Lietuvai mirtinai trūksta donorų

Projekte nurodoma, kad asmenys sutikimus, jog jų audiniai, ląstelės, organai po mirties būtų panaudoti transplantacijai, galėtų išreikšti ne tik asmens sveikatos priežiūros įstaigoje, bet ir tiesiogiai internetu prisijungę per „e.valdžia“ sistemą.

Taip pat būtų pakeista mirusiojo artimųjų atsiklausimo tvarka. Siūloma, kad pirmiausia būtų teiraujamasi sutuoktinio, paskui pilnamečių vaikų (įvaikių), tėvų (įtėvių), brolių (seserų). Šiuo metu pirmumo tvarka yra tokia: sutuoktinis, tėvai (globėjai, įtėviai), pilnamečiai vaikai (įvaikiai), broliai (seserys).

Taip pat būtų aiškiai apibrėžtos visų žmogaus audinių, ląstelių, organų donorystės ir transplantacijos procese dalyvaujančių institucijų kompetencijos.

Rugpjūčio 31 dienos duomenimis, Lietuvoje inksto transplantacijos eilėje laukė 213 žmonių, kasos ir inksto komplekso – 23, širdies – 22, plaučių – 4, širdies ir plaučių komplekso – 4, kepenų – 52, ragenos – 168.

Nacionalinio transplantacijos biuro direktorė Asta Kubilienė interviu „Respublikai“ sakė nežinanti šalies, kur donorų netrūktų. „Tokių tikriausiai nėra. Visose šalyse, tarp jų ir Lietuvoje, recipientų, tai yra žmonių, laukiančių organų persodinimo, skaičius visada yra didesnis negu donorinių organų. Ir tai yra visai suprantama: transplantacija yra toli pažengusi, persodinami organai ir vyresnio amžiaus žmonėms, ir turintiems šalutinių ligų. Be to, gyvenimas darosi saugesnis, todėl donorinių organų mažėja, nes mažiau donorų miršta“, – sakė A. Kubilienė.

Pasak jos, šiuo metu organų laukia apie 320 recipientų. Tačiau aktyviame sąraše žmonių, kuriems šiandien būtų galima atlikti transplantaciją, yra apie 220, nes maždaug 100 pacientų, laukiančių transplantacijos, šiuo metu turi ir kitą patologiją - ar karščiuoja, ar kraujuoja skrandis. Todėl net ir atsiradus organui, šiuo metu jo nebūtų galima persodinti.

„Jei kalbėsime apie donorų skaičių, tai jų per metus Lietuvoje būna apie 30 – 40. Lietuvoje donorai yra dviejų rūšių – po smegenų mirties ir gyvi donorai. Gyvi donorai gali paaukoti savo inkstą arba dalį kepenų. Kitose šalyse yra ir trečia rūšis – neplakančios širdies donorai.

Tačiau nereiškia, kad visi, pareiškę valią po mirties tapti donorais, jais ir taps. Sprendimas, galima paimti organus, ar ne, būna tik po mirties. Juk visiškai neaišku, kokios bus mirties aplinkybės, ar žmogus neturės kokių nors komplikacijų, kokia bus mirties priežastis. Tad jei turi donoro kortelę, dar nereiškia, kad po mirties bus paaukoti tavo organai. Jei mirsi 100 metų ar nuo onkologinės ligos, nevaldomų infekcijų - organai netiks“, – „Respublikai“ sakė A. Kubilienė.

Lietuvoje donoro kortelę turi apie 16 tūkstančių žmonių. Tačiau jei žmogus neturi donoro kortelės, jo organai taip pat gali po mirties būti panaudoti. Tai sprendžia artimieji. Tačiau maždaug trečdaliu atvejų artimieji prieštarauja. Pagrindinė priežastis – jie nežino priešmirtinės mirusiojo valios. Kita priežastis – žmonės netiki, kad jis yra miręs, nes yra prijungtas prie dirbtinės kraujotakos, kvėpavimo, širdis plaka ir sunku patikėti, kad smegenys yra mirusios. Be to, žmones po naujienos apie mirtį paprastai ištinka šokas ir išaiškinti jiems, kas vyksta, paprašyti leisti paaukoti artimojo organus yra labai sudėtingas darbas.

Į klausimą, kodėl tiek palyginti mažai žmonių turi donorų korteles - ar jie bijo, kad bus specialiai numarinami dėl organų, ar tingi laukti eilėse poliklinikose, kad korteles įsigytų?, A. Kubilienė atsakė, kad taip yra dėl nepasitikėjimo medikais. Donorų skaičius staiga sumažėjo, kai Seime prasidėjo diskusijos dėl eutanazijos įteisinimo. Bet kokie negatyvūs dalykai medicinoje mažina donorystę. Visose šalyse buvo ir bus žmonių, nesutinkančių su donoryste. Žmonėms bandoma aiškinti, kad tai yra svarbus dalykas, kad kiekvienas iš mūsų gali būti ne tik donoru, bet ir recipientu. O jų eilė yra kur kas didesnė. Tiesa, donoro kortelę turintys recipientai už jos neturinčius eilėje laukiant organo aukščiau nestatomi.

Pasak A. Kubilienės, pirmiausiai yra aukojami inkstai, bet jų daugiausiai ir reikia. Tačiau dauguma žmonių sutinka, kad po mirties būtų naudojami visi jų organai. „Mes donoriniais organais keičiamės ir su užsienio valstybėmis, todėl tikrai nė vienas paaukotas organas nėra užkasamas. Jei būna itin skubus atvejis, Transplantacijos biuras kreipiasi į atitinkamas organizacijas užsienio šalyse, prašydamas skubiai padėti“, – dienraščiui sakė A. Kubilienė.