Kad sužalotas žmogus neliktų "be veido"

Pasaulyje jau atliekamos mikrochirurginės veido persodinimo operacijos, kurių metu mirusio donoro veidas perkeliamas gyvam recipientui. Su oda persodinamos ir kraujagyslės, venos bei arterijos, su oda kartu "keliauja" veido raumenys ir net kai kurie kaulai. Siekiama, jog veidas neliktų kaukė ir žmogus galėtų judinti naują veido odą, raumenis, juoktis ir verkti, mimika perteikti jausmus. Tačiau iškyla daugybė problemų, nes mūsų organizmas itin sunkiai savinasi svetimos odos baltymus.

Žmogaus oda atlieka daugybę funkcijų, kurias persodinant į kitą vietą reikia išsaugoti arba atgaivinti. Oda apsaugo kūną nuo išorinių dirgiklių, traumų ir įvairių mikroorganizmų patekimo į organizmą, šalina toksinus ir vandens perteklių, reguliuoja temperatūrą. Oda labai jautri, nes jos paviršiuje labai daug nervinių galūnių.

"Kad būtų galima naudoti donoro, tai yra mirusio žmogaus odą, turi būti odos bankas, o Lietuvoje realiai veikiančio jo nėra. Manau, Lietuvoje persodinti veido greitai dar niekas nesiims, nes tai ne tik labai brangu, reikia "superinio" pasiruošimo ir komandos, kad joje kiekvienas būtų geriausias savo srities specialistas. Lietuva per maža, kad būtų poreikis daryti tokias operacijas", - sakė gydytojas V. Jankūnas.

Defektai

"Veido rekonstrukcijos operacijos labai retos, bet po didžiosios dalies avarijų, buitinių sužalojimų ir kitų nelaimingų įvykių lieka defektai, daugiausia - estetiniai, o ne funkciniai. Reikalinga randų, vokų plastika, nes akis neužsimerkia, ausų plastika, nervo rekonstrukcija, kad veidas liktų judrus ir juslus", - sakė specialistas.

Funkcinių sutrikimų būna ne tik po traumų, bet ir po onkologinių ligų: kai navikas pašalinamas su peraugusiais audiniais. Pavyzdžiui, žmogui po operacijos nėra ne tik dalies žando, bet ir dalies žandikaulio. Todėl operuojant kartu su plastikos rekonstrukcijos chirurgais turi dirbti veido žandikaulių chirurgai, trūkstant nosies - nosies, ausų, gerklės specialistai.

"Iš kurios nors donorinės vietos, priklausomai nuo defekto, imamas odos, poodžio, minkštųjų audinių lopas kartu su kaulu, - jis persodinamas ant mikrokraujagyslinės kojytės, prijungiant jo kraujotaką naujoje vietoje", - sakė gydytojas.

Jis pasidžiaugė, jog po kelių savaičių Respublikinėje Klaipėdos ligoninėje pradėsiantys dirbti veido žandikaulių chirurgai praplės tokių operacijų galimybes.

Sutrikimai

"Atėjęs žmogus pirmiausia nori atkurti funkciją, nes neišsižioja, negali pasukti kaklo, arba randai pritraukia kaklą vos ne prie pat krūtinės, ausis "užaugusi". Natūralu, kad atkūrus funkciją žmogui rūpi estetiniai dalykai. Rekonstrukcinėms operacijoms jungtinės įvairių specialistų brigados ir reikalingos tam, kad antrosios, estetinės, operacijos nebereikėtų. Jeigu persodintos odos organizmas neatmetė pirmąjį mėnesį, prigijo transplantantas, vaskuliarizavosi arba į jį įaugo kraujagyslės, negirdėjau, kad vėliau iškiltų kokių atmetimo reiškinių", - sakė pokalbininkas.

Ne taip retai į plastikos ir rekonstrukcijos chirurgą kreipiasi nukentėjusieji po nudegimo, kai susidaro randai, ribojantys galimybę išsižioti, įkišti į burną arbatinį šaukštelį.

Kita jautri sritis yra akys: dėl vokų surandėjimo žmogus negali užsimerkti, o akis negali būti atsimerkusi, nes džiūsta. Tuomet atliekama vokų persodinimo operacija. Donorinė vieta gali būti tik to paties žmogaus, tada ir randėja mažiau, ir gyja geriau, atitinka odos atspalvis. Dažniausiai donorinis lopas imamas iš mažiausiai matomų vietų: iš kirkšnies, žąsto.

Aišku, visas funkcijas, pavyzdžiui, tokią kaip prakaitavimas, persodinta oda kažin ar vykdys. Mus daugiau domina ne šios funkcijos, bet odos minkštumas, elastingumas, kuris leistų užsimerkti akiai, išsižioti burnai, pasukti kaklą", - sakė gydytojas.

"Gydžiau žmogų, kuris norėjo nusižudyti, įrėmęs pirotechniką sau į kaklą - nenusišovė, grėsmės gyvybei nė nebuvo. Bet buvo smarkiai išplėšti veido minkštieji audiniai, daugybė parako ir pirotechnikos sudedamųjų dalių įsiskverbė į odą, žmogus susibjaurojo ne tik veido kontūrus, bet ir spalvą, lygumą.

Dažniau kreipiasi po nudegimų. Kiek galime, padedame, bet randų chirurgija yra labai sudėtingas dalykas: jau, atrodo, viskas gerai, ir vėl surandėja. Tai priklauso nuo individualių organizmo savybių", - pasakojo V. Jankūnas.