Vaikus savanoriai traukia net iš kilpos

Jaunimo linijos“ savanoriams iškalbama tai, ko vaikai negali pasakyti tėvams, ko žmonės negali pripažinti vienas kitam. Ten išliejamos atstumtų, įskaudintų žmonių ašaros - visa tai, ko visuomenė kol kas dar nenori girdėti. Didžioji dalis čia skambinančiųjų - jauni žmonės iki 25 metų.

Svarbiausia - būti kartu

„Jaunimo linijos“ savanorės Julijos Ivanauskės teigimu, kad ir kaip skambinančio jaunimo problemos atrodytų iš pirmo žvilgsnio, po ilgo pokalbio dažniausiai paaiškėja, kad tai vienatvė, apleistumas, prasmės nejutimas. Dauguma žmonių tam tikru gyvenimo laikotarpiu su tuo susiduria, tik vieni moka su tuo susidoroti, o kiti kaupia jausmus savyje ir ateina laikas, kai nebesugeba to savarankiškai „paleisti“.

„Jauni žmonės dažnai galvoja: aš juk viską turiu, man tėvai padeda, aš neturiu teisės taip jaustis, neturiu teisės norėti numirti, - sako J.Ivanauskė. - Dėl to jie tik dar labiau save graužia, kol galiausiai žmogus visiškai susipainioja savo mintyse. Tam ir yra „Jaunimo linijos“ savanoris - jis išklauso ir padeda susidėlioti mintis į lentynėles, o tada neretai net paaiškėja, kad viskas nėra taip sudėtinga, kaip atrodė.“

Labai dažnos temos, kuriomis savanoriams tenka kalbėtis su skambinančiaisiais, - vaikų ir tėvų santykiai, fizinis ar psichologinis smurtas prieš vaikus. Vaikai kalbėdami dažnai cituoja savo tėvus: aš toks, aš anoks. Dėl to, kad yra tėvų skriaudžiami, patys to net nesuvokdami, jie kaltina save.

J.Ivanauskei ypač sunkūs pokalbiai su vaikais, patiriančiais smurtą šeimoje, nes ji negali vaiko nuo to apsaugoti - nebent pats vaikas sutinka pasakyti savo adresą, vardą, pavardę. „Mes galime išklausyti vaiką, suteikti jam informacijos, kaip ir kur jis gali kreiptis profesionalios pagalbos, - sako savanorė. - Bet svarbiausia yra pabūti su vaiku, išklausyti jį, pasakyti, kad jis nėra kaltas dėl to, jog prieš jį smurtaujama.“

Dar viena problema, ypač išryškėjusi pastaruoju metu, - emigravusių tėvų vaikai. Tokie vaikai dažnai paskambina lyg ir pokštaudami, tačiau su jais pasikalbėjus išryškėja jų vienišumas, apleistumas, baimės. Vyresni mėgina pateisinti tėvus, mažesni pyksta, sako, kad nepasiilgsta, kad jiems ir taip gerai. Tačiau faktas tas, kad tėvų išvykimas žaloja vaiko sielą.

„Kai pradėjau savarankiškai dirbti, labai nustebau - Viešpatie, kiek yra tokių vaikų. Man būna labai skaudu dėl tų paliktų vaikų“, - sako J.Ivanauskė.

Dar viena skambinančiųjų grupė - žmonės, turintys psichikos problemų. Jie ypač dažnai jaučiasi vieniši, nes visuomenė juos atstumia, „nurašo“.

„Jei pokalbio pabaigoje pašnekovas pasako: gerai, šiandien nesižudysiu, dar pagalvosiu, jauti begalinį pasitenkinimą. Juk savižudybė yra impulsas. Jei tą momentą su žmogumi išbūni, mažai tikėtina, kad po nakties žmogus atsikels ir pagalvos: ne, nieko čia nebus, einu žudytis“, - sako J.Ivanauskė.

