Vaikai gimsta tik iš tėvų meilės

Greitai prasidėsiančioje rinkimų kampanijoje veikiausiai kaip iš gausybės rago pasipils politikų gražūs pažadai ir skambios frazės, nuotraukos su šeimomis ir artimaisiais. Visi kaip susitarę skanduos, kad šeima - didžiausia vertybė. Deja, kabinetuose priimami įstatymai ir mažinamos išmokos jaunų žmonių Lietuvoje neskatina kurti šeimų. Pasirodo, apie prasilenkiančius su realybe reikalavimus šeimoms politikai ne visuomet žino, o tėveliai priversti iš nelogiškų situacijų suktis kasdien.

Nors kiekviena Vyriausybė kartoja, jog skirs daugiau dėmesio šeimai, po kiekvienų rinkimų šie pažadai pamirštami, o šeimos taip ir lieka iš sudėtingų situacijų kapstytis pačios. Ne tik papildomo dėmesio šeimoms, bet ir finansinės paramos trūksta net ir ne mažiausius atlyginimus uždirbantiems tėvams. Kaip pasirūpinti vaikais per jų atostogas ir nepalikti vienų namuose? Kaip sulaukti atlyginimo, kai šį mėnesį vaikas susirgo? Kaip neužgniaužti vaiko gabumų, kai popamokinės veiklos įpirkti nepavyksta? Tai tik keli klausimai, su kuriais susiduria vaikus Lietuvoje auginančių šeimų tėveliai.

Visoms veiklos neužtenka

TV laidų vedėja ir folkloro dainininkė Loreta Sungailienė, auginanti tris atžalas, neslepia, jog šeima Lietuvoje kainuoja nemažai, o pagalbos sulaukti, ko gero, pavyksta ne visoms šeimoms. Pasak jos, pagrindinis iššūkis auginant vaikus - finansiniai sunkumai, kurie paliečia daugelį Lietuvos šeimų: „Galvojame apie ateitį, turime sveikatos draudimus, kaupiamąjį draudimą vaikams, planuojame pensiją. Visam tam taip pat reikia nemažai pinigų. Ir visiškai nesvarbu, ar tu dirbi televizijoje, ar kur kitur, šeima tikrai nemažai pajamų suvalgo. Kartais tenka pasukti galvą, kaip sudurti galą su galu ir kaip šventėms pasiruošti stalą. Aš manau, tokių šeimų Lietuvoje tikrai yra daug.“

Pasak L.Sungailienės, vaikas auginantys tėveliai žino, o valdžioje sėdintys politikai gal ne visuomet susimąsto, kad šeimų gyvenime kasdien kyla įvairiausių situacijų, kai reikia galvoti, kaip išsisukti: „Šiandien džiaugiuosi, kad ugdymo įstaigos, kurias lanko mūsų vaikai, nestreikuoja. Nes aš nežinau, kaip reikėtų elgtis, jei mokyklos streikuotų ir reikėtų būti su vaikais namuose. Reikėtų imti nemokamas atostogas ar kažką kita sugalvoti. Akivaizdu, kad paprastose situacijose ne viskas taip paprasta, čia susipina daugelis dalykų, todėl norėtųsi kompleksiškesnio požiūrio.“

Į darbą - su vaikais

L.Sungailienė sako puikiai prisimenanti laiką, kai reikėdavo į darbą keliauti su atžalomis, nes įstatymas reikalauja vaikų iki dešimties metų nepalikti vienų namuose, nors mokykloje atostogos gerokai ilgesnės nei tėvų. „Žinoma, būtų idealu, kad moksleivių įdomiam laisvalaikio praleidimui atsirastų lėšų. Tačiau neaišku, iš kur jas paimti. Aš nežinau, kaip mažesniuose miesteliuose, bet Vilniuje yra gausu dienos ir ilgesnių stovyklų. Bet jos yra tikrai brangios.

