Troškimas tapti tėvu

"... Prieš keletą metų svečiavausi pas savo draugą, dviejų dukrų tėvą: antroji buvo ką tik gimusi, pirmagimė - dvejų metukų. Kalbėjomės apie tai, ką reiškia būti tėvu, ir mano draugas pasakė, jog už savo dukras atiduotų gyvenimą. Grįždamas namo negalėjau sulaikyti ašarų. Kaip norėčiau patirti tokį stiprų jausmą. Esu vyras, trokštantis vaikų, tačiau mano gyvenime tai neišsipildė...

Dažnai girdžiu, jog vyrams viskas kitaip, nes jiems netiksi biologinis laikrodis. Tuo diskusija baigiasi. Iš tiesų: ką 52 metų vyras gali žinoti apie moters, trokštančios, tačiau negalinčios susilaukti kūdikio, kančias? Juk teoriškai aš ir būdamas 70-ies metų dar galiu turėti palikuonių. Bevaikystė laikoma tik moterų problema. Moterims tai kančia, vyrams - ne. Galbūt dažniausiai taip ir yra. Bet ne visada.

Kiekviename žingsnyje gyvenimas man primena, ko esu netekęs. Grįžtu iš parduotuvės ir matau prie namų su vaikais žaidžiančią kaimynę. Vaikai akyli žiūrinėja voratinklį. Pasisveikinu ir prisidedu prie jų. Kaimynė sako, kad mama vorė turbūt ilsisi po dienos darbų ir geriau jos netrukdyti. Matau vaikų veidus, kupinus nuostabos. Jie nepakartojami.

Parduotuvėse aš visada užleidžiu kelią klegančiai šeimai... ir jaučiuosi nevisavertis - nepaisant to, kad turiu mėgstamą darbą, gerų draugų. Esu normalus visuomenės narys... tik nevedęs ir bevaikis. Manęs neliečia visas tas triukšmas apie švietimo sistemą, vaikų šventes ar ligas. Aš pašalinis, žvelgiantis į visa tai iš šalies.

Dar visko gali būti... Bet su kiekvienais metais vis mažiau įtikima. Ir ar užteks man energijos užauginti vaiką?

Jausmai gniaužia kvapą. Graužiuosi dėl to, ką galėjau padaryti ir nepadariau. Gailiuosi dėl skausmo, kurį suteikiau kitam žmogui. Prisimenu savo gyvenimo akimirkas, kurias taip trokštu pakeisti, ir tai tikra kankynė. Vieną vakarą prieš šešetą metų geriausiai pasaulyje moteriai kalbėjau dalykus, kurių niekam negalima sakyti. Būtent todėl, kad ji buvo geriausia. Aš pats neleidau sau gauti tai, ko troškau labiausiai, ir sugrioviau, ko siekiau.

Toji moteris vėliau ištekėjo, susilaukė kūdikio. Verčiau jau to nežinočiau. Bet žinau. Ji augina mergytę. Nejučia imu fantazuoti, kokia ji galėtų būti, jei būtų mano dukra. Gal ji turėtų mano šypseną. Koks jausmas matyti vaiką, kurio elgesys, judesiai, kalbėsena, juokas panašūs į tavo? Gal ji turėtų mano mylimos moters akis? Koks džiaugsmas būtų žvelgti į tą mielą veidelį, į mažą žmogutį, kuris taps savarankiška asmenybe, tačiau daug ką paveldėjusia savo tėvų.

Mano savigrauža ir liūdesys perauga į baimę, kad jau niekada nebepatirsiu tos palaimos. Neišgirsiu, kaip sūnus ar dukra vadina mane tėčiu. Nepamatysiu pirmų žingsnių, nepaseksiu pasakos prieš miegą. Gal kas nors dabar pagalvos, jog svajoju apie dalykus, kurių neišmanau; kad nenutuokiu, kaip sunku auginti vaikus. Taip, tiesa, aš to nežinau. Neįsivaizduoju, ką reiškia nemiegoti ištisas savaites. Nežinau, ką reiškia būti išsekusiam, iškankintam, visai neturėti laiko sau. Skaityti prieš miegą tą pačią istoriją 20 kartą. Aš to nesuprantu. Bet aš suprantu ką kita - ką reiškia viso to nepatirti.

Nežinau, ar susidoročiau su tėvo pareigomis. Bet aš labai noriu pabandyti. Aš ne šiaip noriu tapti tėvu. Aš nesijaučiu visaverčiu vyru neturėdamas vaikų.

Neseniai man teko dalyvauti draugiškame susitikime su ketverių metų Arčiu ir jo mama Mege. Berniukas ne šiaip įėjo, bet įsiveržė per duris šaukdamas "Aš čia!" Kol suaugusieji keitėsi šypsenomis, jis susirinko visus žaislus ir svetainėje įkūrė stovyklą.

Progai pasitaikius, aš palikau kompaniją ir nuėjau su juo pažaisti. Mes iškart pasidarėme geriausi draugai, nes abu laikėme Kapitoną Ameriką superherojumi numeris vienas. Mes statėme namus iš lego ir surengėme pliušinių žvėrelių kautynes. Paskui nuėjome į kavinę valgyti torto. Pakeliui Arčis įsikibo man į ranką. Daugeliui vyrų tai įprastas dalykas - laikyti mažą ranką savo delne. Man tai buvo nepaprasta. Mes su Mege kėlėme jį už rankų ir supome, kol pavargome. Šio berniuko dėka ta diena buvo kupina džiaugsmo...