Violeta Mičiulienė: Jaunimui reikia realių galimybių

- Kur receptas, kad jaunimas norėtų likti provincijoje?

- Manau, tokie projektai, subsidijos turėjo būti gerokai anksčiau, kol nebuvo viskas sunaikinta. Pakviesti jauną žmogų ten, kur yra keli senoliai likę, neįmanoma. Juk dabartinė visuomenė nebemąsto taip, kaip ankstesnioji. Dabartinis jaunimas nori čia, dabar ir visko. Jeigu jaunimas nemato jokios prošvaistės - nerizikuos, jis suvokia, kad gyvenimas bėga, ir nėra laiko laukti, kol atsiras pažadėtoji žemė. Valdžia ne nuo to pradeda. Reikia grąžinti žmonėms realią viltį. Kad jaunas žmogus ateitų gyventi į miestelį, jam neužtenka pasiūlyti kur nors permiegoti, jaunas žmogus turi būti suinteresuotas.

Aš daug važinėju po Lietuvą, ir kur kas daugiau už ministrus galiu papasakoti, kaip gyvena Lietuvos žmonės, kas darosi regionuose. Atvažiuoju koncertuoti ir į kaimų, miestelių kultūros namus, žmonės man išsipasakoja. Situacija yra liūdna. Iš ES lėšų labai daug renovuota naujų pastatų, kultūros, bendruomenių namų, gimnazijų. Vizualiai provincijos forma yra gera. Tačiau problema kita - žmonių nėra, nėra kam dirbti. Ateina močiutelė, atrakina duris, įleidžia žmones į koncertą.

- Mūsų politikai nemato, kaip gyvena regionai?

- Seime sėdi daug žmonių, su kuriais prabėgo mano jaunystė, nežinau, kaip jie ten prasiveržė - aš laiminga, kad man nepavyko to padaryti. Susitinki juos, kalbi ir galvoji: nejaugi jie vienu metu buvo pagrobti, ištarabanyti į kitą planetą, jiems pakeistos smegenys, ir vėl grąžinti į Žemę. Ir jie to nesupranta. Įsivaizduokite, atvažiavo politikas į provinciją, akivaizdu, baigęs didelį aukštąjį, išmokęs visą Tarptautinių žodžių žodyną, nes kas antras žodis - tarptautinis. Kaimo žmogelis sėdi išsižiojęs, o politikas svaigsta nuo savo protingumo. Pabaigė kalbą, žiūri į žmones ir sako: gal klausimų bus? Aš atsistojau ir paklausiau, o kada už pieną mokės? Salė pradėjo juoktis. Atsakė, kad jis nekompetentingas atsakyti. Tai ir sakau, jeigu nežinote, kada už pieną mokės, tai apie ką su mumis kalbate? Ši situacija parodo, kad pas žmones reikia ateiti ne su pažadais, ne su bukletais, o su konkrečiais darbais.

Žmonės išsivaikščioja. Mano pačios sūnus užsienyje, jis nenori ten būti, tačiau bandė būti Lietuvoje. Jis patriotas, jis myli Lietuvą, bet jis nenori būti skolingas, nenori prašyti išmaldos, nenori būti ubagas. Jeigu būčiau valdžioje, galvočiau apie centrus regionuose, kuriuose kažkas vyktų - ar kokios dirbtuvės, ar kažkas kita. Reikia paramos kuriant verslą, jeigu asmuo turėtų galimybę metus dvejus nemokėti mokesčių, nelįsti į skolas tik pradėjęs verslą, jam būtų už ko užsikabinti. Nesvarbu, koks tas verslas - ar žvakių liejimas, ar audimas. Žmogus, dirbantis sau, kur kas geriau dirba nei tarnaudamas kitam. Jeigu tu regione turėsi galimybę dirbti ir užsidirbti, bus ir suinteresuotumas ten gyventi.

- Subsidijos pirmam būstui bus teikiamos, nes šeimos emigruoja norėdamos užsidirbti pirmam būstui. Subsidijos sulaikys nuo emigracijos?

- Paskatinimas - tai nėra galimybė. Pamenu savo kelionę į Jordaniją, keliavau į Petrą, važiavome nuo Izraelio 200 ar 300 km, dykuma ir viduryje jos - pastatai, ir jie tušti. Klausiu, kodėl? Beduinų ministras nusprendė duoti žmonėms už dyką tuos pastatus, kad jie įsikurtų ir nebeklajotų. Tačiau beduinai nėjo ir negyveno, stovi tie tušti namai. Tai labai primena mūsų šalies provinciją.

- Ką daryti?

- Kaip minėjau, reikia galimybės turėti darbą, turėti verslą, tada žmonės patys nusipirks būstą. Pirmiausia yra darbas. Aš visiems provincijoje, ypač jaunimui, kelčiau algas, kaip buvo seniau.

Nusileisti iš kitos planetos politikai nesugeba, jie vis tiek yra pakilę. Aš esu optimistė, bet ir aš pavargau tikėti. Per Dainų šventę nuskambėjo, o dabar dainuosime visi 4 milijonai. Man buvo gėda girdėti šį skaičių. Giedojau aš ant savo kaimo piliakalnio su savais žmonėmis ir galvojau, jeigu žmonės dar gieda, jie kažkuo tiki. Bet negi mums lieka tik giedoti ir tikėti?