Medikai: "Visuomenę reikia supurtyti"

Re­gi­nos ir jos vy­ro Vy­tau­to san­ty­kiai už­si­mez­gė pir­ma­me me­di­ci­nos stu­di­jų kur­se ir tę­sia­si jau 37 me­tus. Me­di­kų šei­ma at­vi­rai pa­sa­ko­ja apie tai, ką jiems ten­ka iš­gy­ven­ti dir­bant li­go­ni­nė­je, su ko­kiais ste­reo­ti­pais su­si­du­ria me­di­kų šei­mos ir kur sly­pi mir­ties tra­giz­mas.

Sun­kios akis­ta­tos

Re­gi­na užau­go Šiau­liuo­se. Įs­to­ju­si į Kau­no me­di­ci­nos ins­ti­tu­tą su­ti­ko sa­vo gy­ve­ni­mo vy­rą vien­me­tį Vy­tau­tą. Bai­gę moks­lus jau­nuo­liai per­si­kraus­tė gy­ven­ti ir dirb­ti į pa­jū­rį.

Vy­tau­tas jau tris­de­šimt me­tų dir­ba pa­to­lo­gu-ana­to­mu. Jo mi­si­ja yra at­li­kus skro­di­mą nu­sta­ty­ti žmo­gaus mir­ties prie­žas­tį, žmo­na Re­gi­na – ly­giai tiek pat me­tų, to­je pa­čio­je gy­dy­mo įstai­go­je rū­pi­na­si ma­žai­siais pa­cien­tais. Ji yra vai­kų gy­dy­to­ja.

Vy­tau­tas ma­no, kad net po il­gų dar­bo me­tų neį­ma­no­ma at­si­kra­ty­ti vi­di­nės įtam­pos, ku­rią su­ke­lia li­go­ni­nės ap­lin­ka.

Be­ga­li­nis sku­bė­ji­mas ir nuo­la­ti­nė akis­ta­ta su mir­ti­mi įspau­džia skaus­min­gą ženk­lą są­mo­nė­je. Sun­kiau­sias iš­ban­dy­mas yra grį­žus į šei­mos na­mus, šal­tas li­go­ni­nes sie­nas ir pa­tir­tus iš­gy­ve­ni­mus pa­lik­ti už du­rų slenks­čio. Vy­tau­to ma­ny­mu, at­si­ri­bo­ti ne vi­sa­da pa­vyks­ta ir šla­ke­lis su­mi­ši­mo tru­pu­tį pri­ge­si­na šei­mos ži­di­nį.

„Li­go­ni­nė­je kar­tu su sa­ni­ta­ru mi­ni­ma­liai pra­lei­džia­me bent de­vy­nias va­lan­das. Kas­dien, tie­sio­gi­ne tų žo­džių pra­sme, ten­ka pirš­tų ga­liu­kais pri­si­lies­ti prie mir­ties. Vie­nin­te­lis da­ly­kas, ko ne­be­da­rau, yra tai, kad nu­sto­jau plau­ti ran­kas dvi­de­šimt kar­tų per die­ną, taip tar­si ma­ny­da­mas, kad ga­liu nu­si­plau­ti nei­gia­mas emo­ci­jas, ku­rias iš dar­bo par­ne­šu na­mo“.

Bal­tas me­di­ko cha­la­tas, bet ne gy­ve­ni­mas

„Abu il­si­mės tik sek­ma­die­niais. Kaip ir vi­si žmo­nės grįž­ta­me pa­var­gę, suir­zę, ap­sun­kę nuo pa­tir­tų emo­ci­jų, ta­čiau lai­ko­mės sa­vo su­si­ta­ri­mo: jei ne­tu­ri pa­sa­ky­ti apie dar­bą nie­ko ge­ro, ne­sa­kyk. Jei ne­tu­ri­me no­ro pa­sa­ky­ti vie­nas ki­tam kaž­ko gra­žaus ir pa­guo­džiamo – ge­riau ty­lė­ki­me“, – sa­kė Re­gi­na.

