Vatikane verčiamas naujas istorijos puslapis

Spalio 25 d. Vatikane baigėsi tris savaites trukęs Katalikų Bažnyčios vyskupų sinodas, sulaukęs išskirtinio pasaulio žiniasklaidos, teologų bei visos visuomenės dėmesio. Vertinimai ir komentarai apie šios asamblėjos reikšmę skirtingi: vieni džiaugiasi, jog katalikai žengė istorinį žingsnį atverdami duris seniai pribrendusių reformų galimybei, kiti konstatuoja, kad savo pozicijas apgynė konservatyvūs Bažnyčios hierarchai, kovojantys dėl esamos bažnytinės disciplinos.

Sinodas yra popiežiaus patarėjų taryba, šaukiama Vatikane diskutuoti svarbiais klausimais. Pastarasis buvo skirtas šeimos tematikai.

Žvilgsnis į paribius

Priminsime, jog prieš metus, 2014 m. spalį, susirinkusiems katalikų vyskupams nepavyko susitarti dėl Komunijos teikimo išsiskyrusiems ir dar kartą susituokusiems asmenims. Dvasininkai nesutarė dėl požiūrio į civilinę santuoką ir ištuoką. Konservatyviai nusiteikę katalikai teigia, jog minėtais atvejais yra svetimaujama, todėl praktikuoti sakramentų tokiems žmonėms negalima, nes tai esą Bažnyčios mokymui daro neleistiną žalą. Tačiau kita dalis dvasininkų sako, jog antrąsias sąjungas vadinti svetimavimu yra mažų mažiausiai netaktiška, jeigu žmonės gyvena atsakingai ir yra nuėję atgailos kelią dėl nesugebėjimo išsaugoti sakramentinės santuokos. Vokietijos vyskupai dar šių metų pradžioje priėmė nutarimą, kad jų šalyje Komunija antrą civilinę santuoką sudariusiems tikintiesiems bus teikiama jau dabar. Vokietijos vyskupų konferencijos pirmininkas kardinolas Reinchardas Marksas (Reinhard Marx) žiniasklaidai yra pareiškęs, kad kiekviena vyskupų konferencija yra atsakinga už sielovadą savo kultūrinėje aplinkoje ir negali laukti nurodymų iš Sinodo.

Šiemet minėtoje asamblėjoje dalyvavo arti trijų šimtų katalikų dvasios tėvų. Sinodas svarstė ne tik šeimos klausimus, bet nagrinėjo ir kitas temas, kaip antai migracijos, ekonominės šeimų padėties, skurdo, pabėgėlių etc., tačiau išsituokusiųjų ir sudariusiųjų antrą civilinę santuoką sielovada sulaukė daugiausiai visuomenės dėmesio.

Praėjusį šeštadienį vykusioje paskutinėje Sinodo generalinėje kongregacijoje buvo priimtas baigiamasis dokumentas. Daugumai jo paragrafų pritarta beveik vienbalsiai; du iš jų - kalbantys apie "sužeistas šeimas", priimti vos vienu ir keliais balsais daugiau nei reikalaujamas minimumas.

Verta žinoti, jog baigiamasis Sinodo dokumentas nėra įpareigojantis kunigus elgtis vienaip ar kitaip. Juo labiau kad jo kalba nekonkreti ir palieka laisvę interpretacijoms. Dar laukiama, koks bus galutinis popiežiaus Pranciškaus žodis. Savo baigiamojoje kalboje popiežius ragino vyskupus "nenusisukti nuo žmonių, kurie neatitinka jų planinio tikėjimo", "neslėpti savo galvų smėlyje" ir nepamiršti, kad "Dievas nori įtraukti tuos, kurie laikomi paribyje, kurie jo šaukiasi".

Demokratija Vatikane

Pasaulio žiniasklaida atkreipia dėmesį į naują reiškinį Bažnyčios gyvenime: atvirą, kartais gana šiurkščią ir net nepagarbią Šventojo Tėvo kritiką. Jis kritikuojamas dėl per didelio demokratiškumo, nors tokia kritika galima tik dėl jo paties demokratinio požiūrio. Apžvalgininkai atkreipia dėmesį, kad 19 amžiuje popiežiaus kritikavimas nebuvo įmanomas. Pasibaigus Sinodui, jame dalyvavęs vienintelis Lietuvos atstovas kardinolas Audrys Juozas Bačkis interviu Vatikano radijui sakė, jog "matome tam tikrą sielovadinę evoliuciją arba ėjimą pirmyn", nors "yra ir tokių, kurie yra užsispyrę, tarsi sėdėdami Mozės krasėje, uždeda žmonėms nepakeliamas naštas. Mes einame gailestingumo keliu. O gailestingumas reiškia atsivertimą, reiškia atleidimą. Einame su gailestingumu, kad padėtume šeimai. Turiu omeny ir šeimas, kurios gyvena pagal Dievo planą ir eina pirmyn, neša savo kryžių, turi savo sunkumų, bet taip pat šeimas, kurios yra pažeistos, kurios negalėjo išsaugoti vienybės. Mes turime prieiti ir prie jų. Ir čia atsiveria vienos mažos durelės. Kalbu apie Komuniją. Buvo pasakyta, kad reikia gerai, su įžvalga įsižiūrėti į kiekvieną atvejį, pažiūrėti, kas atsitiko, kaip įvyko, išklausyti, įsiklausyti, ir tada pagal sąžinę gali būti ir galimybė žengti žingsnį pirmyn." Apžvalgininkas Tomas Viluckas savo tinklaraštyje teigia, jog, paprastai kalbant, tai reiškia, kad "nuo šiol kunigas pats galės nuspręsti ir slapčia duoti Eucharistiją išsiskyrėliams". Jis atkreipia dėmesį, kad broliai pranciškonai (gal ir jėzuitai) Lietuvoje tai jau praktikavo. "Vakarų ekspresas" pakalbino krikščionių religinio gyvenimo apžvalgininką T. Vilucką, kuris džiaugiasi perspektyviais Sinodo darbo rezultatais, ir politologą Vytautą Sinicą, teigiantį, jog dėl tokių rezultatų katalikai atrodo sutrikę, nes nežino, kaip juos vertinti.

Istorinis žingsnis

Kodėl Jūs manote, kad vyskupų asamblėja "Šeimos pašaukimas ir misija Bažnyčioje ir šiuolaikiniame pasaulyje" įeis į istoriją? - klausiame T. Vilucko.

Pasibaigus Sinodui, galime drąsiai teigti, jog jis įeis į Bažnyčios istorijos vadovėlius. Sinodo tėvai atvirai diskutavo reikšdami pačias įvairiausias, dažnai diametraliai priešingas, pozicijas. Dar neseniai buvo neįsivaizduojama, kad kardinolai viešai abejotų popiežiaus veiksmais ar žodžiais. Tai reiškia, kad Bažnyčia yra ne sukarinta organizacija, kuri valdoma įsakymais, o šeima, kurioje ir pasiginčyti yra normalu.

Kitas svarbus dalykas - mąstymas apie žmogaus lytiškumą. Atvirai keliamas klausimas, ar ne metas atsisakyti pesimistinio požiūrio į lytiškumą? Juk jis nėra labiau pažeista žmogaus asmens sritis nei kitos. Akivaizdu, kad kinta Bažnyčios kalba apie lytiškumą, iš kurios dingsta neigiamos konotacijos. Žmogaus lytiškumas turėtų būti vertinamas asmens ir jo sąžinės perspektyvoje, o ne teisinio reglamentavimo lygmeniu.

Pasibaigęs Sinodas tapo mažu žingsniu link tokios perspektyvos.

Bažnyčia ir šiuolaikinis pasaulis. Ar tai suderinama?

Bažnyčia negali elgtis kitaip nei jos Steigėjas. O Jėzus į nieką nesvaidė akmenų, jo žinios esmė - meilė, atleidimas ir gailestingumas. Ją skelbti, saugoti ir nešti žmonėms per tūkstantmečius, o ne sergėti doktrinos grynumą yra pirmaeilis Bažnyčios uždavinys.

