Vitalijus Chomičenkas: Nėra neįmanoma, trūksta tik noro

Prieš du dešimtmečius uostamiestyje duris atvėrusio „10 talentų“ įkūrėjo ir vadovo V.Chomičenko nepastebėti neįmanoma. Beveik visur ir visada jį lydi didesnis ar mažesnis įvairaus amžiaus vaikų būrys. Todėl nenuostabu, kad 54 metų vyrą pažįsta vos ne visa Klaipėda. Ypač tie vaikai, kuriems dėl asocialių tėvų ar sunkios pastarųjų materialinės padėties antraisiais namais yra tapusi gatvė.

Už jį patį daug garsiau kalbantys V.Chomičenko darbai žinomi ne tik pajūryje. Prieš ketverius metus klaipėdiečio nuopelnai Lietuvai ir jos žmonėms įvertinti „Lietuvos garbės“ apdovanojimu. Už beribę meilę ir rūpinimąsi gatvių vaikais, visada jiems atviras savo namų duris jis simboliškai pripažintas Metų kaimynu.

Randantis bendrą kalbą su dažnai mūsų visų jau nurašytais ir į visuomenės pakraštį stumiamais jos nariais, tiek vaikais, tiek suaugusiaisiais, V.Chomičenkas atidžiai stebi, kas vyksta Lietuvoje, ir atvirai įvardija didžiausius jos skaudulius.

„Pagrindinės visų Lietuvos blogybių priežastys yra žmonių nesusikalbėjimas, elementariausias vienas kito nesupratimas ar net nenoras bent pabandyti suprasti, gyvenimas tik savo uždarame rate. Taip pat ir nenoras matyti kitų problemų, tuo labiau padėti jas spręsti. Aišku, yra išimčių, kurios, kaip sakoma, tik patvirtina taisyklę. Bet daugumos pozicija paprasta - aš moku mokesčius ir man daugiau niekas nerūpi. Kol nepradėsime gyventi bendruomenėje, niekas nepasikeis. Ir tokioje, kurioje žinosime ne tik kaip aš pats gyvenu, bet ir kaip sekasi mano kaimynams. Kai nutikus bėdai aš bėgsiu į pagalbą kaimynui, o kai jos prireiks man - jis atskubės“, - tvirtino Vitalijus Chomičenkas.

- Bet juk Lietuvoje įvairių bendruomenių netrūksta ir dar vis kuriamos naujos.

- Problema ta, kad pas mus dažnai susiburia uždaros bendruomenės. Egzistuoja savų žmonių ratai, į kuriuos niekas daugiau neįleidžiama. Ir tai nutinka ne tik su suaugusiaisiais, bet ir su vaikais. Pastarieji susikuria grupelę pagal kokius nors požymius ir pradeda skirstyti kitus. Man tokios grupės neegzistuoja. Aš už tai, kad būtų kuo daugiau skirtingų žmonių. Tik tokiu atveju mes galėsime atsirinkti, o ne pulti vieni kitus. Todėl man visai nesvarbu, iš kokių šeimų pas mane ateina vaikai. Gerų ar blogų. Nesvarbu ir tai, kad kai kurie mane laiko keistuoliu. Reikia nebijoti daryti tai, kas tau atrodo reikalinga ir naudinga.

- Tačiau susvetimėjimas yra tik viena iš mūsų gyvenimą gadinančių blogybių, kurių tikrai netrūksta.

- Jam dar tolygus alkoholizmas ir negatyvumo garbinimas. Garsiai deklaruojama valdžios kova su besaikiu alkoholio vartojimu yra tik jos imitavimas, o ne realūs veiksmai. Juk pirmiausia reikėtų rasti atsakymą į klausimą, kodėl mūsų žmonės tiek daug geria. O iš to kyla ir smurtas šeimose, auganti dirbti nenorinčių pašalpų prašytojų ir jas iš karto prageriančiųjų armija. Keisčiausia klausytis, kad tokie žmonės tvirtina neturintys laiko ir pinigų bent jau pabandyti pakeisti savo gyvenimus. O alkoholiui kažkodėl jų netrūksta. Jei ko nėra, tai tik noro. Mane siutina, kad mūsų valstybėje visi stengiasi ištraukti iš liūno tuos, kurie jau degradavę, bet nepastebi tų, kurie patys bando kabintis į gyvenimą ir kuriems pagalbos reikia kur kas labiau.