„Bū­na, pra­ran­da­me kal­bos do­va­ną ke­le­tui die­nų, ta­čiau esa­me už­tik­rin­ti, kad neį­žei­si­me vie­nas ki­to, ne­ro­dy­sime sa­vo prin­ci­pų ir ne­verkš­len­si­me vie­nas ki­tam ant pe­ties, vien to­dėl, kad abu ma­to­me dau­gy­bę ken­čian­čių žmo­nių“, – ant­ri­no žmo­nai Vy­tau­tas.

Po­ra ma­no, jog vai­din­ti, kad jų gy­ve­ni­mas yra toks pa­ts švie­sus kaip gy­dy­to­jo cha­la­tas, yra ab­sur­das.

„Esa­me žmo­nės, to­dėl na­tū­ra­lu, kad mus val­do emo­ci­jos, ta­čiau rei­kia tvar­dy­tis, nes ki­taip pa­tys sau iš­si­ka­si­me duo­bę. Svar­bu ne­pa­mirš­ti, kad iš šim­to pro­cen­tų pro­ble­mų, aš­tuo­nias­de­šimt pro­cen­tų yra net ne pro­ble­mos, o li­ku­sie­ji dvi­de­šimt pro­cen­tų – tos bė­dos, ku­rios iš­si­spren­džia pa­čios“, – da­li­jo­si pa­tir­ti­mi me­di­kai.

Ga­jūs ste­reo­ti­pai

Vy­tau­tas ir Re­gi­na nu­ken­čia nuo apie me­di­kų šei­mas su­kur­tų ste­reo­ti­pų. Bai­gus stu­di­jas ir lau­kiant pir­ma­gi­mio po­rai te­ko ne kar­tą gir­dė­ti užuo­jau­tą dar ne­gi­mu­siam vai­kui: varg­še­lis, tu­rės neu­ro­tiš­kus per­fek­cio­nis­tus tė­vus, ku­rie tik ap­sun­kins vai­kys­tę.

„Kai­my­nai, bro­liai ir se­se­rys, ku­rie ne­su­vo­kia mū­sų dar­bo spe­ci­fi­kos, daž­nai juok­da­vo­si iš to, kad mū­sų vai­kas per­si­rgs vi­so pa­sau­lio li­go­mis“,– pri­si­mi­nė Vy­tau­tas.

Re­gi­na pa­sa­ko­ja, kad gi­mus sū­nui bu­vo be ga­lo sun­ku: „Įgi­ję spe­cia­li­za­ci­jas mes dir­bo­me be pro­to daug, ne­bu­vo lai­ko sė­dė­ti die­ną nak­tį prie sū­naus ieš­kant ne­ga­la­vi­mų ir ku­riant nau­jas li­gas“.

„Pas mo­čiu­tes ne­ve­ši – abi ser­ga, bro­liai ir se­se­rys iš­lė­kę į už­sie­nį, o pa­tys pra­dė­jo­me dirb­ti nau­jo­je vie­to­je, pir­kom būs­tą, pi­ni­gų auk­lei ne­tu­rė­jo­me“, – pa­sa­ko­ja me­di­kė.

„Kar­tais net ne­ži­no­jo­me, ku­riam iš mū­sų ge­riau kar­tu ves­tis sū­nų. Ma­no ka­bi­ne­tas pil­nas iš per­dė­to rū­pes­čio mirš­tan­čių ma­mų, Vy­tau­to mor­ge – mi­ru­sių­jų ka­ra­lys­tė“, – pri­si­me­na Re­gi­na.

Vis dėl­to iki še­še­rių me­tų sū­nų ves­da­vo­si kar­tu į dar­bą. Pu­sę die­nos vai­kas pra­si­dė­da­vo sa­ni­ta­rui ant ke­lių, ki­tą pu­sę pra­vaikš­čio­da­vo li­go­ni­nė­je, skai­čiuo­da­mas laip­tus, švirkš­tus ir li­go­nius.

Re­gi­na pa­sa­ko­jo, kad iki pat 16 me­tų sū­nus sa­vo no­ru daž­nai lan­ky­da­vo­si jų dar­be. Pas­ku­ti­niuo­sius dve­jus me­tus iki pil­na­me­tys­tės net rei­kė­da­vo jį iš­krapš­tyti iš li­go­ni­nės. Ma­ty­da­mas, kaip dir­ba tė­vai, nu­spren­dė ruoš­tis me­di­ci­nos stu­di­joms.