Bažnyčios mokymas yra ne kažkoks nepajudinamas gelžbetonis, o aktuali tikrovės interpretacija, laiko ženklų skaitymas. Todėl doktrina gali (ir turi) būti plėtojama bei gilinama, atsižvelgiant į Jėzaus žinios visumą, o ne į atskirus jos fragmentus.

Biblija sako, kad Dievas myli šį pasaulį, kad Jėzus "atėjo ne teisti, o gelbėti pasaulį". Jėzus netapo politiku, kad keistų šį pasaulį, o mirė už jį ant kryžiaus. Todėl Bažnyčia į pasaulį žvelgia ne kaip į priešišką tikrovę, ne per optinį taikiklį ar iš apkasų pozicijų, bet kaip į erdvę, kurioje vyksta Dievo ir žmogaus susitikimas.

Vienas Jūsų apžvalgų komentatorius kaltina jus bandymu įrodyti, kad "nesilaikantieji nustatytų sambūrio taisyklių vis tiek turi - dabar madingas burtažodis - "teisę" naudotis visomis jo teikiamomis gėrybėmis". Žmogus nenori dalintis gėrybėmis su tais, kurie nesilaiko sambūrio taisyklių. Tai vis dėlto - kas yra tikėjimas: taisyklės ar ?..

Tikėjimą apibrėžia jo turinys, kurį įvairių konfesijų krikščionys viešai ir iškilmingai išpažįsta kiekvieną sekmadienį tardami "Tikiu". Tikėjimo turinio negali revizuoti jokia Bažnyčios institucija. Jis yra neliečiamas, viršistorinė duotybė, kuri įtvirtina krikščionio tapatybę.

Problemų kyla, kai supainiojamos dogmos, Bažnyčios mokymas ir praktinės taisyklės. Egzistuoja tiesų hierarchija, kuri katalikams leidžia atskirti dieviškas tiesas ir bažnytines gaires bei taisykles. Svarbu nepamiršti, kad visos taisyklės yra susietos su sociokultūrinėmis aplinkybėmis, kurios bėgant laikui keičiasi ir yra tik tarsi kelio ženklai tikintiesiems.

Diskusijos dėl Sinode svarstytų klausimų man priminė Sūnaus palaidūno istoriją. Kai grįžusiam lengvabūdžiui jaunėliui sūnui tėvas iškelia puotą, dėl to vyresnis sūnus piktinasi ir griežia dantį. Jis gyvena taisyklėmis, o ne meile. Bažnyčia yra šios dieviškos meilės sklaidos erdvė. Toks yra jos pašaukimas.

Ką pakeitė Sinodas?

Padėkite susigaudyti, kuri gi stovykla dabar švenčia pergalę: tradicionalistų ar tų, kurie siekia permainų? - kalbiname politologą Vytautą Sinicą.

Nors Sinodas buvo sušauktas svarstyti įvairiausius šeimų sielovados aspektus, garsiausiai nuskambėjo du skandalingiausi jame kelti siūlymai: švelninti homoseksualių santykių pasmerkimą ir leisti Komuniją priimti antrą civilinę santuoką sudariusiems katalikams. Pirmuoju klausimu nepriimta jokių pakeitimų, o štai dėl antrojo netyla diskusija.

Sinodo baigiamajame dokumente 84-86 paragrafai, kuriems pritarta mažiausia balsų persvara, aptarė išsiskyrusiųjų ir naujas civilines santuokas sudariusių katalikų sielovados klausimus. 85 paragrafas netiesiogiai palietė ir Komunijos "persituokusiems" katalikams teikimo galimybę. Jis buvo priimtas 178 balsais "už" ir 80 balsų "prieš", t. y. vos vienu balsu peržengus būtiną 2/3 daugumos ribą. Būtent šio paragrafo formuluotė tapo didžiausių diskusijų objektu po Sinodo.

Įvykius sekantys katalikai šiandien atrodo pasidalinę į tris stovyklas, kurių kiekviena turi po savo 85 paragrafo ir iš jo kylančių pasekmių interpretaciją.

Viena stovykla teigia, kad jis nieko nekeičia ir tik patvirtino esamą Bažnyčios mokymą, todėl iš esmės reiškia Tradicijos pergalę Sinode. Tokia interpretacija būdinga daugumai katalikiškosios žiniasklaidos, taip pat radikalių pokyčių laukusiai ir nusivylusiai liberaliai pasaulietinei žiniasklaidai. Kitos dvi stovyklos teigia, kad pokyčiai visgi įvyko, tik vertina juos skirtingai - vieni tais pokyčiais džiaugiasi, kiti sutinka su nerimu.

Pats pasiūlymo leisti išsiskyrusiems ir civilinę santuoką sudariusiems katalikams priimti Komuniją autorius kardinolas Valteris Kasperis (Walter Kasper) teigė, kad "buvo atvertos durys galimybei teikti Komuniją išsiskyrusiesiems ir vėl susituokusiesiems". Tą patvirtino ir Lietuvos Vyskupų Konferencijai Sinode atstovavęs kardinolas A. J. Bačkis, apibendrinęs taip: "Mes turime prieiti ir prie jų [šeimų antroje civilinėje santuokoje]. Ir čia atsiveria vienos mažos durelės. Kalbu apie Komuniją. Buvo pasakyta, kad reikia gerai, su įžvalga įsižiūrėti į kiekvieną atvejį, pažiūrėti, kas atsitiko, kaip įvyko, išklausyti, įsiklausyti, ir tada pagal sąžinę gali būti ir galimybė žengti žingsnį pirmyn."

Gali būti ir galimybė... Nelabai konkretu.

Sinodo baigiamajame dokumente pasirinkta dviprasmiška ir aptaki kalba, paliekanti vietos interpretacijai. Prieš Sinodą pokyčių oponentai bijojo ir perspėjo būtent dėl tokios baigties - išvadų neaiškumo, paliekančio laisvę skirtingiems dvasininkams savo nuožiūra interpretuoti tekstą. Nors kai kurie Bažnyčios hierarchai pasisakė už sielovados klausimų perdavimą vyskupams ar vyskupų konferencijoms, atvirai toks sprendimas nebuvo priimtas.

Vis dėlto Sinodo išvados palieka būtent tokią galimybę. Skirtingai jas interpretuodami, dvasininkai iš principo gali individualiais atvejais priimti skirtingus sprendimus tose pačiose moralinėse situacijose.

Kitaip tariant, antrą kartą susituokę katalikai vienoje vyskupijoje Komuniją gaus, o kitoje ne.

Tai tampa įmanoma. Tai faktiškai reiškia, jog tą pačią būseną Bažnyčia per savo atstovus (vyskupus) vienu atveju įvertins kaip nuodėmę, kitu - kaip malonę.

Taigi viskas priklausys nuo kunigo požiūrio?

Šiandien Vakaruose ir Lietuvoje vyrauja moralinis reliatyvizmas - nuostata, kad moralės normos priklauso nuo kultūrinio konteksto ar jas net gali sau nustatyti pats žmogus. Toks požiūris gal nestebina sekuliaraus skaitytojo, tačiau prieštarauja Bažnyčios nuostatoms ta prasme, kad moralės normos negali būti pritaikomos prie klystančių ir nuodėmes darančių tikinčiųjų gyvenimo. Patenkintieji Sinodo išvadų 85 paragrafo sukurta dviprasmybe nori tokio Bažnyčios prisitaikymo, nusivylusieji - laikosi nuostatos, kad Bažnyčia skelbia vienintelę moralinę tiesą ir negali jos pritaikyti prie jokių laikmečio įpročių.

Galiausiai Sinodo išvados tėra rekomendacijos popiežiui, o tikintiesiems lieka laukti, kurį mąstymą atspindės jo būsimas sprendimas.