gerti, kai suvokia, kad toliau taip niekur nekeliaus. O kad būtų koks išskirtinis patologinis potraukis, kuris verstų tai daryti, nepasakyčiau", - sakė gydytojas, priminęs, jog gydymuisi galima rinktis Minesotos, arba 12 žingsnių programą, grupinę terapiją, anoniminių alkoholikų klubą. Jis sakė, jog vaistų nėra, tik pokalbiai, atskleidžiantys priklausomybės esmę ir leidžiantys žmogui pasirinkti.

Kuo skiriasi

Gydytojas V. Marčiulionis sakė, jog iš narkotikų pavojingiausias - metamfetaminas, vedantis į greitą degradaciją. Priklausomi nuo narkotikų asmenys save laiko išskirtiniais, jaučiasi dievaičiais, giriasi charakterio ypatumais, jų manymu, alkoholikai - primityvūs ir tinka tik fiziniam darbui. Iš tiesų jie apgaudinėja patys save.

"Alkoholikas skiriasi nuo narkomano tuo, kad išlieka pakankamai žmogiškas, su emocijomis, narkomanas - ne. Išėjimas į nebūtį nuo narkotikų trunka ilgiau, Dar vienas mitas, kad narkomanai neagresyvūs: kai tik reikia dozės, ir Holivudo žvaigždės vagia, išlieja agresiją. Jie taip pat kenčia nuo abstinencijos su konvulsijomis, kaulų laužymu, - sakė gydytojas. - Narkomanai gyvena savo individualų gyvenimą. Gal ir gerai, kad dėl sekso turi problemų, mažiau prigimdo vaikų", - reziumavo pokalbininkas.

Polinkis paveldimas

"Yra gydytojų, manančių, jog nėra vienos savižudybės priežasties, ir kad alkoholikai retai žudosi. Analizuojant savižudybes neįvertinama priklausomybių problema. Apie 70 procentų savižudžių būna priklausomi nuo alkoholio ir narkotinių medžiagų. Patologiškai priklausomi nuo azartinių lošimų taip pat žudosi, bet jų yra mažiau, o geriančiuosius skaičiuojame šimtais tūkstančių", - sakė Priklausomybių ligų asociacijos vadovas Emilis Subata.

Kas vis dėlto priveda prie savižudybių - gal žmogus dėl poreikio patirti trumpalaikį malonumą ilgai kenčia ir neištveria pats savęs?

"Progresuojant priklausomybei suyra žmogaus gyvenimas, jis darosi izoliuotas, vienišas, praranda ryšius su giminėmis, šeima ir draugais, depresiškas, o kita vertus, vartojant svaigiąsias medžiagas, smegenų veikla ir biologiškai pradeda krikti. Kai svaiginamasi daugelį metų, tikėtina savižudybė. Kartais atsisveikinimo laiške žmogus nurodo kitą priežastį, ne priklausomybę, todėl ji ne visada fiksuojama. Lietuvoje daugiausiai žudosi garbingo amžiaus vyrai, kaimo gyventojai. Negalėjimas sustoti sukelia daugybę sunkumų, žmogus nebemato perspektyvų išbristi iš chaotiškos situacijos. Norėčiau pasakyti, kad pagalba kaimo žmonėms labai sunkiai prieinama Lietuvoje, nėra kompensuojamas abstinencijos ar recidyvų tolimesnis gydymas, tai irgi prisideda prie savižudybių. Šios - nemadingos, nepatrauklios, gėdingas reikalas. Jeigu žudosi, sakoma, kad jis psichiškai nesveikas, o jeigu vartoja narkotikus - pats ir kaltas, nors priklausomybės ligas dažnai lydi depresija ir neurozė", - sakė gydytojas.

Anot E. Subatos, net kai kurie gydytojai psichiatrai nepripažįsta priklausomybės depresijų genezės. O kartais ir depresija veda į priklausomybę. Įdomu tai, jog atlikti rimti tyrimai Danijoje įrodė, jog polinkis į svaigalus yra genetiškai paveldimas. Buvo stebimas likimas įvaikintųjų, kurių tėvai buvo priklausomi nuo alkoholio, ir nors jie augo kitoje, mylinčioje, šeimoje, vis tiek svaiginosi; jie turėjo 4 kartus didesnę riziką susirgti priklausomybe. Čia kaip su cukriniu diabetu: vieni valgo cukrų, pyragaičius, ir nesuserga, taip ir alkoholį geria visi, bet ne visi praranda kontrolę.

"Priežasčių neįmanoma surasti, nes jos tokios sudėtingos: genetika, ankstyvos vaikystės psichologinės traumos, nėščios moters rūkymas, neprivalgymas, - tai nepadeda pritapti visuomenėje", - sakė pokalbininkas. Priklausomo žmogaus socialumą taip pat lemia įvairūs veiksniai - tos pačios genetikos, artimiausios aplinkos. Keliama problema - didžiulė, pasigendu specialistų perspėjimų - problema ignoruojama", - sakė pokalbininkas.

Nutrūkę nuo grandinės

"Greičiausiai žmogus nepajunta tos nuosmūkio pradžios, tiesiog nesusimąsto, kad vis giliau klimpsta į potraukį, taip kompensuodamas kokias nors nerealizuotas savo asmenybės dalis",- sakė Jūrininkų ligoninės Psichiatrijos departamento psichiatrijos skyriaus vedėjas Naugirdas Keblys.

LAISVĖ. "Vis daugėja pramogų pasirinkimas. Žmonės nori greitai pralobti, ir kartais už savo aistrą užmoka gyvenimu", - sakė psichiatras Naugirdas Keblys.

Pagaliau taip įklimpstama, jog atsisakoma šeimos, darbo, įsipareigojimų. Pradedama meluoti, klimpti į skolas, pažeisti įstatymus - dėl nesuvaldomo troškimo lošti. Dėl šių minčių negali susikaupti, viską gali paaukoti, visko atsisakyti, kad tik patirtų proceso jaudulį, išlošimas ne taip svarbu. Šie ritualai tik klampina į desperaciją, žlugdo socialinius santykius ir asmenybę. Azartiški lošėjai pasakoja, kaip jie dar prisimena, jog praleido pėsčiuosius prie šviesoforo, bet visiškai neprisimena, kaip atsidūrė kazino. Gydytojas sako, kad taip elgiasi ribinės asmenybės, kurių polinkis yra persmelkęs visas asmenybės sferas, jie iškelia savo interesus į pirmą vietą. Vėliau potraukis pereina į instinkto lygmenį.

Kai nepavyksta išlošti, nelieka vertybių, žmogaus savijauta visiškai pakrinka, jis gali pradėti kompulsyviai vartoti alkoholį. Reikėtų skirti patologinį lošėjų potraukį nuo potraukio į asocialumą, pasireiškiančio agresyviais veiksmais arba abejingumu kitų gerovei ir jausmams. Tai daugiau priklauso nuo charakterio. Lošimų aistra žmogaus gyvenime yra tik dalis patologinės asmenybės vystymosi. Lošime yra ir mazochizmo, noro dirgintis, tie žmonės galėtų pasiekti ko nors gero gyvenime, tik lengva ranka daug ką praranda, nubraukia pasiekimus, nutraukia saitus su artimaisiais, bendražygiais, ir sutrikdo savo tolimesnį kilimą karjeros laiptais. Susiformuoja charakteris, kai lengvai įgyjama ir lengvai prarandama.

Pasak pokalbininko, jeigu neieškoma pagalbos, problema gali pasiekti tokį mastą, jog žmogus linksta į savižudybę. Atsigręžęs į praeitį nesupranta, kaip jis galėjo tapti toks atgrasus. Visada galima rasti išeitį, bet pirmiausiai suprasti, kad tai yra sutrikimas. Nedidelėmis dozėmis skiriami medikamentai, jie nuima nerimą, įtampą, nemigą.

"Jeigu žmogus nebuvo bandęs lošti ir kartą ar du jam pasisekė, jis neįvertina pasekmių, ir mechanizmas užsiveda. Manau, vertėtų savęs netikrinti, nebandyti, nesusižavėti. Būna romantinių įsivaizdavimų: kitiems nepavyko, o gal man pavyks. Vyrai dažniau prasilošia, jiems tai kaip medžioklė - svarbu išbandyti įvairius potyrius", - sakė gydytojas N. Keblys.

Yra lošimų kontrolės komisija, kuri šiek tiek reguliuoja šiuos procesus, yra priimtas įstatymas, ir priklausomi žmonės gali tam tikrai tarnybai pranešti, kad jų neįleistų į lošimų namus, kad aistra neaugtų geometrine progresija kartu su nuoskaudomis, pykčio priepuoliais ir žlugimo jausmu.

Be saiko ir be orgazmo

"Priklausomybė nuo sekso ir noras mylėtis - skirtingi dalykai. Kai kurie, užsiimdami jaudinančiomis partnerio paieškomis, pabėga nuo vienatvės ir gėdos jausmo, pasitenkina jausdamiesi užkariautojais", - sakė Respublikinės Klaipėdos ligoninės Psichiatrijos departamento psichoterapeutė, supervizorė Jolanta Daiva Baliūnienė.

NEATSIPALAIDUOJA. "Nimfomanės ir satyrai paprastai negali atsipalaiduoti kaip kiti, tad mylisi iki išsekimo", - teigė gydytoja J. D. Baliūnienė.

Pasak gydytojos, sutrikimas vyrams pasireiškia kaip satyriazė, moterims - nimfomanija. Tai gali būti dėl psichikos ligų, dažniausiai būdinga patiriantiems šizofrenijos ar manijos priepuolius, kliedesius, haliucinacijas. Dar noras mylėtis padidėja tuomet, kai žmogus patiria organinį galvos smegenų pažeidimą, kai vystosi augliai, po insulto, sergantys silpnaprotyste. Jie, skirtingai nei sergantys nimfomanija arba satyriaze, pasiekia orgazmą, o jį pasiekus dėl sustiprėjusių hormonų funkcijos atsistato libido, ir vėl labai staiga pakyla noras.

"O nimfomanijos ir satyriazės metu orgazmas paprastai nepasiekiamas, žmonės dažnai mylisi iki išsekimo. Kai kyla patologinis noras mylėtis, nepasirenkama, kur. Moteris gali norėti sueiti su 7-10 partnerių, nesvarbu, ar tai būtų tualeto kabina lėktuve, ar čigonų taboras, vieša vieta. Tokių žmonių nėra daug. Kai kurios moterys genetiškai aistringos. Klaidingai nimfomanėmis vadinamos turinčios Mesalinos kompleksą (pavadinimas kilo iš Romos imperatoriaus Klaudijaus žmonos vardo). Jos turi psichologinių problemų, jaučiasi nesančios pakankamai patrauklios, gali jau paauglystėje stengtis pritraukti kuo daugiau vyrų, ir mylisi, bet nejaučia orgazmo, tai tarsi pasąmonės kerštas: jūs dirbkite, nes jūs mane padarėte nevisavertę. Tų žmonių nepamatysi dažnai gatvėse, nes jie patenka į stacionarus. Šį sutrikimą sutinkame dažniau, jis gydomas psichoterapija, o nimfomanija - vaistais", - sakė gydytoja.