Problemų išspręsti negali

„Jaunimo linijoje“ savanoriaujantis psichologas Antanas Grižas įsitikinęs - tie skambučiai, kurių sulaukiama, puikiai atspindi mūsų visuomenės skaudulius, nors problemos universalios - dažniausiai kalbama apie santykių problemas, gėdą dėl savo sunkumų, dėl minčių apie savižudybę. Vis dažniau patarimo į tarnybą kreipiasi žmonės, kurių artimas žmogus galvoja apie savižudybę.

Anot savanorio, skambina nemažai žmonių iš psichiatrijos įstaigų, kur jie lyg ir gauna tą medicininę pagalbą, bet jiems reikia bendravimo, pokalbių. Skambina kaliniai - jiems irgi reikia su kažkuo pasikalbėti. Skambina emigravusių tėvų vaikai, kurie, kilus sunkumams, neturi į ką kreiptis, su kuo pasikalbėti. Jau prieš 7 metus, kai jis tik pradėjo savanoriauti, skambindavo vaikai, patiriantys patyčias, - skambina jie ir dabar.

„Tai bene sunkiausi skambučiai, kai girdi vaiko skausmą: iš manęs tyčiojasi, bet nei tėvai, nei mokytojai nepadeda. Apima toks bejėgiškumo jausmas, taip sunku ir liūdna dėl vaiko, - sako A.Grižas. - Mes nebandome užglaistyti, nesakome, kad viskas praeis, nesuteikiame tuščių vilčių. Reikia su vaiku išbūti, pripažinti, kad bus sunku, pasakyti, kad ir man kartu su juo liūdna. Žmogui reikia kito žmogaus, kuris išdrįstų kartu su juo pabūti ir suvoktų, ką jis jaučia.“

Anot savanorio, jų darbas - pasistengti suprasti, kaip žmogus jaučiasi, ir neretai tiesiog kartu patylėti. Nors tie, kurie skambina, ypač vaikai, dažniausiai tikisi, kad juos kažkas išgelbės. Savanoris turi padėti skambinančiajam suprasti, kad joks kitas žmogus negali jo problemų išspręsti - reikia pačiam galvoti, ką daryti. Kitaip sakant, sugrąžinti atsakomybės už save jausmą - aš pats atsakingas, kitas žmogus už mane negali nieko pakeisti, tačiau aš galiu su juo pasitarti ir tų galimybių paieškoti.


- „Jaunimo linija“ egzistuoja jau daugiau nei 25 metus. Ar keičiasi problemos, dėl kurių kreipiasi žmonės? - „Vakaro žinios“ teiravosi „Jaunimo linijos“ vadovo, psichologo Pauliaus SKRUIBIO.

- Esminiai dalykai metams bėgant keičiasi mažai. Problemos, dėl kurių kreipiasi jauni žmonės, dažnai yra itin sudėtingos, o kartais galinčios lemti jauno žmogaus pasirinkimą, gyventi ar ne.

Keičiasi galbūt tai, kad mums skambina vis daugiau žmonių, kurie kalba apie savižudybę. Ir tai nebūtinai reiškia, kad savižudybių problema visuomenėje tampa vis didesnė. Tai rodo, kad vis daugiau žmonių žino, jog paskambinus į „Jaunimo liniją“ galima apie tai kalbėti, nes tabu, stigmų apie savižudybę yra labai daug. Žinojimas, kad tu gali su kažkuo apie tai kalbėtis, yra labai svarbus.

- Patyčios - problema, apie kurią nebuvo tiek kalbama, tarkim, prieš 10 metų. Ar tai reiškia, kad patyčių tada nebuvo, o dabar jos atsirado?

- Su visais socialiniais dalykais yra panašiai - mums atrodo, kad kai kurių problemų nėra, kol mes apie tai nešnekame. Kai problema išvelkama į dienos šviesą, paaiškėja, kad ji visada buvo, jos mastai didžiuliai, tik niekas apie tai nekalbėjo. Kai apie tai pradedama kalbėti viešai, kur kas daugiau žmonių pripažįsta, kad iš tikrųjų tai yra.

