Minime tarptautinę kovos su narkomanija dieną

Pagal Lietuvos Respublikos narkologinės priežiūros įstatymą, narkomanija – psichikos liga, kuria susergama dėl piktnaudžiavimo narkotikais ir kitomis psichiką veikiančiomis medžiagomis, ir asmenims pasireiškia fizinės, psichinės priklausomybės nuo narkotikų ir kitų psichiką veikiančių medžiagų sindromas bei neigiami sveikatos ir socialiniai padariniai.

Europos narkotikų stebėsenos centro (toliau – EMCDDA) 2010 m. metinėje ataskaitoje pažymima, jog narkotikų keliamos visuomenės sveikatos bėdos yra visuotinės: jos trikdo socialinę visuomenės raidą bei skatina korupciją ir organizuotą nusikalstamumą tarptautiniu mastu. Kadangi narkotikų vartojimo padariniai globalūs, pavienės šalys nepajėgios kovoti su šiuo pavojingu reiškiniu. Aiškus problemos supratimas padeda apibrėžti bendrus, tačiau visoms valstybėms tinkamus ir veiksmingus kovos su narkomanija būdus. Vienas jų – narkomanijos prevencija.

Prevencija – procesas, kuriantis sveiką gyvenseną ir elgseną stiprinančias sąlygas, o asmenimis ar sistemoms suteikiantis galimybę įveikti sunkius gyvenimo pokyčius ar iššūkius. Narkotikų vartojimo prevencija skirstoma į kelis lygius: nuo orientuotos į visą visuomenę iki skirtos asmenims, veikiamiems rizikos veiksnių. 1957 m. Lėtinių ligų komisija (Commission on Chronic Illness) pagal visuomenės sveikatos modelį prevenciją suskirstė į pirminę, antrinę ir tretinę. Pirminės prevencijos uždavinys – taikant intervencines priemones apsaugoti asmenį iki pasirodant problemos požymiams (sveikos gyvensenos sampratos diegimas, atsparumo neigiamiems reiškiniams ugdymas dar prieš susiduriant su jais). Antrinės prevencijos uždavinys – nustatyti asmenis, kuriems būdinga padidėjusios rizikos elgsena, konsultuoti ir skatinti juos nutraukti ankstyvą, dar neturintį klinikinės išraiškos ar sveikatos sutrikimų, rizikingą elgesį. Tokiu būdu siekiama išvengti narkomanijos pasekmių.

EMCDDA 2011 m. metinėje ataskaitoje teigiama, kad ypač žalingos sveikatos ir socialinės pasekmės būdingos probleminiams švirkščiamųjų narkotikų vartotojams. Kadangi šių asmenų bendroji sveikatos būklė, socialinė ir ekonominė padėtis gerokai prastesnė, palyginti su visais gyventojais, tai sukelia tokių neigiamų padarinių, kaip traumos ir nelaimingi atsitikimai, psichikos sutrikimai, nedarbas. Dėl švirkščiamųjų narkotikų vartotojų pavojingo elgesio visame pasaulyje susiduriama su ŽIV / AIDS, hepatitų B, C plitimu, narkotikų perdozavimu. Tokių asmenų keliamoms problemoms užkirsti dažniausiai nepakanka pirminės ar antrinės prevencijos ir jiems taikoma tretinė prevencija. Tretinė prevencija – tai gydymas, reabilitacija, žalos mažinimas.

Tretinės prevencijos priemonė žalos mažinimas skirta kovai su švirkščiamųjų narkotikų vartotojų rizikingos elgsenos keliamais padariniais. Viena žalos mažinimo programų sudėtinė dalis yra žemo slenksčio paslaugos (adatų ir švirkštų keitimas, socialinė, psichologinė, teisinė konsultacinė pagalba, informavimas ir švietimas, prezervatyvų dalijimas ir kt.), kuriomis siekiama teigiamų švirkščiamųjų narkotikų vartotojų elgesio pokyčių (saugesnio lytinio elgesio ir švirkštimosi), sustabdyti ar sumažinti narkotikų vartojimą, pagerinti sveikatos būklę, socialinį gyvenimą, skatinti vartotojus kreiptis į sveikatos ir socialinės pagalbos įstaigas.

Teikiant prevencines žemo slenksčio paslaugas, Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centro visuomenės sveikatos specialistai siūlo ypatingą dėmesį skirti ŽIV / AIDS, hepatitų B ir C profilaktikai bei narkotikų perdozavimui.

ŽIV / AIDS, hepatitai B, C – infekcinės ligos, kurių pasekmės vienos sunkiausių žmonių sveikatai. Šiomis infekcijomis švirkščiamųjų narkotikų vartotojai dažniausiai užsikrečia per nesaugius lytinius santykius ar (ir) švirkšdamiesi narkotikus. Siekiant vykdyti ŽIV / AIDS, hepatitų B, C, kitų infekcijų profilaktiką, visų pirma būtina žinoti tikslią informaciją apie narkotikų vartotojus, analizuoti statistinius duomenis ir taikyti veiksmingus narkomanijos prevencijos būdus.

