Už sienos gyvenančiųjų jau nebepažįstame

Bijo įsileisti

„Neatidaryk durų nepažįstamiems“, „Būk atsargus laiptinėje“, „Neimk iš tetų saldainių“, - girdėdama tokius ir panašius draudimus užaugo ne viena karta. Baimė, kad kažkas apvogs, užpuls, pasinaudos, nuolatinis nesaugumo jausmas lemia, kad vis mažiau norime atidaryti savo duris, o tuo labiau įsileisti į namus, net ir savo kaimynus. Būna, kad ir dvidešimt metų praleidę tame pačiame name, nepažįstame šalia gyvenančių žmonių. Ypač tai būdinga didesnių miestų ir daugiabučių pastatų gyventojams. Gyvenimo tempas taip pat yra viena priežasčių, kodėl neturime laiko susipažinti su šalia gyvenančiais, nes net ir artimiesiems kartais vos randame laisvą minutę.

„Nepažįstu savo kaimynų. Tik iš mandagumo pasakau „Laba diena“, ir viskas. Nei degtukų nesiskolinu, su svetimais nenoriu bendrauti“, - atvirai prisipažįsta savo vardo neatskleidęs vyras. Tokių žmonių Lietuvoje turbūt galima skaičiuoti ne šimtais, ir net ne tūkstančiais.

Dar viena priežastis, kodėl tame pačiame name gyvenantys žmonės nebepažįsta vieni kitų, yra nuolatinė gyventojų kaita. „Su senesniais gyventojais esu pažįstama, bet naujų nepažįstu, o ypač tų, kurie butą tik nuomojasi, nes jie gana dažnai keičiasi“, - pasakojo daugiabutyje gyvenanti pensininkė Aldona.

Abejingi ir net piktavaliai

„Kartą buvau palikęs raktus išorinėje durų pusėje, tai niekas pusė dienos apie tai nepranešė, kol pats nepamačiau. Nors tikrai girdėjau, kad daug kartų laiptine praėjo namo gyventojai“, - žmonių abejingumu stebisi daugiabutyje gyvenantis Mantas. Laimė, tą kartą niekas šita situacija nepasinaudojo. O juk būna, kad kaimynai ne tik nepadeda vienas kitam, bet dar ir kenkia. Štai viena moteris pasakojo, kad kažkas iš kaimynų jai kartas nuo karto praduria automobilio padangą, tad statyti automobilį savo kieme darosi pavojinga. Kita moteris pasakojo, kad jau ilgą laiką kenčia nuolatinį sienos gręžimą: „Bandėme išsiaiškinti, kas, nes net miegoti nebeįmanoma, bet visi apklausti neigė, kad remontuoja namus. Taigi ir toliau kenčiame gręžimą, nes niekas neprisipažįsta.“

Turbūt tokie atvejai taip pat prisideda prie nenoro bendrauti su pašonėje gyvenančiais. Niekada nežinai, su kokiu žmogumi susidursi. Štai Rūta pasakojo, kad vienas kaimynas įsiprašė išgerti arbatos pas ją namuose. „Vėliau pasiūlė išgerti arbatos jau savo bute, tik šį sykį vidury nakties“, - juokdamasi prisimena mergina.

Prof. dr. Vytautas Radžvilas, filosofas:

- Kodėl visuomenėje pasklido susvetimėjimo reiškinys, kai net pas kaimynus nedrįstame užeiti išgerti arbatos ar pasiskolinti cukraus?

- Susvetimėjimas yra ne tik Lietuvos, Europos, bet ir viena svarbiausių visos modernybės problemų. Reikalas tas, kad modernioji civilizacija kitaip nei antikinė ar viduramžiškoji buvo statoma ant individualizmo pamatų. Visuomenės modelis, grindžiamas individualizmo principais, buvo kuriamas nuosekliai ir metodiškai keičiant ankstesnį visuomenės modelį, kurį galima pavadinti bendruomeniniu. Vyraujant ankstesnio tipo modeliui buvo palyginti stiprūs bendruomeniniai ryšiai. Bendruomenės narius saistė daug bendrų dalykų: nuo bendros religijos, moralinių nuostatų iki ypatingos visuomenės organizacijos.

Tuo tarpu individualistinės visuomenės formavimasis buvo visų tokių saitų ardymo vyksmas, kuris ypatingą pagreitį įgijo dvidešimtame amžiuje. Kalbant apie mums artimesnius laikus galima pasakyti, kad buvo patirti du triuškinantys smūgiai. Pirmasis smūgis - tai sovietinė okupacija, kuri nutraukė natūralią modernios lietuvių tautos ir valstybės raidą. Buvo sugriauti ir iki tol žmones saistę socialiniai ryšiai. Jie pakeisti dirbtiniu socialiniu ryšiu, savotiška kolektyvizmo forma.

Tačiau išsilaisvinus iš okupacijos ir atsivėrus Vakarų įtakoms, socialinių ryšių atkūrimas ne tik kad neprasidėjo, bet, galima sakyti, paradoksaliai paspartėjo jų irimas, virtęs tam tikra griūtimi. Pagrindinis veiksnys, nulėmęs šias tendencijas, buvo tas, kad Lietuvoje pradėjo formuotis tai, kas šiuolaikinėje literatūroje vadinama rinkos visuomene. Rinkos ekonomikoje gyvenanti visuomenė atsiranda tada, kai rinkos santykiai pradeda skverbtis į privačią žmonių gyvenimo sferą. Juridiniais ir komerciniais santykiais virsta ryšiai, kurie ankstesnėje visuomenėje buvo laikomi šventais ir turėjo moralinę aurą. Šitą tendenciją stiprina ir naujas ganėtinai grėsmingas reiškinys, kai plataus gyvenimo sfera taip pat politizuojama, joje diegiant vadinamąsias demokratines vertybes.

Pasitelkus valstybės galią, jos teisę, įvairias institucijas stengiamasi radikaliai pertvarkyti šeimos ryšius taip, kad tradiciniai šeimos ryšiai iš esmės būtų sutraukyti. Žmones sieja tik paviršutiniški naudos ryšiai, todėl susvetimėjimas darosi vis didesnis ir galima Lietuvą lyginant su kitomis šalimis pasakyti, kad mes sparčiai vejamės senas Europos Sąjungos senbuves tokias kaip JAV.

- O ar yra kokia nors prošvaistė, kad ateityje susvetimėjimas mažės?

- Tai padaryti bus labai sunku. Rinkos santykiai lemia, kad visuomenė performuojama pagal konkurencinės kovos ir išlikimo modelį. Todėl visos socialinės realijos yra tokios, kad griauna vadinamąją bendruomeninę dvasią, nes kiekviename žmoguje pirmiausia skatina įžvelgti potencialų konkurentą.

Todėl manyčiau, kad bent jau artimiausiu metu tikėtis, kad šita tendencija pasikeistų, yra gana sunku.