Vakarų "humanizmas". Vaizdžiai pademonstruotas su žirafa

Vakarų "humanizmas". Vaizdžiai pademonstruotas su žirafa

Danai mėgsta girtis žmogaus teisių apsauga savo šalyje, tolerancija, civilizuotumu, tačiau skersti gyvūnus vaikų akivaizdoje jiems atrodo visiškai normalu. Ne per seniausiai pasaulį šokiravo žinia, kad Kopenhagos zoologijos sode vaikų akivaizdoje paskerstas ir liūtams sumaitintas žirafos jauniklis Marius. Danai tokį reginį vadina edukacija. Tačiau ar tikrai taip reikėtų edukuoti vaikus? Apie tai „Respublika“ kalbėjosi su gamtininkais ir psichologais.

Barbariškumo pamoka vaikams

Prieš gerą savaitę Kopenhagos zoologijos sode vaikams surengtas kuo tikriausias sadistinis spektaklis. Mažamečių akivaizdoje barbariškai nušautas, išdarinėtas dvejų metų žirafos jauniklis ir galiausiai sušertas liūtams. Nors pasaulyje ši egzekucija sulaukė pasibaisėjimo, zoologijos sodo vadovas kuo ramiausiai aiškino, kad toks populiacijos kontroliavimas yra „atsakinga praktika“.

Vėliau prabilta apie dar vieno žirafiuko galimą atsikratymą. Šįkart Jilando zoologijos sode Videbeko mieste. Tačiau panašu, kad šios idėjos bent kol kas atsisakoma.

Tiesa, danų vaikai jau nuo pradinių klasių „šviečiami“ gyvūnų anatomijos klausimais. Praėjus vos kelioms dienoms po skerdynių Kopenhagos zoologijos sode, Arhuso miesto Gamtos muziejuje pradinukams parodytas dar vienas šokiruojantis reginys - kaip skrodžiamas vilkas.

Civilizuotoje, žmogaus teises ginančioje Danijoje gyvūnų skerdynės yra tapusios visiškai normaliu dalyku. Kasmet šiai šaliai priklausančiose Farerų salose vyksta delfinų skerdimo „šventė“, gyventojų vadinama „Grindadrap“. Jos metu nužudoma apie 950 delfinų.

Ar toks žiaurus elgesys su gyvūnais pateisinamas?

Lietuvos Kauno zoologijos sodo direktorius Aurimas Didžiokas sako, kad mūsų šalyje tokios akcijos tikrai nebūtų organizuojamos, nes požiūris į gyvūnus visiškai kitoks. Tiesa, jis nenorėjo smerkti ir kolegų iš Kopenhagos zoologijos sodo.

„Jie kitokie, jų visuomenė kitokia. Jie kitaip mąsto, kitaip elgiasi, kitaip edukuoja. Gal kartais mėgsta perlenkti lazdą jaunimėlį bemokydami... Europos zoologijos sodų ir akvariumų asociacijos (EAZA) pozicija buvo apginti danus. Tai buvo šiurkštus ėjimas, bet danai nenusileidžia ir sako, kad tai - edukacija. Čia, aišku, yra kiekvieno zoologijos sodo reikalas, kiekvienos visuomenės reikalas, kaip jie tai priima. Mes taip nedarytume ir nedarysime. Nesame šovinistai, nesame tokiems dalykams pasiruošę. O partnerių toje pačioje asociacijoje dirbant nesinori kritikuoti“, - buvo atviras Lietuvos zoologijos sodo vadovas.

A.Didžiokas pasakojo, kad Danijoje gyvūnų skerdimas priimamas visiškai natūraliai. „Jie į viską žiūri taip natūralistiškai, pagal džiunglių įstatymus. Ne tik su žirafa. Jie iki to ėjo žingsnis po žingsnio, skrodė vilkus. Kopenhagos zoologijos sode 2012 metais net buvo mirtinas atvejis, kai į tigrų ar į vilkų narvą po lankymo valandų įkrito žmogus. Tuometinį direktorių visi baudė, sakė, kad per žemi voljerai. Nežinau, kuo teismai baigėsi, bet jo pozicija buvo tokia: tigrų mes nešaudysim, tvorų neaukštinsim, lankytojai patys pasirūpins savimi. Tai ir parodo jų požiūrį. Jie ne tik su žirafomis tokie blogiukai, bet ir į kitus dalykus panašų požiūri turi“, - kalbėjo zoologas.