Gal dar trūksta to kompleksinio žinojimo, kas veikia, kas pasiteisina ir kas ne. Pavyzdžiui, mes su vyru labai sąžiningai laikėmės tvarkos, kad iki 10 metų vaikų namuose negalima palikti vienų, tad vasaros laikotarpiu tekdavo vaikus vesti pusę dienos į savo, pusę dienos į vyro darbą, kažkurią dieną pas močiutę. Nors tokią situaciją juk leidžia ne kiekvienas darbdavys, be to, tokioje situacijoje tarsi atimi tas atostogas iš vaiko. Yra tekę samdyti ir auklę, bet tai irgi brangus malonumas. Buvo laikas, kai man iš algos liko 200 litų, nes visus likusius pinigus reikėjo sumokėti už auklę. Tai čia gal toks pavyzdys, kai tarsi negalima vaikučių palikti vienų, bet galimybių įgyvendinti šį reikalavimą nelabai yra. Aš tikiu, kad daug tokių vaikų kitose šeimose gal taip ir lieka vieni namuose“, - teigia trijų vaikų mama.

Dar viena dažna problema, su kuria susiduria šeimos, auginančios vaikus, - popamokinė veikla. Deja, ne visos Lietuvos šeimos gali leisti vaikus ugdyti neformaliuose užsiėmimuose. L.Sungailienė teigia, jog tai aktualu daugeliui Lietuvos šeimų: „Mes su vyru ieškojome tokių ugdymo įstaigų, kurios vaikus užimtų visą darbo dieną ir vaikas būtų ugdomas popamokine veikla. Nes juk viskas kainuoja, tie būreliai - irgi. Žinoma, džiaugiamės, kad atsirado tie papildomi 15 eurų iš mokinio krepšelio neformaliam ugdymui, bet, žinokite, Vilniuje tai šiek tiek juokinga suma. Bet jei vaikas tikrai gabus ir nori jį leisti į kelias veiklas, tu nebegali sau to leisti. Aš nežinau, kuri šeima gali sau leisti.“

L.Sungailienė tikina, jog valstybėje svarbi šeimos gerovė, tačiau ji turi būti kuriama abipusiu bendradarbiavimu. „Vienos pusės kaltinti tikrai negali. Bet šeima yra didžiulė vertybė, nuo kurios daug kas prasideda, tad visi turime dėl jos stengtis. Aš suprantu, kad reikia labai dirbti, kad išlaikytum šeimą. Aš visuomet palaikau nuostatą, kad mes, visuomenė, Lietuvos piliečiai, turime dirbti ir prisidėti prie valstybės išlaikymo, o sukurdamas šeimą taip pat turi būti už ją atsakingas. Nes negalima vien norėti, kad kažkas duotų. Turi būti bendradarbiavimas ir abipusis noras spręsti problemas, abipusis supratimas. Turėtų atsirasti abipusis noras padėti tam, kuris nori dirbti ir išlaikyti šeimą. Negali viena pusė vien imti, o kita tik duoti.“

Viktorija GRIGALIŪNIENĖ, vaikų psichologė-psichoterapeutė:

- Ar šeima gali viena susitvarkyti su visomis iškylančiomis problemomis, ar praverstų ir valstybės pagalba?

- Šeima su problemomis susiduria visais laikais, tik jos keičiasi pagal laiką ir žmonių poreikius. Bet kai Vyriausybė nuolat akcentuoja, kad šeima yra vertybė, man tai tik teorinis lygmuo. Nes kai taip kalbama, norisi paklausti, kas yra padaryta, kad šeima iš tiesų būtų vertybė. Kas padaryta, kad valstybė bent kažkiek motyvuotų tėvus skirti daugiau laiko savo vaikams? Štai Jungtinėse Amerikos Valstijose pradinukų mokymo programose yra užduotys, kurias vaikas turi spręsti namuose su abiem tėveliais. Užduotyje yra tam tikra dalis, skirta mamai, kita tėčiui ir trečia vaikui. Taip raginama bendrauti šeimoje. Taip atskleidžiamas valstybinis požiūris į šeimą. Kodėl pas mus to nėra? Juk tai tikrai nekainuoja didelių pinigų. Būtų gerokai pigiau nei pirkti vadovėlius, kuriuos kasdien tampo mokyklinukai. JAV vaikai rašo pieštuku, kad galėtų ištrinti ir vaikams nekiltų stresas. O pas mus viskas daroma, kad vaikai stresuotų, nuo to ima stresuoti tėvai, ir taip užsisuka šis ratas. Tai tik įrodo, kad pas mus tik garsiai kalbama apie šeimą, bet niekas nedaroma.

- Neseniai Seime pasirodė siūlymas, jog mamai, prižiūrinčiai sergantį vaiką, būtų mokama atlyginimo kompensacija net ir tuomet, jei vaikas serga ilgiau nei dvi savaites. Iki šiol nedarbingumą tenka nutraukti, eiti vienai dienai į darbą, ieškoti, kur palikti sergantį vaiką tą dieną, o tada vėl keliauti pas gydytoją dėl nedarbingumo. Kaip taip gali būti normalioje visuomenėje?

- Tai nesuvokiama mums, paprastiems žmonėms. Kodėl nieko nedaro valdžios atstovai? Matyt, jie nėra suinteresuoti. Vadinasi, jiems naudinga taip daryti. Mes jau labai greitai pastebėsime rinkimų plakatus, kur šeima bus akcentuojama, nes mums tai aktuali tema. Rinkiminės kampanijos metu pastebėsime daug nuotraukų, kur politikai žvelgs į mus iš plakatų su vaikais, šeimomis ir nuolat akcentuos šeimos svarbą. Tuomet peršasi mintis, kad protingi, fiziškai sveiki vaikai ir sveika visuomenė ateityje kažkam nereikalinga. Gal bijoma, kad užaugs karta, kuri strateguos kitus sprendimus ir pakeis visą mūsų politinę situaciją.

- Kodėl šeima politikams tampa svarbi tik po tragedijų?

- Vaikams trūksta bendravimo. Kartais mes grįžtame po darbo ir einame miegoti, o laiko vaikui nebelieka. Tačiau užtenka valandos pabendravimo su juo, pasidomėjimo, kaip jis gyvena, pabuvimo kartu. Vaikui tiek užteks, o likusias valandas galime skirti sau. Bet jei nėra valstybinio požiūrio, nematyti, kad šeima yra valstybei vertybė ir užauginti dorus ir sveikus vaikus yra valstybės siekis, natūralu, kad ir šeimose bus toks pats požiūris. Visuomet pavyzdį turi parodyti aukščiau stovintis. Taip, kaip įmonėje pavyzdį rodo vadovas, taip mūsų visuomenei pavyzdį turi rodyti Seimas. Juk jis ir yra sumažinta mūsų visuomenės versija. O užtenka tik pažiūrėti, kaip jie bendrauja, vienas kitą įžeidinėja, išdrįsta ir užvožti. O paskui mes stebimės, kad šeimose yra smurtas? Kaip politikai nori, kad šeimose nebūtų smurto, jeigu jie rodo tokį pavyzdį visuomenei.

Net nenoriu spėlioti, kas mūsų laukia, jei požiūris nesikeis. Dabar dėl žmogaus nieko nedaroma, tampomasi dėl kėdžių ir įtakos. O apie paprastų žmonių problemas kalbama tik tada, kai jos įvyksta. Nusiunčiamos tarnybos kaimynus patikrinti, ir po mėnesio visi pamiršo. Tarsi problema būtų išsisprendusi pati. Kol dabar niekas neužsmaugia, vaiko niekur neįmeta, neuždaužo, niekam nebeįdomu. Iki kito karto. Bet nejau reikia kasdien po vaiką į šulinį įmesti, kad kažkas būtų sprendžiama?

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“