ES šalių duomenimis, bendras naujų ŽIV / AIDS atvejų skaičius tarp švirkščiamųjų narkotikų vartotojų mažėja (2007 m. – 3,7 atvejo iš 1 mln. gyventojų, 2008 m. – 2,6 atvejo, 2009 m. – 2,85), visgi naujų ŽIV atvejų skaičius vis dar didelis Latvijoje (44 atvejai 1 mln. žmonių), Estijoje (27), Portugalijoje (20,7), Lietuvoje (12,5). Lietuvoje mažiau ŽIV apsikrėtusiųjų nei Latvijoje ar Estijoje: 1 mln. gyventojų tenka 535 infekuotieji ŽIV, Latvijoje – 2172, Estijoje – 5777. Palyginus 2010 m. duomenis, infekuotųjų ŽIV, esančių įkalinimo įstaigose, daugiausia yra Lietuvoje – 22,32 proc. Estijoje šis skaičius – 6,34 proc., Latvijoje – 9,76 proc. Pateikti statistiniai duomenys nedžiugina ir pranašauja artėjantį ŽIV protrūkį Lietuvos kalėjimuose. Akivaizdu, kad neteikiant žemo slenksčio paslaugų kalėjimuose, infekuotieji ŽIV / AIDS taps ir visos visuomenės problema.

Hepatitas B dažniausiai plinta lytiniu keliu, tačiau gali būti užsikrečiama ir per kraują. Hepatitu C dažniausiai užsikrečiama per kraują. Švirkščiamųjų narkotikų vartotojai dažnai užsikrečia abiem šios infekcijos rūšimis. 2007–2008 m. tyrimų duomenimis, 12–85 proc. ES švirkščiamųjų narkotikų vartotojų nustatytas hepatitas C, o hepatitas B – 40 proc. Toks infekcijų paplitimo lygis taipogi kelia rimtą grėsmę visuomenės sveikatai.

Taigi, kovojant su narkomanija tarptautiniu mastu, ypatingą dėmesį reikia skirti ŽIV / AIDS, hepatito B ir C prevencijai tarp švirkščiamųjų narkotikų vartotojų.

Narkotikų perdozavimas – dažna jaunų žmonių, vartojančių narkotikus, mirties priežastis. Didžiausia rizika kyla tiems asmenims, kurie narkotikus vartoja švirkščiamuoju būdu. EMCDDA 2011 m. metinėje ataskaitoje pažymima, kad ES pagrindinė mirties tarp šių asmenų priežastis yra narkotikų perdozavimas ir tai sudaro 50–60 proc. mirties atvejų tarp narkotikų vartotojų. Nuo narkotikų perdozavimo dažniausiai miršta vyrai (81 proc.). Prevencijos nuo narkotikų perdozavimo vykdymas – žalos mažinimo programų sudėtinis komponentas – gali būti dar naudingesnis, jei būtų nuosekliai taikomas ir įgyvendinamas kartu su kitomis prevencinėmis priemonėmis.

Narkomanija – lėtinė liga, todėl visos tarptautiniu mastu vykdomos prevencinės priemonės turi būti tęstinės ir pritaikytos tikslinei grupei. Kokia bus tolesnė kovos su narkomanija eiga, iš dalies priklausys ir nuo kiekvienos šalies indėlio į švirkščiamųjų narkotikų vartotojams skirto mokymo kokybės bei vėlesnės šių asmenų elgsenos.

Prevencija yra ES kovos su narkotikais politikos dalis. Taikant prevencines priemones ES mastu:

• Būtų sutelkiamas dėmesys į artimesnį kontaktų su švirkščiamųjų narkotikų vartotojais užmezgimą ir palaikymą, nuolat vertinami šios socialinės grupės poreikiai, gerėtų duomenų apie narkomanijos problemą rinkimas valstybiniu mastu bei skatinamas glaudesnis bendradarbiavimas tarp šalių, keičiantis gerąja patirtimi.

• Palaipsniui mažėtų grėsmė visuomenės sveikatai (dėl švirkščiamųjų narkotikų vartotojų saugesnio elgesio įpročių formavimosi ir įtvirtinimo būtų užkertamas kelias infekcinių ligų plitimui, išsaugota ir apsaugota švirkščiamųjų narkotikų vartotojų ir jų partnerių sveikata, švirkščiamųjų narkotikų vartotojai laiku pasinaudotų tokiomis sveikatos priežiūros paslaugomis kaip ankstyvoji ligų diagnostika, gydymas, reabilitacija).

• Mažėtų socialinė įtampa visuomenėje dėl švirkščiamųjų narkotikų vartotojų praktikuojamo saugesnio elgesio, pvz., aplinkoje nesimėtytų panaudotų adatų, švirkštų ir pan.

• Palaipsniui būtų patiriama ekonominė-socialinė nauda tarpvalstybiniu mastu (teigiami švirkščiamųjų narkotikų vartotojų elgesio pokyčiai skatintų mažinti kaštus sveikatos, socialinei apsaugai; mažėtų narkotikų vartotojų keliamų teisėtvarkos pažeidimų ir didėtų visuomenės saugumas).

Straipsnį parengė Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centro Neinfekcinių ligų profilaktikos skyriaus visuomenės sveikatos administratorė Jūratė Kriaučiūnienė