Prasilenkia su etika


Žymus gamtininkas Selemonas Paltanavičius laikosi nuomonės, kad tokios akcijos vaikų akivaizdoje prasilenkia su etika. „Aišku, zoologijos sodas gali priimti sprendimą, ką daryti su gyvūnu. Sunku užginčyti, ar gyvūnas turėjo gyventi, nežinant tikrųjų priežasčių. Bet yra ir kita medalio pusė - etikos klausimas. Mūsų gyvūnų gerovės įstatymas nieko panašaus neleistų. Aš tokių dalykų negalėčiau įsivaizduoti Lietuvoje. Ir, manau, žmonės mūsų šalyje nė vienas nenorėtų to žiūrėti“, - sakė S.Paltanavičius.

Jis akcentuoja, kad nieko blogo, jei vaikai yra supažindinami su gyvūno anatomija. Tačiau, pasak jo, tam yra laikomi laboratoriniai gyvūnai.

Skerdynės - ne edukacija

Rašytoja Renata Šerelytė pripažino, kad yra tiesiog šokiruota danų žiaurumo. Pasak jos, mėgavimasis gyvūno skausmu negali būti vadinamas edukacija. Jai atrodo nepateisinama, kai žmogus pradeda tyčiotis iš svetimos kančios, kad ir gyvūno.

„Tik tas, kuriam pačiam neskauda, gali šitaip elgtis. Nuo to viskas ir prasideda: jeigu žmogui pačiam neskauda, jei jis ir gyvūno kančios neužjaučia, kodėl jam turėtų būti gaila kito žmogaus, - retoriškai klausė rašytoja. - Biblijoje parašyta, kad žmogui suteikta visa žemė, tik reikia joje teisingai ir gražiai viešpatauti. Deja, žmogus tapo labai žiaurus žemės valdovas. Tokį elgesį man net sunku pavadinti žmogišku“.

Nereikia mokyti žiaurumo

Psichologė, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto lektorė, Nacionalinės šeimų ir tėvų asociacijos narė Giedrė Širvinskienė taip pat buvo kategoriška: tokios viešos „anatomijos pamokos“ kaip Danijoje vaikams duoda daugiau žalos nei naudos. Pasak jos, vaikai mokomi neatsakingo elgesio su gyvūnais.

„Tokie pavyzdžiai šokiruoja. Tai ypač žiaurus elgesys su gyvūnais. Vaikus mes turime mokyti, kaip būti atsakingiems su gyvu padaru, kaip juo rūpintis, o ne kaip išmėsinėti. Jei tai edukacija - tai ko mes mokome vaikus? Žiaurumo? - stebėjosi psichologė. - Buvo laikai, kai aikštėse viešai vykdė mirties bausmes. Atrodo, tie laikai praėjo, bet negi dabar tą patį darysime su gyvūnais. Jei taip mokysime vaikus gyvūnų anatomijos, tai kaip mokysime - žmogaus“.

O.STRIKULIENĖ: „Vakarų „humanizmas“. Vaizdžiai pademonstruotas su žirafa“

Kopenhagos zoologijos sode nušautas ir vaikų akivaizdoje išmėsinėtas visiškai sveikas dvejų metų žirafiukas. Mat zoologijos sodui, vykdančiam gyvūnų veisimo programą, žirafiukas neįtiko genetiškai. Buvo per artimas giminaitis kitoms sodo žirafoms. Tad nors žirafiuką galėjo priimti kitų Europos sostinių sodai, jam buvo skirta mirties bausmė. Kam transportuoti, leisti pinigus, vargintis? Kita neįtikusi žirafa taip pat ruošiama egzekucijai.

Bausmė yra gyventi pasaulyje, kuriame į gyvą esybę žiūrima tik pragmatiškai. Naudingas ar nenaudingas. Būti nenaudingam kažkokiai žmonių grupei, zoologijos sodui, kokiai nors idee fixe, utopijai yra mirtinas nusikaltimas. Tad ir žirafiukas tapo naudingesnis tada, kai tapo negyvas. Mat tada jį jau buvo galima sušerti zoologijos sodo plėšrūnams.

Mažiesiems danams, spoksantiems, kaip dorojamas žirafiukas, jau kalama į galvutes: su nenaudingaisiais nesiterliojama. Jie atiduodami plėšrūnams. Tad jei moksleivis kada nors nuspręs, jog egzamino neišlaikė, nes pedagogas buvo genetiškai nevertingas, pasiims šautuvą. Ir nušaus tą pedagogą kaip bejausmis robotas. Ar surengs savo bendraklasių skerdynes. Nes nejautros išmoko spoksodamas į animacinius filmus, kurių personažai vieni kitiems į galvas spardo. Susiploja. Atsikelia. Pasipurto. Vėl bėga. Be to, vaikai prisižiūrės reginių, kaip skrodžiami vilkai. Kaip Svinis Todas - demonas kirpėjas skerdžia savo klientus. Kad iš jų būtų sumaltas žmogienos faršas. Tad jei vieną dieną kas nors užsimanys papjaustyti gyvą tetą, kad pasiruoštų anatomijos pamokai, nerėkime, kad tai žiaurus išsigimėlis. Toli gražu. Tai pažangiausias Europos vaikas. Ar naujasis plaukų stilistas Todas. Pritrūkęs faršo bandelėms.

Gyvūnų veisimo programas vykdo gamta. Jau tūkstančius metų. Ne žmonės. Ne danai. Mes, žmonės, tik tą programą supainiojome. Visi zoologijos sodai yra paprasčiausios gyvūnų koncentracijos stovyklos, kalėjimai ir natūralios prigimties sužalojimo punktai. Ir pasipelnymo vietos. Kur už smalsumą bei pramogą mokami pinigai. Nors XXI amžiuje savo smalsumą galima patenkinti žiūrint dokumentinius filmus apie gamtą ar keliaujant į Afriką, Amazonės džiungles. Žirafą galima pamatyti kompiuteryje. Nebūtina kažką gyvą kankinti dėl savo nesveikų įgeidžių.  Kaip viduramžiais. Kai dėl nesveiko minios smalsumo miestų aikštėse buvo atliekamos mirties bausmės, narvuose vežiojami indėnai, liliputai, Siamo dvyniai, barzdotos moterys ir t.t. Kas čia sveiko, jei neprasikaltusį padarą be teismo uždarome. Ir net numariname. Stebint vaikučiams.

Europa jau pati tampa neaptvertu zoologijos sodu, kuriame vis daugėja plėšrūnų. Žmonės gyvena miestų narvuose, socialinių sluoksnių rezervatuose, getuose ir, kaip ir tas nelaimingas žirafiukas, genetiškai kinta. Nes tampa bejausmiai. Kituose matantys tik judantį plastiką. Su kalbine, darbine, moksline, vaizdine ar libido komunikacija. Bet be jokios emocinės komunikacijos. Šūvis, spragtelėjimas - ir komunikacija su plastiku dingsta. Vaikai emociškai bukinami nuo vaikystės. Genderizmo programomis. Gyvūnų parodomaisiais skerdimais, skrodimais. Kad taptų žiauriais, belyčiais, bevaisiais padarais. Galbūt žirafiukas būtų išlikęs, jei danai būtų nustatę, kad jis - netradicinės orientacijos. Ar jo genome aptikę prieš šimtą metų gyvenusio Danijos aristokrato genų.

Lietuvoje mūsų vaikai apgailėjo Kauno baltąjį lokį, kurį dėl sunkios ligos teko užmigdyti. Mūsų vaikai renka naujagimiams liūtukams, tigriukams vardus. Lietuvoje dar piktinamasi, kai kas nors žiauriai pasielgia su naminiu gyvūnu. Ir mūsų mirtinai susirgę augintiniai nemiršta. Jie „užmiega“. Be parodomųjų egzekucijų. O Vakarai jau kitokie. Todėl mes, įskaitant ir mūsų emigrantus, Vakarų požiūriu, esame su nevisaverčiais genomais. Kaip ir tuodu žirafiukai. Mes, kaip ir tos žirafos, esame iš kitur. Ne taip persmelkti mirties kultūros. Ne tokie praktiški. Kai pasiligojusiam ar pasenusiam jau siūloma eutanazija. O iš tiesų tai neperspektyvių individų atsikratymo forma. Išplėstinis Kopenhagos zoologijos sodo variantas. Kai siūloma savo nenaudingu, ligonių kasoms nuostolingu buvimu netrukdyti sveikiems europiečiams. Jei žmogus mato, koks jis kitiems nemielas, aišku, jis pasirinks eutanaziją! Nes jo, skirtingai nei žirafiuko, dar nedrįsta viešai nušauti.

Šiuo metu skaitomiausi

Skaitomiausi portalai

Šiuo metu skaitomiausi

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder