Vienišos mamos gyvenimas primena košmarą

Lijana JAGINTAVIČIENĖ, „Šilokarčema"

2017-07-26 15:22

Viename Šilutės rajono miestelyje, mažame daugiabučio butuke, gyvena vieniša mama Jolanta, kurią egzaminuoja skurdas. Ji su paūgėjusiais ir rimtų gyvenimo negandų mačiusiais keturiais vaikais kasdien kovoja dėl išgyvenimo. Ir kovoja ji viena, mat vyras juos paliko prieš dešimtmetį ir nesivargina rūpintis savo atžalomis iki šiol. Nuolatinis nepriteklius šiandien yra pagrindinis Jolantos šeimos palydovas, tačiau jos akyse neužgeso viltis, kad vieną dieną bus kitaip. Kabinasi į gyvenimą iš paskutiniųjų.

Šeima skursta

Pirmiausia Jolantos paklausėme, kaip nutiko, kad ji šiandien viena, o ji atsidususi ramiu balsu atsakė: „Jei atvirai, likau viena dėl savo svorio. Vyras sakė, kad aš per stora ir paliko. Turi dabar liekną. Negalėjau nieko pakeisti. Su vaikais buvęs sutuoktinis bendrauja tik retkarčiais. Neseniai jis buvo grįžęs iš užsienio. Susitiko su dviem vaikais. Likusiems pažadėjo susitikimą, tačiau taip ir nepasirodė. Vaikai jo labai laukė, bet nesulaukė“.

Vaikams tėvas nepadeda, todėl Jolantos šeimai valstybė moka kuklius alimentus iš Vaikų išlaikymo fondo. Jiems yra skirtos ir kelios socialinės išmokos, nes kartą reikėjo dukrai nupirkti akinius, o kitą kartą – sumokėti už vandenį. Už tai didelį dėkingumą jaučia seniūnijai. Gaunamų lėšų šeimai neužtenka. Todėl ji skursta.

Jolantos paklausus, ko jos šeimai trūksta labiausiai, moteris nuleidusi akis tylėjo ir nepratarė nei žodžio. Skruostais nuriedėjusios ašaros išdavė ją kamuojantį gėdos jausmą prašyti. „Jolantai labai reikalinga krosnis, nes dabartinė nebeatlieka savo funkcijų ir jo skleidžiamos šilumos būste nepakanka nei sušilti, nei išdžiovinti pridrėkusių sienų. Taip pat reikia įrengti radiatorius abiejuose kambariukuose, kad iš namų išnyktų drėgmė ir pelėsiai. Butui reikalingas remontas bei baldai. Labai praverstų viskas, kas susiję su remontu: tapetai, lentos grindims, laminuota grindų danga, linoleumas, glaistas, dažai, lubų plokštės“, - į pokalbį įsiterpė moters kaimynė.

Kad ir kaip sunku, kad ir kokia niūri aplinka supa Jolantą, ji randa joje ir gražių spalvų. Jos širdį džiugina tai, kad dabar jau turi savo butą, kurį kažkada nuomojosi. Jam ilgai taupė. Laimė, kad savininkai buvo geranoriški, supratingi ir pinigų palaukė. Nors daugiabutyje, kuriame jie įsikūrę, butai kainuoja po 600-700 eurų, ir tą sumą pašnekovei nebuvo lengva sutaupyti. Liko tik nuosavybės dokumentus sutvarkyti. Svajoja šiuos darbus padaryti iki rugpjūčio.

Patiria patyčias

Šeimos gyvenimo sąlygos labai skurdžios. Bute tvyro drėgmė, o sienas ir daiktus dengia pelėsis. Dėl pastarųjų bute nuo sienų nukrito tapetai, nes yra šildoma tik virtuvė. Per vasarą šeima drėgmę išvėdina, išsausina sienas, bet atėjus šalčiams ir prasidėjus šildymo laikotarpiui, istorija kartojasi. Ir taip - pasaka be pabaigos. Todėl didžiausias galvos skausmas – šildymas. Jo moteris neišgali įrengti, mat tam reikia daugiau lėšų nei kainavo pats butas. „Gyvename daugiabutyje, kuris perpučiamas vėjo, yra prastos būklės. Bet geresniam butui įsigyti nėra lėšų. Žinau, kad mūsų aplinkiniai nelaiko žmonėmis. Jaučiu tai. Visi įsivaizduoja, kad čia gyvena atmatos, alkoholikai. Net mokykloje kalba, kad pas mus net narkotikų yra“, - nuleidusi akis kalbėjo Šilutės rajono gyventoja.

Paskatinti patyčių ir užgauliojimų dėl šeimos skurdžios ir sunkios buities, berniukai keliskart įsivėlė į peštynes. Kovojo jie už savo šeimos ir mamos garbę bei orumą. Dėl nesiliaujančių patyčių, berniukus teko perkelti į kito miestelio mokyklą.
Mamą kamuoja stiprūs sveikatos sutrikimai - vargina širdies ir endokrininės sistemos problemos, tačiau ji nepalūžta ir stengiasi vaikų labui, neatsisako dirbti bet kokius pasiūlytus darbus, kad tik prisidurtų eurą kitą prie šeimos pajamų. Apie vitaminus ji net nesvajoja, nes tai, anot jos, nėra pirmo būtinumo pirkinys. Jiems svarbiau šiltuoju metų sezonu malkoms sutaupyti.

Padeda atžalos

Jolanta yra labai taupi, kruopščiai planuoja visas savo išlaidas. Tam, kad vaikus aprūpintų maistu, moteris keliskart per savaitę eina 4 kilometrus iki parduotuvės ir atgal, kad įsigytų nukainotų produktų ir atžalas pamaitintų. Šeima vieną kartą per savaitę sulaukia paramos maistu iš Šilutės evangelikų liuteronų labdaros organizacijos „Sandora“ ir tai labai vertina.

Kad palengvintų kasdienę mamos naštą, prie šeimos gerovės prisideda ir jos atžalos: berniukai žvejoja, dirba laikinus sezoninius darbus, padeda ūkininkams. Mergaitės su mama nedideliame žemės plotelyje prie namų augina daržoves. Vasarą visa šeima uogauja ir grybauja, renka laukuose augančias rūgštynes, kurias konservuoja žiemos atsargoms, kad galėtų sočiau pavalgyti. „Negaliu vaikams nupirkti saldumynų ar taip dabar jaunimo mėgstamų levašų, kebabų. Todėl, jei to jie nori, patys užsidirba ir nusiperka“, - atviravo Jolanta.

Vaikai svajoja apie gerą kompiuterį, o dabar naudoja ir džiaugiasi geros valios žmonių dovanotu senuoju, nors jis gana prastas. Norėtų turėti ir dviračius, bet apie jų pirkimą nėra nė kalbos, mat labiausiai svajoja kada nors susitvarkyti savo namus. „Reikia namuose remonto. Bet gal kažkaip nusipirksiu tapetus ateityje ir jais išklijuosiu sienas. Dabar reikia sutvarkyti šildymą. Tik tada gyvenimo sąlygos pasikeis į geresnę pusę“, - tęsė motina, kuri už viską labiausiai nori pagerinti vaikų gyvenimo sąlygas.

Pašnekovė iš senos, nebetinkamos naudoti patalynės išmoko siūti rankšluosčius, kadangi apie naujų įsigijimą negali net svajoti. Moteris anksčiau siūdavo ir taisydavo šeimos drabužius rankomis, bet visiškai neseniai neabejingi žmonės padovanojo moteriai siuvimo mašiną, kuri labai palengvino nesibaigiančius rūpesčius. „Aš neišmetu vaikų išaugtų drabužių ar jau nebereikalingų daiktų. Nunešu juos į seniūniją, kad darbuotojai juos atiduotų vargstančioms šeimoms. Taip darau, nes man ir pačiai labai praverčia daiktai, kuriuos kažkas padovanoja“, - tikino Jolanta.

Šeima dėkinga geros valios ir svetimam skausmui bei negandoms neabejingiems žmonėms, kurie padovanojo keletą geresnių baldų ir namų apyvokos daiktų, kurie jiems palengvino gyvenimą. Jolanta neturi artimųjų, kurie galėtų jai padėti. Sako, kad nedaug jų ir pažįsta, o tiems, kuriuos žino, ne vienam jų ir patiems pagalbos reikia. Turėjo ji brolį, tačiau ir šį negailestingas likimas iš jos atėmė. Jis žuvo avarijoje. Gyva moters motina, tačiau ji neįgali, o tėvas miręs.

Šeimai labai reikalingos ir asmeninės higienos priemonės, buities reikmenys bei apranga, avalynė.

Vienos dukters ūgis - 1,73 m. Jai reikalinga 38 dydžio avalynė ir S-M dydžio drabužiai.

Sūnaus ūgis - 1,79 m, jis nešioja 44-45 dydžio avalynę ir M-L dydžio drabužius.

Kito sūnaus ūgis - 1,76 m, avalynė dydis 43-44, drabužių dydis taip pat M-L. Trečiasis sūnus yra 1,68 m ūgio. Jam reikalinga 43 dydžio avalynė ir S-M dydžio drabužiai. 160 kilogramų sverianti mama nešioja 40 dydžio avalynę, kuri turi būti lygiapadė ir patogi. Drabužių dydis - XXXL.