Dėl savižudybių situacija panaši, žmonės mūsų dažnai klausia: gal tik dabar ši problema pasidarė tokia didelė, gal sovietmečiu jos nebuvo. Tačiau juk iš tikrųjų ši problema ir tapo milžiniška sovietiniais metais, tiesiog tuo metu apie tai nebuvo galima kalbėti, nes tarybinis pilietis negalėjo turėti tokių minčių. Kai problema tapo atvira, žmonėms susidarė įspūdis, kad anksčiau to nebuvo, o dabar yra. Tačiau tai nėra dabartinių laikų problema - ji atsirado gerokai seniau.

Smurtas artimoje aplinkoje - taip pat ne šiomis dienomis atsiradusi problema. Tai visada egzistavo, tik buvo nematoma, nes apie tai nebuvo kalbama.

Aišku viena - apie tas problemas kalbėti reikia, nes kitaip jų neišspręsime.

- O emigravusių tėvų paliktų vaikų vienišumo, apleistumo problema?

- Tai jau tikrai šių dienų problema. Ir tai tikrai problema. Vaikams nelengva, kai tėvai išvažiuoja ir jie lieka su seneliais ar kitais giminaičiais. Yra situacijų, kai sugebama išbalansuoti, bet iš esmės tai yra iššūkis šeimai, iššūkis vaikams. Ir mes matome, kad neretai dėl to kyla labai rimtų problemų. Vaikai jaučiasi tėvų palikti, seneliams toli gražu ne visada pavyksta su jais susitvarkyti, nustatyti ribas, perduoti kažkokias vertybes, suvokti, kas vaikui svarbu ir kokios pagalbos jam reikia.

- „Jaunimo linijoje“ į skambučius atsiliepia savanoriai. Ar nebūtų geriau, jei tai darytų psichologai?

- Manau, labai gerai, kad savanoriai yra skirtingų specialybių, tačiau specialiai apmokyti žmonės, o ne profesionalai. Vienas dalykas - telefoninė pagalba turi savo specifiką, ir mes savanorius ruošiame būtent telefoninei pagalbai.

Kitas dalykas - kai žmogus skambina trečią valandą nakties, nes jam labai blogai, sunku ir jis nežino, ar nori gyventi, ar ne, o į jo skambutį atsiliepia savanoris, kuris daro tai vien dėl to, kad jam rūpi, tai gali būti stipriau ir veiksmingiau nei profesionalo pagalba. Kritiniu momentu savanorio žmogiškas supratimas gali būti net ir stipresnė žinutė, kad kažkam rūpi tavo bėdos. Taip yra todėl, kad savanoriams tai nėra darbas - jie tai daro negaudami jokio atlygio.


Faktai apie „Jaunimo liniją“

2014 m. „Jaunimo linija“ atsiliepė į 114 474 skambučius.

Pernai pagalbos jaunimas vis dažniau kreipdavosi dėl itin rimtų problemų, tokių kaip mintys apie savižudybę, savęs žalojimas, priklausomybė nuo alkoholio ir patyčios. Apie savižudybę galvojantiems žmonėms „Jaunimo linijos“ savanoriai pernai suteikė pagalbą 3000 kartų. Skambučių dėl problemų, susijusių su santykiais, santykinai sumažėjo.

Prieš trejetą metų „Jaunimo linija“ galėjo atsiliepti tik į 1 skambutį iš 20, o šiandien atsiliepiama jau į 1 iš 6. Tokį pokytį daugiausia nulėmė rekordiškai išaugęs savanorių skaičius - jų praėjusiais metais pritraukta ir apmokyta net 124.

Šių metų sausio-balandžio mėnesiais vidutiniškai 505 „Jaunimo linijos“ per mėnesį priimti skambučiai buvo susiję su savižudybės rizika.

Vis daugiau skambučių „Jaunimo linija“ sulaukia dėl patyčių problemos - per dieną dėl patyčių kreipiamasi vidutiniškai 4 kartus.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios