Lietuva vėžio gydymui skiria mažiausiai pinigų iš visų ES valstybių

Skirtingos šalys šį klausimą sprendžia skirtingai. Statistika rodo, Lietuva vėžio gydymui išleidžia mažiausiai pinigų - gerokai mažiau už savo kaimynus bei kitas buvusias socialistines šalis, rašo Delfi.lt.

Daugiausiai pinigų vėžio gydymui skiria vokiečiai, graikai ir olandai

Neseniai vykusiame Europos onkologų kongrese buvo pristatyta studija, rodanti, kiek skirtingos ES šalys išleidžiama vėžio gydymui. Studijos, kurią pristatė Oksfordo universiteto atstovas dr. Ramonas Luengo-Fernandezas, duomenimis, vėžio gydymas ES kasmet kainuoja apie 124 mlrd. eurų. Į šią sumą įeina pirminės sveikatos priežiūros bei ligoninės paslaugų kaštai, vaistų kaina bei kitos su liga susijusios išlaidos, pavyzdžiui, nedarbingumo kompensavimas, ir pan. Duomenys buvo rinkti iš Pasaulio sveikatos organizacijos, kitų tarptautinių organizacijų bei šalių pateikiamos statistikos.

Paskaičiuota, kad brangiausiai vienam asmeniui kainuoja krūties vėžio gydymas - iš viso tam išleidžiama apie 6 mlrd. eurų per metus. Tai sudaro 13 proc. visų su vėžio gydymu susijusių išlaidų. Tačiau didžiausią finansinę naštą visgi užkrauna plaučių vėžys. Su juo susijusios išlaidos sudaro 19 mlrd. eurų, iš kurių 10 mlrd. eurų išleidžiama dėl didelio pacientų priešlaikinio mirtingumo.

Iš 32 ES valstybių mažiausiai vėžio gydymui skiriama Lietuvoje (7 444 eurai vienam ligos atvejui), daugiausiai - Vokietijoje ( apie 28 tūkst. eurų vienam atvejui, arba 165 eurai kiekvienam šalies piliečiui). Palyginimui, Didžioji Britanija vienam vėžio gydymo atvejui kasmet išleidžia per 17 tūkst. eurų, po Vokietijos einanti Graikija - 27,5 tūkst., Liuksemburgas - 26,8 tūkst., Lenkija - 20 tūkst., Estija - 19 tūkst., Bulgarija - 15 tūkst., Vengrija - 13,9 tūkst., Latvija - 12 tūkst., Danija - 12 tūkst., Portugalija - 8,5 tūkst. eurų, ES vidurkis - 19,6 tūkst. eurų.

Kita studija parodė, kad žmonės, kurie prižiūri vėžiu sergančius giminaičius, patys skundžiasi psichine ir fizine sveikata - jie 50 proc. dažniau serga depresija, daugiau nei du kartus dažniau kenčia nuo nerimo, nemigos, migrenos, galvos skausmų ar virškinimo sistemos problemų. Visas šias ligas gydyti valstybei vėlgi kainuoja.

Vilniaus universiteto Onkologijos instituto direktorius prof. habil. dr Konstantinas Povilas Valuckas sutiko, kad vėžio gydymui išleidžiama suma susijusi su ekonominiu šalies lygiu, tačiau, jo manymu, svarbus ir politikų požiūris į ligą.

„Onkologija pas mus nėra sveikatos apsaugos sistemos prioritetas. Nors kai kurie politikai ir bando tai garsiai deklaruoti, nežinau nė vienos įstaigos, kuriai šiems metams būtų nubraukti 4 mln. litų už jau suteiktas paslaugas. Tai rodo aiškų požiūrį į šią sritį ir onkologinėmis ligomis sergančius pacientus. Šiandien žmogui nuo diagnozės nustatymo gydymo pas mus tenka laukti vidutiniškai 3-4 savaites ar ilgiau. Aišku, žmogus nerimauja, todėl, nepakliuvęs į specializuotą įstaigą, pagalbos ieško bet kur, kur gauna nepilnavertį ar ne tos krypties gydymą, o tai sukuria naujų problemų. Taip neturėtų būti. Buvo laikai, kai bausdavo gydytojus, jei pacientas daugiau nei 10 dienų negaudavo gydymo.

Iš tiesų, vėžio gydymas šiandien labai brangus. Ir kuo vėliau jis nustatomas - tuo brangesnis. Brangūs tiek vaistai, tiek įranga, jos priežiūra, remontas, kurio kaštai - pačios įstaigos reikalas, tiek skirtingų gydymo metodų kombinacijos. Mes niekada nepasivysime išsivysčiusių šalių, kurios į šią sritį investuoja didžiulius pinigus", - Delfi.lt sakė pašnekovas.

Anot mediko, šiandien gydant vėžį pritaikomi naujausi tyrimai bei molekulinės biologijos pasiekimai, kurių dėka gydymas parenkamas individualiai kiekvienam pacientui. Žinoma, ir šiuo atveju ne visada pavyksta gauti gerą rezultatą, tačiau gydymo veiksmingumo procentą labai padidina. Tačiau norint gauti gerų rezultatų būtina, kad šios naujovės medikams būtų prieinamos.

K. P. Valucko teigimu, Lietuvoje trūksta onkologinių ligų gydymo koordinavimo. Kitose šalyse šią funkciją atlieka Nacionalinis vėžio institutas. „Šiuo metu paciento sekimas paliktas šeimos gydytojui, tačiau jis net onkologijos mokymo programose nebedalyvauja. Tad ką jis žino? Tuo tarpu onkologinis susirgimas - ne ta liga, kurią būtų galima gydyti bet kaip", - sakė medikas.

Lietuvoje vykdomos vėžio profilaktinės programos, jo manymu, taip pat praktiškai paliktos savieigai. Jų vieningos kontrolės nėra. „Profilaktines programas kontroliuoja Valstybinė ligonių kasa, bet vargu ar tai galima pavadinti kontrole, kadangi ligonių kasų tikslas - išleisti kuo mažiau pinigų. Tai ar jos suinteresuotos gydymu? O tikslas turėtų būti visiškai kitas - kuo anksčiau išaiškinti onkologinį susirgimą, kad būtų galima tikėtis kuo geresnių gydymo rezultatų. Reikia diagnozuoti ikivėžines ligas ir iš karto pradėti gydyti. O kai valstybei rūpi tik pinigai, o žmogus - nelabai, tai ir turime tokią situaciją, kad kovodamas už žmogų, aš kovoju su valstybe", - sakė K. P. Valuckas.

Pavyzdžiui, krūties vėžio profilaktinė programa tik tada efektyvi, jei apima apie 80 proc. moterų. Lietuvoje vykdomos programos apima vos 30 proc., o tai reiškia, kad rezultatas nepasiekiamas ir valstybės pinigai „metami į balą". Pašnekovas apgailestavo, kad Lietuvos politikams nė motais, kad mūsų šalyje nuo 2010 m. neveikia Nacionalinė vėžio kontrolės programa, kuri privaloma visoms ES šalims. „Programoje numatoma, kaip kuo anksčiau išaiškinti vėžiu sergančius pacientus, kad būtų galima juos veiksmingiau ir pigiau pagydyti. Panašu, Lietuvai tai nereikalinga", - svarstė K. P. Valuckas.

Anot mediko, ekonominės krizės akivaizdoje politikai turi tik vieną tikslą - kaip gydymui išleisti kuo mažiau pinigų. Todėl laikomasi požiūrio, kad negalima skirti 50 ar 100 tūkst. litų onkologinio ligonio gydymui, nes jis vis tiek numirs. Tuo tarpu onkologai turi pavyzdžių, kai išgydomas ketvirtos stadijos vėžys, kai, regis, nebūna jokių šansų.