Jaunas - žieduotas, senas - barzdotas

Gauromedžių lapai renkami iki Joninių, kai šie augalai pražysta purpurine spalva, o žiedus galima skinti prasidėjus jų žydėjimui iki rugpjūčio.

Šis augalas dar yra unikalus tuo, jog iš dirvos neabsorbuoja jokių teršalų. Kai atsiranda subrendę vaisiai, iš jų išsiveržia baltais pūkeliais apaugusios sėklos. Dėl tos priežasties Laurynas Ivinskis pradžioje šį augalą vadino garomedžiu, nes atrodė, kad iš miško proskynų kyla garai. Vėliau augalas pervadintas į gauromedį.

Augalas priklauso ugnies stichijai, valdomas Marso planetos, yra Avino, Mergelės ir Šaulio zodiako ženklų.

Augalo lapuose yra 10-20~proc. rauginių medžiagų, 15~proc. gleivių, iki 150 mg askorbo rūgšties (beveik tiek pat, kiek juoduosiuose serbentuose), mikroelementų - geležies, nikelio, vario, boro, flavanoidų. Sakoma, kad savo biochemine sudėtimi gauromedis neturi analogų augalų karalijoje.

Augalas medingas ir aliejingas, lapai vartojami kaip žaliosios arbatos pakaitalas. Jauni lapai, stiebai tinka salotoms. Pasak liaudies medicinos, gauromedžio arbata tinka lėtiniams uždegimams gydyti, slopina piktybinių ląstelių augimą, gerina medžiagų apykaitą. Nuolatos vartojama ši žolė reguliuoja žarnyno, skrandžio ir dvylikapirštės žarnos funkcijas, gydo širdį (augalo žieduose rasta hiperozido, teigiamai veikiančio širdį), galvą ir skrandį. Vyrai ją gali vartoti prostatito ir prostatos adenomos gydymui. Kadangi šioje arbatoje nėra kofeino, ją galima gerti ir prieš miegą. Gauromedžiai gydo uždegimą, mėšlungį ir ramina, taigi geriant tokią arbatą gali pagerėti miegas, dingsta nuovargis.

Gauromedžio arbata geriama mažais kiekiais keletą kartų per dieną. Sakoma, jog du arbatinius šaukštelius arbatžolių, fermentavimo būdu išgautų iš gauromedžio, galima užplikyti trisdešimt kartų, be to, šis antpilas negenda savaitę dėl jame esančių eterinių aliejų.

Gauromedis pasižymi sutraukiančiu, kraujavimą stabdančiu, minkštinančiu, žaizdas gydančiu poveikiu. Rytų šalyse šis augalas vartojamas gerklei gydyti ir nervams raminti. Tibete ši žolė, jos šaknys bei žiedai naudoti gydyti odai ir jautrioms išsausėjusioms gleivinėms. Sausais žolės milteliais būdavo barstomos žaizdos, nušalusios vietos.

Gauromedžio žiedai naudojami veidui garinti - vienas šaukštas žolės stiklinei verdančio vandens (kursui užtenka 5-7 procedūrų).

Jauni gauromedžio lapeliai dar naudojami sriubai virti, salotoms gaminti, šviežios šaknys irgi dedamos į sriubą, o džiovintos sumalamos į miltus, iš kurių kepama duona, lietiniai bei paplotėliai. Pakepintos šaknys yra puikus kavos pakaitalas. Iš stiebų galima gauti pluošto virvėms vyti.

Gauromedžio užpilas (vieną šaukštą žolės reikia užpilti viena stikline verdančio vandens ir palaikyti dvi valandas bei perkošti) geriamas nuo galvos skausmo, skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opaligės, nemigos. Po vieną ar du valgomuosius šaukštus užpilo reikia gerti 3-4 kartus per dieną prieš valgį.

Augalo nuoviras gaminamas tris šaukštus žolės užpilant stikline virinto vandens ir verdant ant silpnos ugnies dešimt minučių. Paskui reikia perkošti, praskiesti iki buvusio kiekio. Jis padeda nuo gastrito, skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opaligės, nemigos (vartoti tris kartus dienoje po du valgomuosius šaukštus prieš valgį). Tuo pačiu nuoviru skalaujama gerklė esant anginai, dantenų uždegimui.