Vilius Viktoravičius:"Mirtis yra gyvenimo dalis"

Vėlinių išvakarėse pokalbio apie mirtį ir gyvenimą susitikome su Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčios klebonu Viliumi Viktoravičiumi.

Kokia prasmė lankyti vietą, kurioje galbūt nieko seniai nebėra, jeigu nekalbėsime apie senų tradicijų laikymąsi ir atmesime priežastį, kad tiesiog taip reikia?

Aš į jūsų klausimą atsakysiu plačiau. Pradėkime nuo to, ar mirtis yra gyvenimo dalis. Atsakymas ypač akivaizdus mažuose miesteliuose ir kaimeliuose, kur kapinės yra arba miestelio vidury, arba šalia jo. Kapinės yra miestelio gyvenimo dalis. Per miestelį traukia gedulingos procesijos, visi - nuo vaiko iki seno žmogaus - mato ir žino, kad kažkas numirė.

Mieste kitaip. Kodėl iš dabartinio Skulptūrų parko buvo išguitos kapinės? Todėl, kad jos kasdien priminė, jog mirtis egzistuoja, ji reali.

Dažnas žmogus neteisingai supranta mirtį: arba jos pernelyg bijo, arba ją ignoruoja. Pavyzdžiui, vaikai, žaisdami įvairius kompiuterinius žaidimus, kuriuose mirtis yra nereali, įgauna iškreiptą gyvenimo vaizdą. Paspausk "escape" - ir žaidimas atsinaujins. Gyvenime taip nėra. Gyvenimo kaip kompiuterio neperkrausi.

Mes vengiame vaikus vestis į laidotuves ir į kapines, kad jų netraumuotume.

Nuo ko mes norime juos apsaugoti? Nuo realaus gyvenimo? Jeigu jie apie mirtį sužino tik iš kompiuterinių žaidimų, vėliau dėl to kyla visokių problemų, kuriomis mes patys ir stebimės. Mirties neatšauksi paspaudęs mygtuką, ir vaikai tai turi žinoti. Žinoma, forma, kaip tai paaiškinti, turi atitikti jų suvokimo galimybes - pagal amžių. Tai nelengva, nes nėra visiems tinkamo recepto ir visiems tinkamų iš anksto paruoštų atsakymų į visus vaiko klausimus. Turime elgtis pagal individualią situaciją. Esu kartą girdėjęs, kaip švelniai ir jautriai mama sugebėjo paaiškinti ketverių metų vaikui, kad tėvelis išėjo į dangų.

Grįžkime prie jūsų klausimo, kodėl mes lankomės kapinėse. Jūs teisingai iš pradžių paminėjote, kad mirtis yra prisikėlimas kitokiam gyvenimui.Jėzus savo pavyzdžiu parodė, kad mirtis yra gyvenimo transcendencija - jis prisikėlė kitoks, ir mes tikime, jog mirę mūsų artimieji pereis į kitokį gyvenimą, kitokią būseną. Mes to negalime žinoti, nes tai yra tikėjimo, ne žinojimo dalykas. Tačiau mes tikime, todėl apsilankydami kapinėse išreiškiame savo tikėjimą ir viltį.

Ar šiandien dar egzistuoja kokios nors etikos taisyklės, kiek laiko po laidotuvių reikia vilkėti gedulo drabužius, kiek laiko draudžiama linksmintis? Kiek laiko našlė negali ištekėti?

Ne, nėra tokių taisyklių dėl gedulo trukmės. Našlė gali tekėti nors ir kitą dieną, jeigu ji tam pasirengusi. Bažnyčia to nedraudžia. Kitas dalykas, kad žmogui iš tiesų reikia laiko permąstyti gyvenimo permainą ir su ja susitaikyti. Mes esame socialios būtybės, visus ir viską instaliuojančios į save, į savo gyvenimą. Reikia laiko suvokti netektį, grįžti ir toliau gyventi visavertį gyvenimą.

Miręs artimas žmogus iš mūsų gyvenimo nedingsta, ryšys su juo transformuojasi. Mums niekas nedraudžia jo mylėti. Tačiau dažną iš mūsų sunaikina kaltė.

Kaltės jausmas paprastai kyla, jeigu mes neteisingai elgiamės arba elgėmės savo gyvenime. Kita vertus, kaltės jausmas gali kilti ir todėl, kad žmogus pervertina save manydamas, jog galėjo pakeisti tai, kas iš tikro nuo jo nepriklauso. Pavyzdžiui, galvoja: "Jeigu nebūčiau tada išėjęs iš kambario į virtuvę išsivirti arbatos, jis nebūtų miręs." Ar tikrai žmogus kaltas šiuo atveju dėl artimo mirties? Žinoma, kad ne.

Kai žmogus ateina išpažinties, aš stengiuosi jam padėti suvokti tris svarbius dalykus, tris būtinus etapus į susitaikymą. Pirmas: suvokti ir priimti save. Antras: suvokti santykį "aš ir kitas žmogus". Trečias: suvokti santykį "Aš ir Dievas".

Taigi kaltė gali kilti ir iš to, kad žmogus ne taip suvokia save, neteisingai save priima.

Turbūt puikybė yra manyti, kad tavo valioje keisti aplinkybes, kad esi visa ko režisierius, tačiau kitas kraštutinumas - viską nurašyti Dievo valiai ir suglebti...

Pripažįstant Dievo valią, nereikia nuvertinti ir savo indėlio į gyvenimą. Puikybė, arba egoizmas, yra manyti, kad viskas sukasi aplink tave. Arba manyti, kad esi tik auka ir niekas nuo tavęs nepriklauso. Kai artimas išeina pas Dievą, dažnas klausia: už ką MAN tai, AŠ kenčiu, nes AŠ likau vienas. Jis labiau gaili savęs, ne mirusiojo. Jis galvoja ne apie išėjusįjį pas Dievą, o apie tai, kaip JAM pačiam blogai.

Kartais jaučia pyktį Dievo atžvilgiu. Negali suvokti savo kančios prasmės ir prasmės to, kodėl Dievas pasiėmė jo artimą, ypač jauną...

Man teko laidoti ir kūdikius, ir aštuoniolikmečius, ir labai garbingo amžiaus žmones. Teko matyti, kad ne nuo mirusiojo amžiaus priklauso, kaip gedi artimieji.

Mes ir gedime taip, kaip gyvename?

Manau, kad taip.

Ką galime padaryti dėl savęs, kad nesusinaikintume iš vidaus?

Nuoširdžiai melstis, eiti išpažinties, susitikti su Dievu per mišias. Kreiptis į Dievą, kad išklausytų maldas ir mūsų prašymus.

Bažnyčioje per išpažintį esame trise: aš, kunigas, Dievas. Ar išpažintis negalima tik tarp manęs ir Dievo?

Paklauskite savęs, kada paskutinį kartą vaikščiodama miške ar prie jūros atlikote prieš Dievą tikrą išpažintį. Taip, teorinė galimybė tai padaryti yra, tačiau ar toks pokalbis su Dievu veiksmingas? Dievas mus pažįsta, jis pats mus sukūrė, o kaltinti save nėra būdinga žmogui - labiau esame linkę save teisinti.

Suprantama: pripažinti savo klaidas kunigui, kuris yra žmogus, nėra malonu ir lengva. Kunigai irgi atlieka išpažintį, ir jiems tai taip pat nėra malonu ir lengva, nors jie ir gerai žino, kad kitas kunigas to, kas pasakyta, niekam neišduos.

Kunigas gali nuodėmių neatleisti.

Yra toks anekdotinis pasakojimas apie vilko išpažintį. Vilkas berte beria kunigui: papjoviau štai tiek ir tiek karvių, tiek štai ožkų, tiek ir tiek avių, nagi greičiau duok man išrišimą, nes labai skubu. "Kur taip skubi?" - klausia kunigas. "Girdžiu, šventoriuje ožka bliauna!" - sako vilkas.

Išpažinties esmė nėra formalus jos atlikimas. Pasisakiau - ir einu toliau taip pat gyventi. Jeigu kunigas mato, kad žmogus nesigaili, jis neduos išrišimo.

Kitas dalykas. Tikriausiai pastebėjote: kuo mažiau žmonių atlieka išpažintį, tuo daugiau žmonių tampa reikalingi psichologų pagalbos. Specialistai bando prakalbinti žmogų, kas jį slegia, kad jam palengvėtų.

Kas yra tikroji duoklė mirusiajam, sykiu palengvinanti ir mūsų naštą? Ką mes dėl jo galime padaryti, be brangaus paminklo pastatymo?

Paminklo prabanga taip pat nėra skirta mirusiajam atminti. Tai skiriama gyviesiems, sau.

Ką galime padaryti mirusiojo atminimui? Daryti gera kitiems, užsiimti labdara, tęsti mirusiojo darbus, kurie buvo jo gyvenimo dalis, kuriuose jis matė prasmę. Žinoma, visa tai reikia daryti ne per kančią, o su malonumu.

Pasakysiu pavyzdį. Kaune jau daugiau nei 10 metų organizuojami dainų konkursai buvusiam skautų organizacijos vadovui Feliksui Šakaliui atminti. Jis buvo ilgametis aktyvus skautų judėjimo Lietuvoje puoselėtojas. Vaikai ir anūkai sumanė jį pagerbti dainų konkursais, tačiau neapsiribojo tuo, kad štai įsteigėme prizus - ir nusišaliname. Jie nuoširdžiai prie šių koncertų prisideda: organizuoja, dalyvauja. Taip ir įprasmina brangaus žmogaus atminimą.

Lygiai taip pat ir su mišiomis už mirusįjį: jeigu atėjau, užsakiau ir išėjau iš bažnyčios - tai ne mirusiojo pagerbimas.

Kai gyvi žmonės iš anksto pasirūpina įkapėmis, vieta kapinėse, netgi kapą gėlėmis užsodina - ar tai mirties pripažinimas, prisijaukinimas, pasiruošimas jai?

Pasakysiu mįslę: kam reikia - dėl jo nesirūpina, kam nereikia - juo rūpinasi. Kas?

Nežinau.

Karstas.

Gal toji tradicija iš anksto įsigyti įkapes, suknelę ir panašiai atėjo iš tarybinių laikų, kai viskas buvo deficitas. Dabar tikrai nebėra tokio reikalo. Jeigu tai daroma iš praktiškumo, atminkime, kad tas nusipirktas apdaras gali ir nebetikti.

Todėl ne gyvų žmonių tai rūpestis.

Ar tikintieji tikrai turėtų nebijoti mirties? Ar tai įmanoma?

Aš nežinau, ar tai įmanoma, bet tikintieji tikrai neturėtų bijoti mirties.

Ar Jūs tokių sutikote?

Taip. Kartais žmogus sako: aš jau noriu pas Dievą, jau tikrai noriu mirti. Jis sako nuoširdžiai, jis nebijo.

O norėti mirti ne nuodėmė?

Norėti mirti - ne nuodėmė. Nuodėmė norėti nusižudyti.

Kaip turi atrodyti kapas pagal krikščioniškąsias tradicijas? Ar tinka dirbtinės gėlės, mirusiojo nuotrauka, šmaikšti epitafija, pavyzdžiui, "Adieux!"?

(Šypsosi) Formų ir madų tendencijos - visa tai yra, kaip jau sakiau, skirta mums patiems. Pasipuikuoti prieš save, prieš kitus...

Krikščionio kapą visada žymi kryžius. Gali būti ir nedidelis simbolinis ženklas, kuris nurodytų, kas buvo tas žmogus šiame pasaulyje. Tai būdinga krikštams Nidos kapinaitėse - vienai seniausių antkapinių paminklų formų Lietuvoje. Jie papuošti ženklais, užrašais, simbolizuojančiais konkretaus žmogaus gyvenimą.

Kadaise, prieš daugelį metų, lankydamasis Rytų Vokietijoje, kapinaitėse šalia bažnyčios pamačiau kryžių, šalia jo augo tuja. Ant kryžiaus buvo parašyta "Dievas yra gyvas". Kitoje kryžiaus pusėje - "Ir aš su juo".

Man tai iki šiol gražiausias krikščioniško kapo pavyzdys.

Taigi atsakydamas, kaip turėtų atrodyti krikščionio kapas, grįšiu prie to, nuo ko pradėjome pokalbį: kokia tai vieta. Kapas yra vieta, kur palaidotas kūnas. Po 25 metų kūno gali nelikti. Tačiau žmogus nėra vien kūnas. Jis turi dvasią, kuri nemiršta.

Prie kapo ir kryžiaus šalia jo ateiname pasimelsti Dievui už mirusiojo sielą. Ar kryžiai ne kapinėse, o žūties vietose, pakelėse, neprieštarauja krikščioniškajai tradicijai?

Žmonės nuo seno stato kryžius, koplytstulpius kaip padėkos, pašlovinimo ženklus. Tai nėra naujas reiškinys. Tai nėra smerktina. Žinoma, jeigu kryžius statomas pakelėje, jis neturėtų trukdyti eismui, blaškyti dėmesio.

Pamačius jį, dažnam norisi sumažinti greitį.

Aš tikiuosi, kad taip yra.

Kokia kančios prasmė, jeigu žmogus gimė būti laimingas? O galbūt madinga laimingo gyvenimo koncepcija iš mūsų ir padaro medūzas, kai susitinkame akis į akį su kančia?

Siekti laimės žmogui yra natūralu, mūsų tikslas - kelias į laimę, bėda ta, kad kartais mes neteisingai suprantame laimę. Nereikia manyti, kad tame kelyje viskas išdėliota ant lėkštelės, vien tik smagu ir linksma. Suglembame, kai nebematome tikslo, dėl ko eiti pirmyn, kovoti, nebematome prasmės. Kartais labai mobilizuoja pamatyti suparalyžiuotą žmogų, kuris šypsosi ir sako, kad gyvenimas yra gražus.

Laimė nėra kažko turėjimas. Laimė yra būsena.

Ji tokia trumpa. Kaip trumpas atokvėpis įkopus į didelį kalną.

Taigi. Bet kaip smagu įkopti... - šypsosi.

Kaip išmokti nebijoti mirties? Kaip nebijoti gyvenimo, kuriame yra mirtis?

Miesto žmogui tikrai sunku. Kaimo žmogus nuolat mato permainų ženklus (jeigu kyla vėjas - bus lietaus), jis mato mirtį - rudenį ir prisikėlimą - pavasarį. Kaimo žmonės pjauna kiaulę ar veršį ir mato, kaip jis nenori mirti, kaip jam baisu, kaip jis bliauna. Žinoma, kad jam skauda, žinoma, kad skauda ir to veršio šeimininkui... Bet jam reikia valgyti, kad gyventų.

Kaimo žmogus dažnai būna vienas su savimi. Įsivaizduokite, kol nuravi kilometro ilgumo lysvę... Miesto žmogus visąlaik skuba ir lekia. Jis neturi laiko sau, galiausiai ima bijoti pasilikti su savimi. Todėl ir vaikai hiperaktyvūs - jie negali nurimti nė minutei.

Beje, ar vestis neramius vaikus į bažnyčią? Jie nenusėdi, trukdo - ir tėvams ne malda galvoj, ir kitus žmones piktina...

Be abejonės, vestis. Suprantama, kad mažam vaikui nenatūralu ilgą laiką išsėdėti ramiai. Ir tas tėvų laikas bažnyčioje, kuris skirtas Dievui, yra būtent toks: lakstant paskui vaikus. Tokia dabar yra jų malda.

Tėvus su vaikais mes kviečiame į mišias 10 valandą sekmadieniais. Lapkričio 1 d. taip pat laukiame nuo 10 val. O jeigu kam nors trukdo per mišias lakstantys vaikai, mes jų prašome į bažnyčią ateiti kitu laiku.

Atsisveikindamas kunigas pasidžiaugė, kad žurnalistai per šias šventes turės laisvų dienų pailsėti ir ramiai pabūti su savimi, neblaškomi darbo su informacijos srautu, kurios didžioji dalis - neigiama. "Jūsų kolegoms esu sakęs, kad galiu su jais kalbėti visomis temomis, išskyrus vieną: kriminalinę", - nusišypsojo kunigas ir palinkėjo ramių švenčių.

Ramių švenčių ir tikėjimo, kad mūsų artimieji gyvi pas Dievą ir kad tada, kai mes jų kankinamai ilgimės, Dievas su mumis. Tikėkime tuo arba bent jau apie tai pamąstykime...