Negatyvumo atmosfera mus tiesiog yra apgaubusi. Kur tik žengsi, visur blogos naujienos ir pikti žvilgsniai. Kada pastarąjį kartą įlipę į autobusą pasakėme „labas rytas“ ar „laba diena“? Ar tiesiog gatvėje nusišypsojome? Iš kur toks pyktis ir nekantrumas? Kai aš su vaikais einu per gatvę, einu, nes bėgti negalima, neretai automobilių vairuotojai puola signalizuoti. Tai, vadovaujantis mūsų gyvenimo dėsniais, aš turėčiau atsakyti. Ne šypsena, o parodyti kokį agresyvų gestą, tarti piktą žodį, o gal net mesti akmenuką, kad būtų įtikinamiau. Tačiau tokiu atveju skrietų ne vienas, o dvidešimt mano vaikų sviestų akmenukų. Vaikai mato, kaip elgiasi šalia jų esantys suaugusieji, ir patys taip daro. Juk galima nusišypsoti ir sulaukti dvidešimties tau skirtų šypsenų.

- O kas galėtų jei ne pakeisti, tai bent jau pakreipti mūsų gyvenimus į gerąją pusę?

- Tik mes patys ir visi kartu. Šeima, mokykla, visuomenė. Ypač svarbu, kad žmones pasiektų kuo daugiau geros ir teigiamos informacijos. Kad išėjus iš namų praeiviams būtų galima šypsotis, o ne varstyti piktais žvilgsniais. Reikia daryti gerus darbus ir nelaukti už tai atlygio. Vieną kartą, antrą, trečią, ir pajusi savo širdyje gerumą.

Aš pats tai darau jau 20 metų ir man nereikia jokio atlygio. Ir tik dabar pradėjo grįžti mano įdirbis. Iš tų jau užaugusių pirmųjų vaikų, kuriuos ištraukiau iš gatvės, kuriems parodžiau, kas yra vaikystė. Jie tuo džiaugiasi ir tai įvertina. Pirmieji mūsų lankytojai jau turi savo vaikų ir juos irgi atveda pas mus. Kadangi ne visi turėjo tėvus, tai aš pastariesiems esu tarsi senelis.

Pradėti reikėtų nuo vaikų. Pirmiausia jiems daugiau laiko turėtų skirti tėvai. Suprantu, kad jie dirba ir pavargsta, turi rūpesčių, bet tų kelių minučių, per kurias nuvežama iki darželio ar mokyklos, neužtenka. Jei vaikas turi problemų ar nežino atsakymų į jam rūpimus klausimus, juos turi išgirsti namuose iš tėvų, o ne gatvėje. Tėvai skundžiasi, kad nesusikalba su vaikais. Jei nesiseka, reikia nenuleisti rankų ir dar daugiau kalbėti bei bendrauti. Jei pavyksta rasti bendrą kalbą, galima nuveikti labai daug ką.

O geriausiai auklėti savo paties pavyzdžiu. Štai, eidami su vaikais pasivaikščioti į pajūrį, mes visada surenkame randamas šiukšles. Negalima visko suversti mokyklai. Jei iš namų atsinešamas tik negatyvas, jį išgyvendinti yra labai sunku, tačiau įmanoma. Tik svarbu nepasiduoti. Ir labai svarbu mylėti save. Jei nemylėsi savęs, nemylėsi ir aplinkinių. O kai nieko nemyli, tai viską laužai ir daužai.

- Gatvės vaikais rūpiniesi jau du dešimtmečius. Ar tau pačiam niekada nenusviro rankos?

- Oficialiai „10 talentų“ atidaryti 1996 metų rugsėjo 13 dieną, penktadienį, 13 val. ir 13 minučių. Mane gąsdino, kad tai juodasis penktadienis. Nieko baisaus, sakau, mes suteiksime jam šviesos. Taip ir atsitiko. Nė vienas „10 talentų“ lankęs vaikas nėra patekęs į kalėjimą, o kiekvieną dieną čia apsilanko iki 20 vaikų. Vaikai, kurie tikrai nėra šventi, ir didžioji jų dalis nepritapo kitose įstaigose ar užaugo gatvėje. Su vaikais reikia kalbėti jų kalba. Aš jiems ne mokytojas ar tėvas, o labiau vyresnysis brolis. Iš karto jiems pasakau, kad norint turėti reikia padirbėti. Vaikui svarbu paaiškinti, kad pirmiausia yra pareigos, o jau po to - teisės. Ir jokiu būdu ne priešingai. Vaikas viską turi pats daryti, o ne gauti ant lėkštutės. O būtent taip yra globos namuose, kur neruošiama savarankiškam gyvenimui. Iš jų dažniausiai išeina tik pašalpų gavėjai.

Tačiau dar svarbiau, kad vaikas eitų į mokyklą ir mokytųsi. Netoleruoju centų prašančių vaikų. Kai pasirodau prie kokio prekybos centro, tai iš karto tarp čia pinigų kaulijančių ar šiaip besišlaistančių vaikų praskrieja žinia, kad komisaras atvažiavo, ir jie bėga kuo toliau.

Aš lankausi mokyklose ir viską aiškiai sustatau į vietas. Nebijau vaikų sukrėsti, parodydamas jiems abi gyvenimo puses. Sakau, džiaukitės, kad galite eiti į mokyklą ir gauti išsilavinimą, o ne keliauti prie šiukšlių konteinerių rinkti „bambalių“. „10 talentų“ vaikai taip pat žino, kad pasirinkimas labai paprastas: priima mūsų taisykles ir būname draugiškai visi kartu, geriame arbatą su sausainiais, arba gali grįžti į savo šaltus namus, kuriuose meilės nėra.

- Ar beverta taip stengtis? Jaunimas išvažiuoja, senukai išmirs ir nebeliks tos Lietuvos.

- Jei valdžia atsigręš į žmones, tikrai taip neatsitiks. Reikia mažinti biurokratų bei viršininkų skaičių ir didinti jų darbo efektyvumą. Negali būti tokių absurdų, kai žmogui padidina algą, tačiau dėl to jis sumoka daugiau mokesčių ir realiai uždirba mažiau, nei buvo iki padidinant atlyginimą. Juk dabar daugeliui lietuvių ir keli eurai yra dideli pinigai.

Sudarykime sąlygas vaikams mokytis, o mokslus baigusiam jaunimui įsidarbinti ir normaliai gyventi. Tada jis neišvažiuos į užsienį. Tačiau tik studijas baigęs žmogus negali reikalauti aukso kalnų. Pirmiausia turėtų įrodyti, ko yra vertas. Gero ir perspektyvaus darbuotojo darbdavys tikrai neišvarys, kaip ir nelaikys dirbančio atbulomis rankomis.

Lietuva tikrai gali būti gražesnė bei geresnė ir tai priklauso tik nuo mūsų visų. Ir taip bus, kai neliks pagiežos, pavydo, kažkokių nepagrįstų baimių. Žmonėms reikia sakyti teisybę ir jie ją supras. Tik visa tai nutiks dar negreitai. Štai netrukus prasidės rinkimų kampanija ir vėl pasipils pažadai. Sakys viena, o vėliau darys visai ką kita. Kol tai bus, nieko gero laukti nereikia.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“