Gy­vy­bės lai­ki­nu­mas

Per die­ną Vy­tau­tui ten­ka at­lik­ti ma­žiau­siai ke­tu­ris skro­di­mus ir iš­sa­mias ana­li­zes.

„Sken­duo­liai, sa­vi­žu­džiai, eismo įvy­kiuo­se stip­riai su­ža­lo­ti žmo­nės, ku­riuos sun­kiai at­pa­žįs­ta pa­tys ar­ti­mie­ji – ne­ga­li ne­pa­lik­ti pėd­sa­ko. Pra­dė­jęs dirb­ti net ne­no­rė­da­mas įsi­min­da­vau vi­sų at­vež­tų­jų į mor­gą vei­dų bruo­žus“, – pa­sa­ko­jo pa­to­lo­gas.

Daž­niau­siai ki­ti su mir­ti­mi su­si­du­ria tik ne­te­kę ar­ti­mo žmo­gaus.

„Pa­bai­ga yra tik pa­bai­ga. Mi­rus žmo­gui, nė­ra jo­kios ma­gi­jos, tik yran­čio kū­no kva­pas, lai­do­ji­mo rū­pes­čiai ir ne­nu­mal­do­mas skaus­mas“,– ra­miu to­nu iš­ta­rė Vy­tau­tas.

Me­di­kai, gy­ven­da­mi ne­va krikš­čio­niš­ko­je, bend­ruo­me­nė­je daž­nai gir­di, kad mi­ru­sy­sis išeis į ge­res­nį pa­sau­lį, ku­ria­me už ge­rus dar­bus jam vis­kas bus at­ly­gin­ta, ta­čiau rea­ly­bė yra pa­pras­ta – ka­po duo­bė.

„Kar­tais taip ir no­ri­si pa­bū­ti tais be­šir­džiais, ku­rie ati­temp­tų žmo­nes į li­go­ni­nę, pa­ro­dy­tų mi­ru­siuo­sius, ku­rių kū­nai yra tra­giš­kai su­dar­ky­ti“,– sa­kė Re­gi­na.

Bran­di po­ra ma­no, kad vi­suo­me­nę rei­kia su­pur­ty­ti. Pri­min­ti, kad rei­kia mei­lę ro­dy­ti ne per­kant bran­giau­sius vai­ni­kus ir sta­tant pra­ban­gius pa­mink­lus ka­pi­nė­se, o pa­do­va­no­jant gy­va­jam po gė­lės žie­dą kas­dien.

„Jei vie­nas ki­tam skir­tu­me bent treč­da­lį dė­me­sio, ku­rį ski­riame my­li­mam žmo­gui šar­vo­ji­mo sa­lė­je, iš­mok­tu­mė­me į mir­tį rea­guo­ti kaip į neiš­ven­gia­my­bę, o ne kaip į sa­vęs gai­les­čio iš­raiš­ką dėl to, kad ar­ti­mie­siems ne­sky­rė­me pa­kan­ka­mai dė­me­sio“, – sam­pro­tau­ja ana­to­mas.

Vy­ras pa­sa­ko­jo, kad il­gai­niui į žmo­gaus kū­ną imi žiū­rė­ti kaip į itin ver­tin­gą bei tra­pią va­zą, ku­ri bet ku­riuo mo­men­tu ga­li su­duž­ti ar bū­ti su­dau­žy­ta ki­tų ir bū­tent dirb­da­mas dar­bą, kur prieš akis gy­ve­ni­mas bai­gia­si, iš vi­sų jė­gų sten­gie­si kib­tis į jį pa­ts.

„Pa­ti šei­mos są­vo­ka yra gy­vy­bė, ku­ria rei­kia rū­pin­tis. Tik skir­da­mi pa­kan­ka­mai dė­me­sio tuo me­tu, kol ji yra – iš­veng­si­me ne­pla­nuo­tos san­ty­kių mir­ties“, – to­kią diag­no­zę kons­ta­tuo­ja Vy­tau­tas ir Re­gi­na.